Kelias
Kelias yra skirtas visiems: automobiliams, žmonėms, asilams, avims, kupranugariams – visiems, kas juda. O juda visi ir visur. Keliu eini iki vietos, kur būsi pakrikštytas (etiopai tiki, kad krikštas tai vaistas, kuris gali išgydyti ir nuo AIDS). Kelias – tai galimybė pasiekti vandenį, jis nuveda tave iki miesto, Sandoros skrynios (joje paslėpta 10 Dievo įsakymų) ar iki uolose išskobtų bažnyčių. Kelias – tai gyvybė, kuri vaduoja nuo skurdo. Etiopija – viena neturtingiausių pasaulio valstybių. Kartais ji šlovingai vadinama „Žmonijos lopšiu“, dėl 1974-aisiais jos teritorijoje atrasto neva seniausio žmogaus - „hominoido“, pavadinto „Lucy“ vardu.
Maistas
Įprastas vaizdas – rūgštaus skonio porėtas paplotėlis „inžera“ išklojamas ant padėklo. Ant jo viršaus iš skirtingų dubenėlių supilama troškinta aviena, trintų žirnių piurė ar aštrūs pagardai. Valgoma tik dešine ranka – ja plėšdamas „inžeros“ gabalėlį kartu su „pasemtu“ pagardu ar padažu dediesi į burną. Mūsų vairuotojas, išreikšdamas pagarbą savo svečiui, pats plėšė „inžerą“ ir kartu su žalia mėsa (tai prabanga) dėjo mums į burnas. Tai neįprasta estetiniu ir maisto kultūros atžvilgiu, tačiau įdėtą kąsnį užgėrėme vietiniu medaus vynu – „tedž“. Paradoksas, bet daržovių etiopai beveik nevalgo – nuo seno jas laiko skurdžių maistu.
Paradoksas, bet daržovių etiopai beveik nevalgo – nuo seno jas laiko skurdžių maistu.
Gurmaniškiausias ritualas – kavos ceremonija. Rūtų šakelėmis pabarstytas grindinys, ant karštų anglių krūvelės smilkstantys sakuoti smilkalai (nardai) sukuria specifinę aplinką. Stebime visą procesą: nuo žalių kavos pupelių paskrudinimo, jų grūdimo iki trijų virimų specialiame moliniame kavinuke ant anglių krūvelės. Kava pagardinama rūtų šakele. Aš retai geriu kavą, tačiau Etiopijoj man tai buvo tikras malonumas! Kava – labiausiai eksportuojama prekė šioje šalyje, kava sudaro ir didžiausią indėlį šalies BVP.
Sostinė
Savo sostinę gyventojai vadina Adis Abeba, išvertus – „naujoji gėlelė“. Galbūt toks vardas jiems simbolizuoja atgimimą ir atsivertimą į tai, kas kadaise buvo šlovinga. Mums miestas, skendintis dulkių debesyse, triukšmingas ir dvelkiantis socialistinio režimo slogučiu, išlieka keistu praeities ir dabarties junginiu. Adis Abeba nesužavi savo grožiu, bet atskleidžia kelis įprastus reginius: vestuves reikia švęsti ten, kur prabanga – jei negali puotos iškelti „Sheraton“ viešbutyje, tai bent jau 16 kartų su savo svita gali apsukti aplink šalia esantį transporto žiedą ir nufilmuoti prabangą menančių vaizdinių. Paliekame šią nomenklatūrinę vietą ir judam link Etiopijos pasididžiavimo „lopšių“.
Lalibela
Vienas jų, labiausiai stringantis atmintin, – Lalibelos miestas, kartais dar vadinamas „Afrikos Petra“. Tai vienas įspūdingiausių religinių-istorinių miestų pasaulyje ypač dėl karaliaus Lalibelos XII–XII amžiuje uolose išskaptuotų bažnyčių. Jų išskirtinumas tas, kad jos išskaptuotos ne į uolos vidų, o į 20 ar dar didesnį metrų gylį – tai tarsi pastatai po žeme.
Gurmaniškiausias ritualas – kavos ceremonija. Rūtų šakelėmis pabarstytas grindinys, ant karštų anglių krūvelės smilkstantys sakuoti smilkalai (nardai) sukuria specifinę aplinką.
Nuostabą kelia ir tai, jog per visą laiką nuo jų pastatymo iki šių dienų jos niekada nenustojo veikti. Statiniai buvo statomi taip, kad iš pradžių išraustame stačiakampio formos griovyje likusi uolos dalis vėliau būtų išskaptuojama taip, kad „išraustos“ erdvės atkartoja visus šiuolaikinės bažnyčios elementus – navas, įvairias arkas, altorių, freskomis išgražintas sienas, lubas. Tokios sakralinės vietos dažnai apgaubiamos įvairiomis legendomis – etiopai jas labai mėgsta.
Religija
Etiopijos išskirtinumas yra tas, kad tai vienintelė Afrikos valstybė, kurioje nuo senovės dominavo krikščionybė. Šiandien apie 45 proc. etiopų yra krikščionys ortodoksai, panašią dalį sudaro gyventojai, išpažįstantys islamą, likusi dalis tenka kitoms konfesijoms. Šiaurinėje Etiopijos dalyje ypač gausu įvairių šventovių. Vien 20 Ežero Tanos salų (iš viso jų priskaičiuojama bent 37, o ežero plotis apie 3500 kv. km) galima apžiūrėti XVI-XVII a. vienuolynus, tarp kurių vietiniai gyventojai plaukioja papiruso valtelėmis.
Vienuolynai pakeri savo architektūra – apskritimo formos, dažnai mediniai, statiniai išgraviruoti ar papuošti įdomia spalvų gama. Archajišką jų dvasią išduoda tai, jog moterys ne visuomet įleidžiamos vidun. Kartais vyrai vienuoliai pasirenka atsiskyrėlių dalią, gyvendami izoliuotose teritorijose. Viena įdomiausių vietovių Debre Damo – vienuolynas įsikūręs plokštikalnyje, kurį gali pasiekti tik vyrai, ropšdamiesi į viršų virve. 2800 m aukštyje įsikūrusi bendruomenė vienija 80 vienuolių, kurie gyvena bemaž pusės kvadratinio kilometro plote ir čia pat augina gyvulius. Jie turi vandens šaltinį, tačiau cukrų, kavą ar arbatą jiems tenka pasikelti virve.
Bus daugiau
