Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“ ir šio tinklaraščio instagramo paskyroje.
Ir ką – balandžio viduryje aš jau toje žalumoje – žaliausioje iš žalių San Migelio (São Miguel) saloje.
1 diena. Ilgas kelias iki Atlanto vidurio
Skrydis iš Vilniaus į Ponta Delgadą nebuvo iš tų „greitai nuskridom ir jau geriam sangriją“. Azorai yra gana toli nuo Europos žemyninės dalies, tad ir kelionė maršrutu Vilnius–Oslas–Lisabona–Ponta Delgada truko visą dieną. Ir dar su šiokiu tokiu stresu Lisabonos oro uoste, kai galimybė spėti į kitą lėktuvą buvo pakibusi ant plauko. Laimė, viskas baigėsi gerai ir vėlų vakarą sėkmingai pasiekiau mūsų laikinus namus San Migelio saloje, mažame Remedios kaimelyje, kur mūsų jau laukė Aleksandras ir vakarienė.
2 diena. Vulkano kraterio ežerai, apleistas viešbutis ir maudynės Atlante
Ryte pro langus plieskia saulė. Mūsų namas kažkaip keistai įsikomponavęs ant šlaito ir turi kažkiek (taip ir nesukaičiavau) terasų, tad kurioje gerti rytinę kavą – sunku apsispręsti. Kadangi orų prognozės žada mums itin lietingą savaitę, šiandien – vienintelė saulėta diena, mūsų vadas – gidas Ignas keičia išankstinius planus ir renkamės žygį aplink garsųjį Sete Cidades (Septynių miestų) ežerą – vieną įspūdingiausių vietų visame Azorų salyne.
Sete Cidades yra milžiniškas vulkaninis krateris su dviem ežerais – vienas atrodo mėlynas, kitas – žalias. Vietiniai pasakoja legendą apie įsimylėjėlius, kurių ašaros ir sukūrė skirtingų spalvų ežerus. Mokslininkai turi mažiau romantišką paaiškinimą – spalvų skirtumą lemia šviesos atspindžiai ir skirtingas ežerų gylis. Bet legenda skamba geriau.
Savo laikinų namų terasoje džiaugėmės saule, o pavažiavus keliolika kilometrų automobilių stovėjimo aikštelėje mus pasitiko iš kojų verčiantis vėjas. Iš pradžių, kol ėjome per mišką, jis nelabai trukdė, bet pakilus aukštyn, kai jau turėjome pradėti gėrėtis vaizdais, vėjas taip įsismarkavo, kad tiesiogine to žodžio prasme vertė iš kojų ir kėsinosi nublokšti žemyn.
Visa laimė, gerai nesimatė, kur – siautėjantis vėjas nesugebėjo išsklaidyti debesų, tad vietoj įspūdingų apačioje plytinčių ežerų matėme tik debesis. Ir čia jau galėjome pasidžiaugti sprendimu neiti 20 km aplink kraterį, o trumpinti maršrutą iki 14 km ir išskaidyti jį į dalis.
Tad kiek pavažiavus ir paėjus, atsivėrę vaizdai jau džiugino akis. Visą gerą pusdienį važinėjome ir vaikštinėjome aplink ežerus, besigrožėdami jų vaizdais iš įvairių pusių, net nusileidome žemyn ir pravažiavome juos skiriančiu keliu, aplankėme ir mažą Sete Cidades miestelį.
Visgi nusprendėme, kad gražiausiai ežerai atrodo nuo apžvalgos aikštelės Miradouro Candelaria.
Šalia jo dar nuklydome į apleisto „Monte Palace“ viešbučio griuvėsius. Šis prabangus viešbutis buvo atidarytas 1989-aisiais, tačiau veikė vos pusantrų metų – turistų buvo per mažai, o vieta per daug nutolusi. Dabar jis atrodo kaip dekoracija postapokaliptiniam filmui: išdaužyti langai, grafičiai ir vieni gražiausių vaizdų į Sete Cidades ežerus.
Šis prabangus viešbutis buvo atidarytas 1989-aisiais, tačiau veikė vos pusantrų metų.
Pakeliui matėme seną romėnišku stiliumi statytą akveduką, visą apaugusį samanomis ir žolėmis – kaip iliustraciją, kad Azoruose augalai veši visur – tik palik ką nors be priežiūros, ir jis tuoj bus užgrobtas augmenijos.
Vėliau keliavome prie Lagoa de Santiago – dar vieno vulkaninio ežero, apsupto tankios žalumos.
Na o po visų žygių dar laukė Ponta da Ferraria terminiai baseinai Atlanto vandenyne. Tiesa, kai mes čia lankėmės, buvo potvynis, tad vandens šiluma nelabai galėjome pasimėgauti, o bangos plakėsi taip, kad jaučiausi ne kaip SPA centre, o kaip skalbimo mašinoje. Visa laimė, kad įrengtas patogus įlipimas ir prie uolų pritvirtintos virvės, padedančios išsilaikyti vandenyje ir nebūti tėkštelėtai į uolas.
Kelias iki šių maudyklų nėra lengvas – dėl praėjusios lavinos automobilius reikia palikti gerokai aukščiau ir žemyn leistis (o išsimaudžius – kopti aukštyn) pėsčiomis gana stačiu keliu.
3 diena. Nordeste – kontrastų diena
Trečią dieną keliavome į rytinę salos dalį – Nordeste regioną, garsėjantį žaliomis kalvomis, stačiomis pakrantėmis ir apžvalgos aikštelėmis, iš kurių atsiveria vaizdas į uolėtas Atlanto pakrantes.
Rytas nieko gero nežadėjo – nuobodžiai įkyriai lijo. Visa laimė, iš pradžių teko eiti asfaltuotu keliu. Geru oru tai nedžiugintų, bet dabar – visai malonu. Ir gerai, kad pakelėje daug apžvalgos aikštelių su visa infrastruktūra ir pastogėmis, po viena kurių galime sausai suvalgyti savo pietus.
Po jų lietus rimsta, o mes stačiais ir nelabai stačiais takais pradedame leistis prie vandenyno. Čia jau visai praverčia vietos „Decatlon‘e“ nusipirkta treko lazda, padedanti nepaslysti šlapiame takelyje.
Kai pasiekiame Atlanto pakrantę, dangus visai išsigiedrija. Pozuoju įsibridusi į vandenyną ir nepastebiu, kaip pasalūnė banga įsibėgėjusi tvoja man per užpakalį. Ups... Visa laimė, kad kelnių spalva ir forma tokia, kad net nesimato, sausos jos ar šlapios.
Kurį laiką žingsniuojame Atlanto pakrante – vienur per akmenis, kitur – takeliu per invazinių bambukų sąžalynas. Svarstėme – ten bambukai ar cukrašvendrės. „ChatGPT“ įtikino, kad visgi tai bambukai.
Gavosi visai įdomus pasivaikščiojimas. Toks natūralus ir tikras. Kaip kontrastas vėliau aplankytam Ribeira dos Caldeiros parkui – išpuoselėtam ir išdailintam, su gražiais kriokliais, tropiniais augalais. Parkas įkurtas XIX amžiuje ir dabar laikomas vienu gražiausių San Migelio saloje. Smagu pasivaikščioti po jį šiltą, saulėtą dieną. Taip, praėjo kelios valandos, ir oras kardinaliai pasikeitė.
Ir jei žygio pradžioje žvelgėme nuo apžvalgos aikštelės ir nelabai ką matėme, tai nuo Miradouro da Pedra dos Estorninhos jau galėjome gėrėtis uolėtomis Atlanto pakrantėmis.
Dienos pabaigai – dar vienas kontrastas. Paskutinio mūsų aplankyto Rabo de Peixe miestelio atmosfera visai kitokia nei kitų Azoruose, nors iš pirmo žvilgsnio jis atrodo visais simpatiškas su savo spalvotais namais. Miestelis šiek tiek garsėja žvejyba, bet kur kas labiau – socialinėmis problemomis ir savo istorija, kuri įkvėpė „Netflix“ serialą „Turn of the Tide“.
Ramaus, nuošalaus miestelio gyvenimas kardinaliai pasikeitė 2001 metais, kai bangos į jo pakrantę išplovė kelis šimtus kilogramų kokaino, laivu kažkur gabento iš Kolumbijos. Serialas pasakoja kelių draugų istoriją, o jų čia buvo daug ir įvairių. Pavažinėjome miestelio gatvėmis, bet išlipti ir pasivaikščioti po jį – tokio noro neatsirado. Ir gatvėse matyti jo gyventojai pasirodė tokie, na, sakykime, keistoki.
4 diena. Azorų egzotika – arbata ir ananasai
Azorai yra vienintelė vieta Europoje, kur vis dar komerciškai auginama arbata. Gorreana arbatos plantacija klesti nuo 1883 metų ir laikoma seniausia Europoje. Dieną pradėjome nedideliu žygiu arbatos plantacijoje. Vaizdas į žalias arbatos terasas ir Atlanto vandenyną primena kažką tarp Japonijos ir Airijos.
Po žygio užsukame į arbatos apdorojimo įmonėlę-parduotuvę-kavinę. Čia iki šiol naudojama dalis senųjų mechanizmų, o arbata gaminama be pesticidų – įrenginius galime pamatyti čia vietoje veikiančius, o istoriją pasakoja filmuota medžiaga. Išgėrę arbatos ir nusipirkę arbatžolių keliaujame toliau. Kol mes čia lankomės, oras lauke pasikeičia turbūt kokius tris kartus.
Sustojame Miradouro de Santa Iria apžvalgos aikštelėje, iš kurios atsiveria vienas garsiausių San Migelio pakrantės vaizdų.
O toliau – Ribeira Grandės miestas kurtas XVI amžiuje ir ilgą laiką buvo svarbus šiaurinės salos dalies prekybos centras. Tačiau mus labiau sudomino ne pats miestas, o Atlanto vandenyno pakrantės, įspūdingos uolos.
Vaizdas į žalias arbatos terasas ir Atlanto vandenyną primena kažką tarp Japonijos ir Airijos.
Vėliau aplankėme dar vieną tik Azorams būdingą vietą – Santo António ananasų plantaciją, kurioje šie Europai neįprasti vaisiai auginami nuo 1911 metų. Azorų ananasai auga šiltnamiuose, o visas procesas trunka beveik dvejus metus. Kai išgirdome, kiek kartų jie persodinami, kaip prižiūrimi – kaina atrodė labai nedidelė. Prekybos centruose vietiniai ananasai mažesni nei mums įprasti, bet gerokai saldesni.
5 diena. Miškas kaip iš fantastinio filmo ir banginiai Atlante
Naktį vėl palijo, tad atsigavo pro mūsų namą bėgantis upeliūkštis. Ryte jis taip šniokštė, kad iki pramerkdama akis įsivaizdavau, kad už lango pliaupia lietus. Visa laimė, tai buvo netiesa, nes mūsų laukė labai užimta diena.
Pirmas punktas – pasivaikščiojimas iki Lagoa do Congro. Įspūdį paliko iki šio ežero vedantis takas, tiksliau, net ne takas, o miškas, kuris atrodė lyg iš fantastinio filmo: didžiuliai medžiai, apsamanoję akmenys, rasotais žiedais apsipylę krūmokšniai. Ir viskas skendi švelniame rūke. Tai man priminė kopimą iki Tigro lizdo vienuolyno Butane – vienas tako link jo etapas vedė per panašų mišką.
Lyg iš fantastinio filmo.
Pats Lagoa do Congro – nedidelis vulkaninis ežeras, apsuptas tankios augmenijos. Dėl drėgmės ir rūko vieta atrodo beveik mistiškai, ir tokia kerinti ramybe – nesinori net kalbėti. Atrodo, galėčiau pusę dienos prasėdėti žiūrėdama į žalsvame jo vandenyje žaidžiančius atspindžius.
Bet reikia jau eiti, mūsų laukia Vila Franca do Campo. Kadaise ji buvo pirmoji San Migelio sostinė, tačiau XVI amžiuje didžiąją miesto dalį sunaikino žemės drebėjimas ir nuošliaužos.
Dabar miestelis garsėja ne tik istorija, bet ir mažais pyragėliais Queijadas de Vila Franca do Campo, įspūdinga bažnyčia, nuo kurios atsiveria vaizdas į Ponta Delgadą. Miestelis pasitiko mus iškilmingai – kelios gatvės buvo nuklotos savotiškais kilimais, padarytais iš medžių žievės, kažkokių spalvotų detalių. Akivaizdu, laukiama iškilmingos procesijos.
Mes jos nelaukėme, nes jau spaudė laikas – turėjome skubėti į Ponta Delgados uostą, iš kur plaukėme stebėti banginių ir delfinų. Azorai laikomi viena geriausių vietų Europoje banginiams stebėti – aplink salas galima pamatyti daugiau nei 20 rūšių banginių ir delfinų. Plaukėme su mokslininkais biologais, „Futurisimo“. Po trumpo instruktažo gavome tokias gumines striukes, kelnes ir sėdome į nedidelį katamaraną.
Nors vandenynas atrodė palyginti ramus, dideliu greičiu skrodžiant bangas jausmas toks, lyg sėdėtum ant šuoliuojančio žirgo. Stipriai kojomis įsiremiu į laivelio dugną, kad kojomis amortizuočiau smūgius ir mažiau atsitrankyčiau sėdimąją.
Gerokai nutolę nuo kranto pagaliau sustojame. Mus lydinti biologė pranešė, kad jų kolegos nuo kranto įspėjo – kažkur čia netoliese po vandeniu yra didelis gyvūnas. Žvalgomės aplink tikėdamiesi pamatyti vandens fontaną, nes tai – pirmas ženklas, kad banginis tuoj išnirs įkvėpti. Ėhė, štai jis! Ir po kelių akimirkų tarp bangų pasirodo tamsi nugara. Mums pasisekė! Apima entuziazmas, nes turiu prisipažinti, kad išplaukiant mažai tikėjausi pamatyti šiuos milžinus.
Mūsų katamaraną tiesiog apsupo delfinai!
Gerai, kad oras mus šiandien lepina – šviečia saulė, o supantis ant bangų ir greitai neplaukiant, net vėjo nesijaučia, tad su gumine apranga jau darosi per karšta, tenka atsisegioti.
Ir taip, tai vienur, tai kitur pasirodo fontanas, o po jo – ir banginio nugara. Bandau telefonu filmuoti aplinką, bet vis nesiseka užfiksuoti pasirodančio gyvūno – tai pamirštu įjungti filmavimą, tai pasukti telefoną į fontano pusę. Na ir nereikia, fiksuosiu šias akimirkas akimis ir saugosiu atmintyje.
Grįžtant atgal netikėtai vėl sustojome. Oho! Mūsų katamaraną tiesiog apsupo delfinai! Ir atrodo, jie nori pasirodyti mums, kokie yra gražūs ir vikrūs. Na, kaip kitaip paaiškinti, ko jie nardo ir net iššoka iš vandens visai šalia katamarano borto? Nepaprastai įspūdinga! Plaukimas tikrai pranoko lūkesčius.
Pasiplaukioję grįžome į Ponta Delgadą. Tai didžiausias Azorų miestas (realiai neskubant galima jį pereiti per pusvalandį) ir pagrindinis San Migelio salos centras. Jis pradėjo augti XVI amžiuje, kai tapo svarbiu prekybos tašku Atlante. Dabar mietas garsėja baltai juodais portugališkais pastatais, mažomis jaukiomis aikštėmis ir labai ramiu gyvenimo tempu. Vaikštinėjome čia sekmadienio popietę, gal dėl to miestas atrodė tarsi apsnūdęs, daugiau gyvenimo jautėsi tik pakrantėje, uosto zonoje.
6 diena. Lagoa do Fogo ir geoterminė Azorų pusė
Šeštą dieną mūsų laukė žygis aplink Lagoa do Fogo – garsiausią Azorų ežerą. Lagoa do Fogo reiškia „Ugnies ežeras“. Jis irgi susiformavo vulkano krateryje ir dabar yra saugoma gamtos teritorija. Vanduo čia atrodo beveik neoninis, o jį supa žali šlaitai.
Priėjimas iki ežero – per mišką, šalia Madeirą primenančios levados, sklidinos vandens. Miškas vėlgi įspūdingas, o takas platus, toks civilizuotas. Saulė, bet ir vėjas galingas. Atviresnėje vietoje vėjo gūsis nulupa nuo mano galvos kepurę ir bloškia tolyn į žemiau tekančią levadą. Belieka jai tik pamojuoti – ištikimai tarnavo ne vienerius metus. Atrodo, aukoti vėjui kepures jau darosi tradicija – viena gal dar kažkur plaikstosi Patagonijos šlaituose.
Pirmas vaizdas į ežerą priverčia aiktelėti. Bet įnirtingas vėjas atgraso nuo minties čia sustoti pietauti. Einame tolyn taku palei ežerą, mėgaudamiesi saule, ir karts nuo karto išeidami į atviresnes apžvalgos aikšteles dar ir dar kartą pasigrožėti ežeru. Žinoma, ir padaryti n-tąją nuotrauką.
Po žygio jautėmės nusipelnę paragauti garsiųjų Queijadas de Vila Franca do Campo pyragėlių Igno užrodytoje vietos kepyklėlėje. Pyragėliai tikrai skanūs, ir netgi gali matyti, kaip kruopščiai moterys juos gamina. Po gražaus žygio skanūs pyragėliai saulėtoje terasoje – labai gerai.
Po to – dar vienas žvilgsnis, jau iš aukštai į Lagoa do Fogo.
Bet jei jau ilsėtis, tai ilsėtis. Pavakare keliavome į Furnas regioną, garsėjantį geizeriais ir karštosiomis versmėmis. Iš žemės besiveržiantys balti garai, gurguliuojančios karšto vandens versmės – Furnas vietovė yra vienas aktyviausių geoterminių regionų Azoruose. Daugiau Europoje tai galima pamatyti turbūt tik Islandijoje.
Poca da Dona Beija terminiai baseinai pasirodė visai jaukūs – šiltas rusvas vanduo, tropiniai augalai – tokia labai teisinga natūralios gamtos ir civilizacijos patogumų dermė.
7 diena. Kriokliai ir paskutinis žygis
Paskutinė aktyvi diena buvo skirta žygiui iki Salto do Prego ir Salto do Cagarrão krioklių. Takas prasidėjo Povoação – mažame, labai žaliame kaime, kuris iš viršaus atrodė kaip miniatiūrinis modelis.
Maršrutas vedė per miškus, mažus tiltelius ir siaurus takus. Toks visai smagus pasivaikščiojimas su daugybe pakilimų aukštyn ir žemyn, ir čia vėl pravertė treko lazda, nes vietomis buvo gana slidu. Tik takas ganėtinai šlapias po lietaus, tad nemažą maršruto dalį žingsniavome per purvynėlį. O kriokliai, žinoma, žavūs. Viename jų galima net išsimaudyti, bet niekas iš mūsų to nepanoro.
Bendras prisiminimas iš šios dienos – tas purvinas takelis. Žinoma, buvo ir gražių vaizdų: miškas, milžiniški paparčiai-palmės, kriokliai. Bet takelio buvo kur kas daugiau nei tų įspūdingų vaizdų.
8 diena. Atsisveikinimas su Azorais
Paskutinė diena – net ne diena, o tik kelios ryto valandos, po kurių laukė skrydis į Lisaboną. Čia dar praleisiu porą dienų.
Azorai paliko jausmą – atrodo, savaitę praleidau vietoje, kur viskas vyksta lėčiau, tyliau ir kažkaip tikriau. Čia nėra didelių miestų, triukšmingų kurortų, bet yra vulkanai, Atlantas, karštos versmės, arbatos plantacijos ir tokia tikra, sakyčiau, dramatiška gamta. Kai rašau, praėjus kelioms savaitėms po kelionės, jau pastebiu, kai atmintyje vis labiau trinasi purvinų takelių ar lietingo ryto prisiminimai, ir vis aiškiau iškyla įspūdingi gamtos vaizdai.
Keli patarimai besiruošiantiems į Azorus:
- birželis, liepa – gražiausi vaizdai, geriausi orai, bet ir daug turistų, sudėtinga su automobilių stovėjimo aikštelėmis;
- visas gražiausias vietas galima pamatyti tiesiog apvažiuojant salą automobiliu, jei norite ją geriau pajausti – derėtų pasivaikščioti;
- susitaikykite su besikeičiančiais orais, ir išvažiuodami ryte būkite pasiruošę praktiškai visiems sezonams, nesvarbu, ką žada prognozės;
- sala nėra didelė (ilgis – 64 km, plotis 8−14 km), tad patogiausia apsistoti vienoje vietoje ir keliauti po salą, rinkčiausi įsikurti kažkur netoli Ponta Delgados, per vidurį;
- keliai geri, vietomis siauri ar statūs, serpantinai mažiau patyrusiems vairuotojams gali būti šioks toks iššūkis.
Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“ ir šio tinklaraščio instagramo paskyroje.
