Savaitgalį teko keliauti po žaliąją Žemaitiją, iš arti girdėti tarmiškai kalbančius gyventojus ir gėrėtis jų puoselėjamais kultūros objektais.
Pirmiausia stabtelėjome prie Masčio ežero. Jo pakrantė šiltą vasaros pavakarę atrodo įspūdingai. Žvilgsnį patraukia spalvotas šokantis fontanas. Galima prisėsti ant suolelių ir ilgai gėrėtis nepakartojamais vaizdais.
Saulė nuskęsta visai nepastebėta, viską apgaubia tyla ir sutviska langų žiburėliai. Jeigu dar norisi, galima basam pabraidyti smėliu įrengtame paplūdimyje, nes dieną suguža suaugusieji su savo mažyliais, dviratininkai ar šiaip panorę pasivaikštinėti gražiai sutvarkytomis pakrantėmis miesto svečiai ar vietos gyventojai.
Kitas objektas – Barstyčių akmuo, esantis Puokės kaime, laikomas didžiausiu rieduliu Lietuvoje. Šis milžiniškas galiūnas yra 13,4 m ilgio, 7,5 m pločio ir 3,6 m aukščio, sveria net 680 tonų.
Manoma, kad jį ledynai atnešė nuo Švedijos. Aplinkui gražiai sutvarkyta teritorija traukia poilsiautojų akis – tiesiog malonu pavaikštinėti aplink ir pasigėrėti, kaip gražiai žemaičiai moka tvarkytis.
Nušienauta žole kvepiantis laukas leidžia užmiršti įtemptus darbus ir miesto šurmulį.
Daug įspūdžių palieka Energetinių labirintų parkas, įkurtas Plungės rajone, Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Turistai gali parsivežti dvasinės atgaivos nuėję penkis labirintus.
Pasakysiu, kad tai yra ne tik atgaiva kūnui, bet vieta ir savęs suvokimui, nes eidamas žmogus medituoja, svajoja, permąsto tai, ką ilgus metus kūrė pasąmonėje.
-
Aktyvios pramogos Anykščiuose: nuo karklų labirintų iki skrydžio virš ežero parašiutu
-
Kačerginė – 16 km nuo Kauno nutolusi ramybės oazė, kurioje galioja „šiškų“ tvarka
-
Rekomendacija savaitgaliui Lietuvoje: aplankykite akmeninius milžinus – Moką ir jo sūnų
-
Primirštas Šventosios švyturys kviečia į savo bokštą – pažvelgti į nuostabiąją Baltijos jūrą
Svarbu padėkoti Viešpačiui už įgytas malones, prašant ir tolimesnės globos. Tokios žmogaus mintys siunčiamos Visatai tam tikrais virpesiais, sąmonėje jie tarsi blokuojami ir įsivaizduojama, kad visa tai, ko trokštame, galime turėti, norai gali įgauti realų svorį.
Tereikia norėti ir tikėti, o visa kita jau susiklosto savaime. Tai tokius savo minčių virpesius galima išnešioti energetiniais labirintais, prisikvėpuoti nuostabiausių kvapų ir pailsėti nuo rutinos, įtampos ar kokių nemalonumų. Išėjęs labirintų takelius pajunti dvasinę atgaivą ir palaimą.
Rašytojų pramintais takais
Vieta, kurią šios kelionės metu labai norėjau aplankyti – Židikai. Tai – miestelis Mažeikių rajone. Jo pavadinimas kildinamas iš žodžių ,,žydi kaip laukas“ arba ,,židikis“, kuris reiškia ,,tvirtas“.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Židikų vardas paminėtas 1568 m. Man šis miestelis siejasi su rašytojos pedagogės, altruistės ir labdarės Marijos Pečkauskaitės, pasivadinusios Šatrijos Ragana, vardu.
Čia ji parašė geriausius savo kūrinius, padėjo vargelius vargti kaimo gyventojams juos šelpdama ir darydama kitokius gerus darbus. Rašytojos gyvenimas ir kūryba siejama su kitais šviesuoliais – Povilu Višinskiu, kunigu Kazimieru Bukontu, rašytojomis ir šviesuolėmis Gabriele Petkevičaitė – Bite, Julija Žymantiene – Žemaite.
Šatrijos Raganos muziejuje tebėra jos asmeniniai daiktai. Tie aukštakulniai batai, kuriais ėjo per Želvių giraitę su Povilu Višinskiu, krėslas, kuriame leido savo dienas sunkiai sirgdama, net saldainiai.
Dideli darbai nelieka užmarštyje. Kunigo Vaclovo Martinkaus pastangomis pastatyta raudonų plytų koplyčia (architekto Jono Muloko projektas), o joje – rašytojos kapas. Šatrijos Raganos muziejuje tebėra jos asmeniniai daiktai.
Tie aukštakulniai batai, kuriais ėjo per Želvių giraitę su Povilu Višinskiu, krėslas, kuriame leido savo dienas sunkiai sirgdama, net saldainiai.
Viskas taip jautriai paveikia sielą ir tik gali tyliai atsidusti palikdamas didžiulę pagarbą krikščionei rašytojai, mylėjusiai Dievą, žmones, jų paveikslus sudėjusiai į apysaką ,,Sename dvare“, ,,Irkos tragedija“ ir kitus.
Neapsakomas jausmas apima prie poeto Vytauto Mačernio kapo. Jis palaidotas Šarnelėje, netoli savo namų, kur žuvo nuo atsitiktinės artilerijos sviedinio skeveldros. Jaunas ir talentingas poetas mėgo svajoti įsitaisęs ,,gandralizdį“. Ten gimė jo ,,Vizijos“ ir beveik šimtas sonetų, parašytų pagal metų laikus.
,,Vizijose“ įamžinta jį labai mylėjusi senolė. Tai ją poetas mato ateinančią per laukus ir pasipuošusią nuotakos rūbais, laiminančią žemę, jos skarą mato padžiautą ir vėjo draikomą sename sode.
Dabar iki Vytauto Mačernio kapo veda tos pačios ,,Vizijos“, kurių fragmentai iškalti ant septynių akmenų. Galima prisėsti ir apmąstyti fragmentą iš savo gyvenimo, nes, kaip sakė poetas, reikia mokėti gyventi ir dūžtančiose formose. Pasilenkiu ir aš prie kapo, paskęstu tyloje. Gera, kad čia atėjau.
Lopaičių piliakalnis garsėja tuo, kad manoma, jog čia buvo šventavietė, gydantys akmenys, tekantis šaltinėlis, prie kurio skuba žemaičiai ir turistai pasisemti gaivos kaitrią vasaros dieną.
Simonas Daukantas užrašė žemaičių pastebėjimą, kad iš rytinio kalvos šlaito tekantis šaltinio vanduo turi stebuklingų galių. Spėjama, kad Lopaičių piliakalnyje yra žynių kapai, nes jų forma primena vainikinį kapą.
Įrengti vaikščiojimo takai palengvina priėjimą prie norimų pamatyti objektų. Ošia miškas, ramina pavargusius keliautojus.
Kita stotelė – Telšiai – žemaičių sostinė. Tai miestas, įsikūręs ant septynių kalvų. Manoma, kad Telšių vardas kildinamas iš mažyčio Telšės upelio, įtekančio į Mastį.
Istoriniuose šaltiniuose Telšiai minimi nuo 1450 metų. Miesto centre – skulptūra su laikrodžiu, o laiką skaičiuoja gražuolė meška – žemaičių simbolis. Beje, šių simbolių mieste yra ir daugiau.
Praeidami vietos gyventojai ar svečiai patrina meškai nosį, tikėdamiesi, kad išsipildys jų norai. Nosis jau tviska nuo žmonių rankų prisilietimo.
Akį traukia ,,Žemaitijos gaublys“, kuriame pavaizduotos svarbiausios Žemaitijos vietovės, o gaublį laiko keturios meškos. Tai – tvirtumo ir stiprybės simbolis. Žemaičiai savo charakteriu ir gyvenimo būdu nuo senų laikų įrodė savo tvirtybę.
Nustebino skulptūra, kurioje vaizduojama meška su meškiukais ant nugaros. Praeidami vietos gyventojai ar svečiai patrina meškai nosį, tikėdamiesi, kad išsipildys jų norai. Nosis jau tviska nuo žmonių rankų prisilietimo. Kiek norų ji išpildė? Telšiai garsėja kaip krikščionybės vieta.
Šv. Antano Paduviečio katedros reljefines duris irgi puošia pavaizduotos meškos. Gal tai liudija žemaičių tvirtą tikėjimą?
Per savaitgalį spėjome aplankyti tik dalį Žemaitijos. Šis kraštas svetingai kviečia pasibūti, pašurmuliuoti kartu su vietiniais gyventojais, pailsėti prie ežerų, pasivaikštinėti po žalias girias.
Kiekvienas, grįžęs iš tokios kelionės, turės ką papasakoti savo draugams ar pažįstamiems, o ir patiems keliautojams ilgai neišblės įspūdžiai.
