Ir vis dėlto, išvažiavus iš Lofotenų, jie manęs nepaleido – kelis kartus per savaitę sapnuodavau tas vietas, tarsi kalnai primygtinai kviestų sugrįžti. Po penkerių metų ilgesio vėl išsiruošėme ten – šį kartą kemperiu, kad galėtume pamatyti tai, ko tada negalėjome, ir, žinoma, sugrįžti ten, kur buvo palikta dalis širdies.
Kartu keliavo ir mano vokiečių aviganė Floki – tobula kompanionė žygiuose, kol vyras rūpinosi vakariene ir gaudė žuvį jūroje.
