Sportas gyvai

Keliaujame po Lietuvą traukiniu. Viekšniai: malonūs mažo miestelio stebuklai

Paprašę tūlo praeivio pasakyti, kur yra Viekšniai, greičiausiai sulauksite trūkčiojimo pečiais. Vis dėlto nuvykus į juos tenka bent keletą kartų maloniai nustebti net ir daug mačiusiems keliautojams.
Viekšnių malūnas
Viekšnių malūnas / VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr.

Ištyrinėję šį žemaičių miestelį ir jo apylinkes, drąsiai teigiame – tai nuostabi vieta praleisti porą vasaros dienų, ir ne tik dėl puikios gamtos, bet ir dėl stebėtinai turtingo kultūrinio palikimo. Norintys keliauti pėsčiomis gali apsiriboti vien miesto lankytinais objektais, keliausiantys dviračiu (ką mes labai rekomenduojame) užgriebs ir įdomybes, esančias apylinkėse. Verta vykti su nakvyne – aplink Viekšnius yra bent kelios poilsiavietės su pavėsinėmis bei upės draugija.

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Stoties apylinkės
VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Stoties apylinkės

150 metų senumo kyšio palikimas

Į Viekšnių geležinkelio stotį galima atvykti tiesioginiais traukiniais iš Šiaulių, Mažeikių (jie važiuoja net keturiskart per dieną) arba su persėdimu iš kitų vietovių per Šiaulius, Kužius ar Radviliškį. Patogu vykti maršrutu Vilnius-Šiauliai, Šiauliai-Viekšniai (visus tvarkaraščius, bilietų kainas ir nuolaidas rasite adresu www.traukiniobilietas.lt).

Viekšnių geležinkelio stotis yra kiek toliau nuo miesto, o viso to šaknys slypi dar XIX a. II pusėje. Anot prof. Mykolo Biržiškos, 1868 m. projektuojant geležinkelį inžinieriai reikalavo iš Viekšniuose gyvenusių žydų 300 rublių kyšio, už kurį žadėjo kelią nutiesti per miestelį. Bet jo negavę, stotį suplanavo už 3 km nuo Viekšnių centro. Tai buvo nepatogu, kita vertus, miestelyje suklestėjo vežikų verslas.

Šis atotrūkis jaučiamas ir šiandien, tačiau vykstant dviračiu jis netgi džiugina – gatvė, jungianti miestą ir stotį, nuklota lygiu it stiklas asfaltu, o transporto eismas beveik lygus nuliui, tad važiuoti plačių horizontų apsuptyje labai gera. Pakeliui netgi yra sovietinį laikotarpį menantis paminklas tarybiniams kariams su prierašu „Amžina šlovė kariams išvaduotojams!“.

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Vaistinė
VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Vaistinėje galima rasti neįtikėtinų dalykų

Du muziejai, kuriuos būtina aplankyti

Jeigu mažų miestelių muziejai jums siejasi tik su etnografinėmis ekspozicijomis, tai Viekšniuose teks pakeisti savo nuomonę. Centrinės aikštės kampe esantis Pirmosios vaistinės muziejus yra iš tų, į kuriuos tik įėjus norisi aiktelti – nuo pat pradžių pasitinka nuostabūs mediniai XIX a. II pusės baldai, autentiškos medikamentų talpos bei egzotiškai atrodantys vaistai, tarp kurių yra vėžio girnelės ir konservuota vilko mėsa.

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Vaistinė
VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Vaistinė

Galite išvysti ir diržus, kurie buvo gaminami iš – skamba žiaurokai – lupamos caro laikų kalinių odos. Muziejaus kieme įrengtas sodas su aibe kvapnių augalų, čia pat ir 1927 m. įrengtas betoninis bunkeris, skirtas slėptis nuo karo farmacininko šeimai. Muziejaus palėpė šiltuoju metu laiku veikia kaip dailės parodų salė. Jeigu į ją pakliūsite šią vasarą, sielą ir akis galėsite atgaivinti puikiais Rūtos Kučinskaitės paveikslais.

Netoliese, Akmenės g. 10 pažymėtame name, yra Lietuvos aviacijos pradininku vadinamo Aleksandro Griškevičiaus memorialinis muziejus. Į jį verta nueiti jau vien dėl Griškevičiaus sukurto „Žemaičių garlėkio“ maketo. Tai buvo pirmykštis lėktuvo prototipas, kuris panašus į vėžimėlį su drakoniškais sparnais, garu varomu propeleriu ir primontuotu oro balionu. Įdomiausia, kad atitrūkti nuo žemės jam turėjo padėti skraidyklę tempiantys arkliai.

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Garlėkys
VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Garlėkys

Pabandykite įsivaizduoti: arkliai tempia garlėkį, jis pakyla, tačiau gyvulių nespėjama atrišti nuo aparato. Muziejaus darbuotojos teigimu, tokių atvejų iš tikrųjų būdavo, tad netgi arkliai kartais skraidydavo. Tame pačiame muziejuje yra keletas nedidelių salių, skirtų S.Dariaus ir S.Girėnos skrydžiui per Atlantą, taip pat Viekšnių krašto menui, etnografijai.

Viekšnių „masažinės vonios“ ir kabantis tiltas

1897 m. Viekšniuose buvo pastatytas vandens malūnas. Tai keturaukštis technikos paminklas, kuris žavi savo dailiomis raudonomis plytomis. Įdomu, kad karo ir vokiečių okupacijos metais viekšniškiams elektrą tiekė tik vandens malūnas. Kadangi viso miestelio elektra malūnas aprūpinti nepajėgė, jis buvo padalintas į tris dalis.

„Beždžionių“ tiltas jungia du Ventos krantus, taip pat veda į Juodeikių poilsiavietę. Nors ant turėklų spynų nedaug, tačiau tai liudija, kad krašte yra galiūnų, kurie sugeba pernešti nuotaką net ir per tokį siūbuoklį.

Kiekviena miestelio dalis dvi dienas jos gaudavo, o vieną dieną sėdėdavo prie žvakės šviesos. Prie pat malūno užtvankos yra puiki vieta maudynėms, upės srovė čia nepaprastai stipri, o išradingi vietiniai gyventojai išnaudoja net ir betonines vandens terasas: užėmus gerą padėtį galima pasijusti tarsi masažinėje vonioje.

Pats malūnas šiuo metu veikia kaip vandens jėgainė. Netoliese dėmesį patraukia 1989 m. pastatytas kabantis „beždžionių“ tiltas. Jis sujungia du Ventos krantus, taip pat veda į Juodeikių poilsiavietę.

Nors ant turėklų spynų nedaug, tačiau tai liudija, kad krašte yra galiūnų, kurie sugeba pernešti nuotaką net ir per tokį siūbuoklį.

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Kabantis tiltas
VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Kabantis tiltas

Garsiausia Viekšnių giminė

Viekšniai Lietuvai padovanojo nusipelniusią Biržiškų giminę. Iš čia kilę trys broliai: Mykolas – literatūros istorikas, tautosakos tyrinėtojas, Vasario 16-osios Akto signataras; Vaclovas – bibliografas, kultūros istorikas, „Lietuviškos enciklopedijos“ rengėjas, lietuvių rašytojų biografijų rinkinio „Aleksandrynas“ autorius; Viktoras – inžinierius, matematikas, daugelio vadovėlių aukštosioms mokykloms autorius.

Ryškų pėdsaką paliko ir profesorių tėvai. Dr. Antano Biržiškos, atsidavusio krašto gydytojo garbei, 1937 m. buvo nurodyta pastatyti „sveikatos namus“. Miestelio sveikatos centras dr. Biržiškos vardu veikia iki šiol. Antano žmona Elžbieta ne tik užaugino tris išsilavinusius sūnus, bet ir pati buvo muzikė bei pedagogė.

Biržiškų giminės garbei Viekšniuose 1995 m. pastatytas paminklas – tai buvo vienas pirmųjų Lietuvoje skirtas ne vienam konkrečiam asmeniui, o visai šeimai. O prie pat baltuojančios Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios (1853 m.) dailiame mediniame name įkurta Biržiškų memorialinė ekspozicija.

Čia nūdien veikia ir miestelio biblioteka. Šalia, be ekspozicijos ir bažnyčios, stovi 1930 m. sukurtas paminklas Vytautui Didžiajam 500-ųjų mirties metinių proga.

Atokiau nuo centro taip pat slepiasi įdomybės

Keletu žingsnių toliau nuo pagrindinės aikštės išsirikiavusios dar bent trys įdomybės: pirmiausiai verta užsukti į iš aplinkos išsiskiriančius Vytauto g. 43 esančius dailininkės ir poetės Snieginos Chrisčinavičienės namus.

Atkelti į Lietuvą, rusai kurdavosi kompaktiškai, o jų gyvenvietės buvo vadinamos fermomis.

Čia ji nuo 1999 m. eksponuoja savo gausią darbų kolekciją, o galeriją pavadino „Snieginos giesme akmenėliui“. Iš įvairių pasaulio šalių žemės turtų menininkė susirinko 40 žemės spalvų paletę ir sukūrė savitą tapybos žeme techniką. Net jei Jums ir nepavyks patekti į vidų, keletą meno kūrinių išvysite namo išorėje, o šarmo papildomai prideda kieme stovinti senutė „Volga“.

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./S.Chrisčinavičienės galerija
VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./S.Chrisčinavičienės galerija

Nuėjus iki Vytauto g. 1, prie dr. Antano Biržiškos sveikatos namų tikrai pastebima balta Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė. Cerkvės žemaičių krašte – nedažnas reiškinys. Po 1863-1864 m. sukilimo, gausėjant rusų bendruomenei nuspręsta Viekšniuose pastatyti mūrinę stačiatikių šventyklą. Šioji pašventinta 1875 m. Viekšnių parapija buvo svarbi ir vienijo aplinkinių valsčių stačiatikius.

Beje, atkelti į Lietuvą, rusai kurdavosi kompaktiškai, o jų gyvenvietės buvo vadinamos fermomis. Šiuo metu šventykla apleista ir liudija sumenkusią rusų diasporą krašte. Apie 200 metrų nuo cerkvės yra senosios Viekšnių kapinės. Jos ne tik įkurtos gražioje vietoje prie upės, bet ir glaudžia aviatorių A.Griškevičių, pirmosios vaistinės provizorių V.Aleksandravičių bei kitus Lietuvai nusipelniusius žmones.

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Jadvygos žolės
VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Jadvygos žolės

Pas legendinę žolininkę Jadvygą

Keliaudami dviračiu galite užgriebti ir kitus ne mažiau dėmesio vertus gamtos bei kultūros objektus Viekšnių apylinkėse. Pirmiausiai verta užlipti į Santeklių poilsiavietėje esantį apžvalgos bokštą. Nuo šio medinuko atsiveria vaizdas į Ventos ir Virvytės upių santaką. Prie pat bokšto yra dar vienas apžvalgos taškas – kalva medžių apsuptyje.

Piečiau esančiame Gyvolių kaime gyvena ir dirba garbaus amžiaus, bet tikrai guvi žolininkė Jadvyga Balvočiūtė. Sakoma, kad net šeimos, negalinčios susilaukti vaikų, kreipiasi pagalbos į ją. Iš tiesų, pažiūrėjus į 1944 m. gimusią Jadvygą sunku netikėti teigiama vaistažolių galia.

Mediniame name galima ne tik pabendrauti gyvai ir gauti patarimų, bet ir išvysti kaip atrodo sandėlis, džiovinamos vaistažolės, iš pirmų rankų įsigyti natūralių lietuviškų arbatų ar kavų. Beje, 2015 m. Jadvyga Balvočiūtė Ūkio ministerijos apdovanojimuose buvo pripažinta metų „Verslia moterimi“.

Palikus žolininkę Jadvygą galima aplankyti kiek tolėliau esantį, prie Virvytės upės supiltą, Gyvolių piliakalnį, nuo kurio atsiveria puiki panorama. Spėjama, kad iki XIII a. ant jo galėjo stovėti pilis arba bent jau gynybiniai įtvirtinimai, kuriuos 1201 m. sugriovė krašte įsitvirtinę kryžiuočiai bei kalavijuočiai.

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Gudų malūnas
VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Gudų malūnas

Už kelių kilometrų esančiame Gudų kaime stovi didelis medinis 1922 m. statytas vandens malūnas. Šis, kaip ir Viekšnių, šiandien taip pat veikia kaip hidroelektrinė. Gudų malūnas įėjo į istoriją dar ir kaip rezistencinių kovų vieta – 1946 m. prie jo susikovė „Vyčio“ rinktinės kariai bei Mažeikių apskrities stribai ir milicininkai.

Iš numirusiųjų prikeltas dvaras

Pavirvytėje, dešiniajame Virvytės upės krante yra medinis dvarelis, kuris šiuo metu išgyvena tikrą atgimimą. Dar visai neseniai jis buvo panašus į paskutines viltis išlikti praradusią lūšną, tačiau naujo savininko dėka vaizdas tikrai kutena akis – puiki kiaurapjūvė medžio puošyba, langinės, sienojai. Palyginkite:

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Pavirvytės dvaras (2012 m.)
VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Pavirvytės dvaras (2012 m.)
VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Pavirvytės dvaras (2016 m.)
VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotr./Pavirvytės dvaras (2016 m.)

Medinio dvaro istorija siekia XVIII a. – XIX a., po truputį atkuriamas ne tik pagrindinis pastatas, bet ir jo aplinka.

Viduje po šviežiu tinku atidengti keli fragmentai su originaliomis lubų, sienų bei grindų konstrukcijomis, išlikęs koklinis pečius. Beje, kol vyko darbai, dvarą nusipirkusį Antaną Naujoką draugai ilgą laiką vadino bepročiu, nes paprasčiausiai netikėjo, kad iš jo dar galima kažką atkurti.

Po apsilankymo dvare kelionę galima užbaigti kitame Virvytės krante esančioje Svirkančių atodangoje. Kelias į Viekšnius toliau nuklotas lygiu asfaltu, automobilių eismo mažai. Turint daugiau laiko, galima savarankiškai aplankyti ir kitus netoliese esančius gamtos ir kultūros paveldo objektus, pvz., Juozo Miltinio tėviškę ar Šatrijos Raganos memorialinį muziejų. Informacijos galima rasti adresais www.ventosparkas.lt arba www.mazeikiutvic.lt.

Šis tekstas – bendro AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir VšĮ „Gatvės gyvos“ projekto dalis. Daugiau informacijos apie jį rasite čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Geriausia investicija – rūpinimasis savo sveikata
Reklama
Leiskite sau pasijusti geriau
Reklama
„Huawei Watch Fit 3“ – laikrodis, skatinantis pozityvius sveikatos įpročius
Reklama
Pekla ar gyvybės pradžia? Atskleidė, kaip kiekvienas grožio entuziastas gali prisidėti prie pelkių išsaugojimo
Užsisakykite
15min naujienlaiškius