Tačiau vos atvykę suprantame, kad tai netiesa ir Centrinėje Azijoje kaimynas griežia dantį ant kaimyno dėl sovietmečiu vykusių absurdiškų teritorijų dalybų.
Josifas Stalinas Centrinę Aziją pavertė tikra dėlione – dauguma ištaigingų miestų arba derlingų žemių, nuo seno priklausiusių vienai šaliai, buvo priskirtos kuriai nors kaimynei ir taip sukėlė jau dešimtmečius trunkančius nesutarimus. Priešingai nei teigė kirgizai, tadžikai mums pasirodė itin draugiški, svetingi ir puikiai kalbantys rusiškai ir net angliškai.
Skurdūs Pamyro kalnai
Tadžikistanas mus pasitiko kvapą gniaužiančiu kraštovaizdžiu. Su nuotykiais kirtę Kirgizijos-Tadžikistano sieną dvi dienas vilkiku keliavome per Pamyro kalnyną, kur Mėnulio paviršių primenantis peizažas vertė stebėtis (nei augaliuko horizonte nebuvo matyti).
Stebint tolumoje bekylančius smėlio audros stulpus, net šiurpuliukai per nugarą bėgo. Pamyro kalnynas užima bene trečdalį Tadžikistano ir yra vienas skurdžiausių regionų Centrinėje Azijoje.
Sustoję pakelėje papietauti užsisakėme vienintelį patiekalą meniu – plovą. Jau trynėme rankas, kad pagaliau gausime bent šiek tiek daržovių, kai prieš mūsų akis atsirado tik ryžių lėkštelė.
„O kur mėsa, morkos, svogūnai?“ – klausėme suglumę. Tačiau šeimininkė nesutriko ir tuoj pat paaiškino: „Čia pamyriškas plovas. Kadangi niekas pas mus neauga, tai ir plovas be daržovių ar mėsos“.
Tadžikiškas svetingumas: kaip mes tapome svečių svečiais
Už 600 kilometrų pasiekę žalumą, net smagiau atsikvėpėme – aplink vien daržovės ir vaisiai. Tadžikistanas – upių šalis, o šios, susidariusios iš daugybės kalnų upelių, – skaidrutėlės.
Mes tik pasus turime tadžikiškus, – juokauja vietiniai.
Kalnų apsuptyje jos išgraužė ne vieną derlingą slėnį, kur nuo seniausių laikų kūrėsi žemdirbiai. Kiekvienas iš šių slėnių turi savitą bendruomenę, kultūrą ir net kalbą. „Mes tik pasus turime tadžikiškus“, – juokauja vietiniai.
Nors aplankėme kelis tokius slėnius, vienas iš jų mums ilgam įsirėžė į atmintį. Centrinėje šalies dalyje esanti Bartango upė sukūrė puikias sąlygas ūkininkauti, todėl šį slėnį namais vadina virš 20 kaimų.
Apsirūpinę maisto atsargomis 5 dienoms, niūniuodami iš laimės traukėme Bartango upės krantu, vis pakeldami galvas pasigrožėti mus supančiais svaiginančiais kalnais.
Kas kelis kilometrus prieidavome kokį kaimelį, kur abrikosų paunksmėje sėdintys vietiniai kviesdavosi arbatos ar siūlydavo sode augančių vaisių.
Kai prie vieno iš kalnų upelių sustojome atsigaivinti, prie mūsų sustojo senutėlis „Kamaz“ vilkikas. Jo kabinoje du linksmai nusiteikę tadžikai mus vadinosi vidun: „Na, sėskitės, pavėžėsime, kur su tokiom kuprinėm vargsite!“.
„Ačiū, mums taip patinka – po truputėlį keliauti, gamta besigrožint“, – dėkojame už pasiūlymą. Vyrukai tik nusijuokė ir toliau primygtinai kvietė užsukti pas juos pietų.
Po pusvalandžio pasiekę kitą kaimelį, radome vieną iš jų mūsų belaukiantį pakelėje.
Parsivedęs į erdvų sodą, pasisodino, ir tuoj pat prieš mūsų akis atsirado naminis kefyras, grietinė, džiovinti vaisiai, riešutai ir kiti skanėstai.
Tačiau pastebėjome, kad mūsų naujieji pažįstami elgiasi visai ne kaip namuose. Netrukus supratome kodėl – jie čia patys buvo svečiai! Tad tapome svečių svečiais.
Kaip ten bebūtų, namų šeimininkė – buvusi anglų kalbos mokytoja. Tad labai apsidžiaugė galimybe su mumis pasišnekučiuoti angliškai. Sužinojusi, kad ketinome keliauti į atokiai esantį Jezev kaimelį, ji šypteli: „Jums labai pasisekė. Šiandien ir rytoj ten kaip tik vestuvės vyksta“.
Padėkoję ir atsisveikinę, spurdantys iš nekantrumo, kad turėsime unikalią galimybę pamatyti tadžikiškas vestuves, sėdome į mūsų naujųjų pažįstamų „Kamaz“ ir dardėjome Jezev kaimelio link.
Tadžikiškų vestuvių šurmulyje
Iššokę iš mašinos ir traukdami mūsų kelionės tikslo link sutikome tris vyrus, vedinus ožiu. Netrukus išsiaiškinome, kad jie į vestuves ir keliauja. Kelias iki kaimelio siauru kalnų takeliu ilgas, tad netrukome susidraugauti su savo naujaisiais pažįstamais. Dar pusiaukelėje gavome ir kvietimą į vestuves.
Tadžikiškų vestuvių tradicija – geriausius bei atkakliausius šokėjus apdovanoti pinigais arba rankų darbo vilnonėmis kojinėmis.
Pasiekę nediduką, vos 14 namų teturintį kaimelį, vietinius radome tikrame sujudime – kas duoną kepė, kas puodus taisė, kas suolus statė.
Šis kaimas – nuotakos namai, tad tą vakarą bei kitos dienos rytą visi šventė nuotakos išlydėtuves, mat ištekėjusi ji išsikrausto pas jaunikį ir jo tėvus.
Vakare prasidėjus šokiams, mums, kaip garbės svečiams, buvo dedikuota tadžikiška daina ir „scena“. Nors tadžikiškos dainos kiek nostalgiškos, ėmėme trypti polkutę ir netrukus mūsų pečius papuošė vilnonės kojinės.
Tai tadžikiškų vestuvių tradicija – geriausius bei atkakliausius šokėjus apdovanoti pinigais arba rankų darbo vilnonėmis kojinėmis.
Kitą dieną nuo pat ankstyvo ryto vėl prasidėjo šventė ir po kaimą pasklido gardaus šašlyko kvapas. Kadangi jaunikis nuotakos pasiimti keliavo beveik su visu savo kaimu, svečių tikėtasi daug – šventei buvo paaukotas jautukas.
Įsidienojus su visa svita atkeliavo jaunikis. Kadangi tadžikai svečius visada nori pagerbti, jaunikiui ir jo palydai buvo nukrautas specialus stalas – ant jo puikavosi brangūs vaisiai, patys geriausi sūriai bei dešros.
Po gausių pietų – trumpa ceremonija ir jaunieji traukė į savo naujuosius namus – jaunikio kaimą. Ten šventė tęsėsi su šokiais ir dainomis iki pat ryto.
Netradicinė viešnagė prabangiuose tadžiko namuose
Po vestuvinių linksmybių traukėme į Tadžikistano širdį – sostinę Dušanbė. Mus ir šį, tik XX amžiuje išdygusį, didmiestį skyrė 500 kilometrų, tad žinojome, kad dažnai ši kelionė gali trukti 15 val., mat kelias vingiuoja per kalnus.
Tačiau mums pasisekė susistabdyti visureigį taksi, kurio vairuotojas, kelias minutes pagalvojęs, sutiko mus nemokamai pavėžėti.
Dušanbė pasiekėme jau temstant ir, prisėdę prie barščių lėkštės vietinėje valgykloje, ėmėme sukti galvas, kur galėtume praleisti naktį. Netrukus į valgyklą užsuko keli vyrukai ir, prisėdę atsigaivinti kompotu, mus užkalbino.
Išgirdęs, kad kalbame rusiškai, vienas iš jų tuoj pareiškė, kad šį vakarą būsime jo svečiai. Po akimirkos jau stovėjome lauke, kur prie mūsų privažiavo naujutėlaitis „Lexus“ automobilis ir mes, su nutįsusiais žandikauliais, buvome į jį įsodinti.
Pusryčiaujant jis pasakojo apie savo prabangius automobilius, turtus, namus ir 5 žmonas.
Parsivežęs į savo erdvų namą mūsų naujasis pažįstamas supažindino su savo žmona ir dukromis. Dar mums tebestovint tarpduryje jis išskubėjo „tvarkyti reikalų“.
Suglumusius mus jo šeima pavaišino arbata ir apgyvendino svečių kambaryje.
Iš ryto, jau susiruošus traukti savais keliais, pasirodė ir mūsų naujasis pažįstamas. „Kurgi dabar keliaujate? Be pusryčių? Sėskitės!“ – kvietimas veikiau priminė įsakymą.
Pusryčiaujant jis pasakojo apie savo prabangius automobilius, turtus, namus ir 5 žmonas. „Čia gyvena mano pirmoji žmona su dukromis. Dar turiu 4 namus ir dar 4 žmonas – visai netoli, kad būtų patogu jas lankyti“, – sakė jis.
„O kuo užsiimate?“ – smalsavome. „Šiuo bei tuo, – šypteli. – Aš jus nuvešiu į miestą, pasivaikščiokite, o tada pietausime“, – kvietimas vėl veikiau priminė įsakymą.
Nors namų šeimininkas ir atrodė kiek keistokas, netgi bauginantis, netrukome susidraugauti su jo šeima. Kol jis po sočių pietų snaudė, mažesnioji dukra suko aplink ratus, žaisdama su mūsų daiktais, vyresnioji nutarė mane papuošti tadžikiškais apdarais, o su žmona šnekučiavomės apie buitį ir poligamiškos šeimos ypatumus.
Nors ji sakė, kad taip priimta ir ji seniai su tuo susitaikiusi, balse skambėjo liūdesys. Įsikalbėjus netyčia išsprūdo žodžiai: „Bet širdyje vietos tik vienam žmogui būna. Penki niekaip netelpa“.
Centrinės Azijos pažinimą tęsiame Uzbekistane, kurio miestai šilko kelio laikais augo ir klestėjo, o gandai apie jų grožį sklido po visą pasaulį.
Dabar Uzbekistanas garsėja toli gražu ne savo miestais, tačiau demokratijos stoka bei šešėliais aptemdyta medvilnės pramone.
Tad kitas mūsų pasakojimas bus apie fantastišką architektūrą, uzbekiškų namų jaukumą bei griežtą šalies valdžią.
