Tai sala, kurią galite pasirinkti ir trumpam pabėgimui, ir ilgesnėms atostogoms. Turiningą programą čia susidėliosite ir trims–penkioms dienoms, ir dviem savaitėms ar mėnesiui. Nes, regis, „neišsisemia“: kasdien galima atrasti naują vietą, kitą paplūdimį, miestelį ar veiklą.
Atskira kelionės dalis
Į Kataniją iš Vilniaus šiuo metu yra organizuojamas tiesioginis skrydis, dažnai viliojantis draugiška kaina, todėl Sicilija labai tinka spontaniškam „pasikrauti saulės“ planui net žiemą. Tik vėsusis periodas čia klastingas savo kontrastais – oras gali elgtis kaip užsispyręs vietinis, kuriam prognozės nieko nereiškia. Dėl to, vykstant į Siciliją ne vasarą, į lagaminą pravartu įsidėti skėtį arba lengvą lietpaltį.
Skrydis man – atskira kelionės dalis, kurią stengiuosi padaryti kuo patogesnę. Visada pasiimu maisto, gertuvę, į kurią oro uoste prisipilu vandens, taip pat hidrolato – skrydžio metu kas valandą lengvai sudrėkinu odą, nes lėktuvo oras sausina greičiau, nei spėji pastebėti. Dar vienas mažas dalykas, dėl kurio vėliau visada sau padėkoju, – pagalvėlė. Atrodo smulkmena, bet trumpas bei patogus miegas ore gali būti labai saldus.
Sicilijoje, kaip ir kitose šalyse, kur eismas kelyje vyksta įprasta, o ne britiška sistema, renkuosi automobilio nuomą, nes tai suteikia laisvę keisti planą pagal nuotaiką, orą ir netikėtus atradimus. Nuomodamasi visada žiūriu dviejų dalykų: kad užstatas būtų nedidelis ir kad draudimas būtų kasko.
Šįkart rinkausi „Automania“ kompaniją. Kaina buvo gera, automobilis – vidutinės klasės, bet realybė buvo tokia – gale žmonės vos tilpo, kamerų nebuvo, tad parkavimas senamiestyje tapo mažyčiu adrenalino iššūkiu.
-
Už egiptiečio ištekėjusi Vilma pasidalijo, ką reikėtų išmėginti turistų pamėgtoje šalyje: „Čia yra visko“
-
Vos 4 dienos, o įspūdžiai – visam gyvenimui: tai, ką Malaizijoje pamatė lietuvė, ją paliko be žado
-
Lietuvą tailandietė jau ne vienerius metus laiko savo namais: nustebsite, ką ji parsiveža iš tėvynės
Dar vienas praktinis niuansas, kurį verta žinoti: į Katanijos oro uostą atvykome į vieną terminalą, o išskridome iš kito. Skamba paprastai, bet jei paskutinę dieną planuoji laiką minučių tikslumu, toks pasikeitimas gali kainuoti papildomą ratą ir papildomą stresą. Nors apie tai nieko nežinojau, bet, atvykusi į skrydį gerokai per anksti, dar spėjau oro uosto greito maisto restorane nusipirkti lavašą su vištiena.
Vietiniai „teroristai“
Nuo oro uosto iki Katanijos – maždaug 20–30 minučių kelio, priklausomai nuo eismo. Miesto centre teoriškai yra nemokamų parkavimo vietų, bet praktikoje jos primena lobį, kurio visi ieško, o randa retas. Net jei apartamentai rašo, kad turi parkavimą, tai dar nereiškia, kad jis bus realus, patogus arba apskritai egzistuos taip, kaip įsivaizduojate. Kartais „parkavimas“ reiškia „kažkur šalia gatvėje, jei pasiseks“.
Ima reikalauti pinigų už parkavimą.
Dar viena situacija, kuri pasitaiko turistams, ypač kai akivaizdžiai klaidžioji ir ieškai, kur sustoti: prieina vietiniai „padėjėjai“, pamosikuoja rankomis ir, tau belipant iš automobilio, ima reikalauti pinigų už parkavimą. Tai nėra oficialu, todėl, jei transporto priemonę palikai mokamoje ar neleistinoje vietoje, baudos neišvengsi ir niekam nepapasakosi, kad esi už paslaugą sumokėjęs.
Jeigu automobilio nuomotis nenorite, Katanija tikrai nėra tas miestas, kuriame būsite įkalinti. Miestą iš oro uosto lengvai pasieksite traukiniu. Viešasis transportas Sicilijoje važiuoja laiku ir nėra itin brangus.
Apartamentų nuotraukos ne visada atitinka realybę.
Dar viena praktiška detalė: planuojant nakvynes Sicilijoje verta turėti omenyje, kad apartamentų nuotraukos ne visada atitinka realybę, kambariai gali būti maži, žiemą – vėsūs, jei nėra kondicionieriaus su šildymu, o vonios kambarys kartais būna bendras su kitais gyventojais. Komforto daugiau dažnai rasi ne pačiame centre, o šiek tiek toliau.
Upė – po žeme
Katanija turi vieną stiprų charakterio bruožą – ji labiau panaši į žmogų su istorija, kuris nebando vaidinti to, kuo nėra. Ir ta istorija čia visur: miestas ne kartą buvo sugriautas ir vėl atstatytas. Vienas ryškiausių smūgių buvo ugnikalnio Etna išsiveržimas 1669 metais, kai lavos srautai pasiekė Katanijos apylinkes ir jūrą.
Dar po kelių dešimtmečių Siciliją sukrėtė 1693 metų žemės drebėjimas, kurio pasekmės Rytų Sicilijoje buvo katastrofiškos, o Katanija vėl atsidūrė „perstatymo“ režime. Ir taip, beros, aštuonis kartus.
Kartais sakoma, kad Katanija vis traukėsi nuo Etnos link jūros, bet jūra čia nėra tik gražus vaizdas ar žuvies šaltinis. Miestas gyvena tarp dviejų stichijų – ugnikalnio ir vandens – kurios gali būti ir dovana, ir grėsmė. Tai jaučiasi net vaikštant senamiesčiu. Į jį patenkama pro vartus, kurie tarsi primena skirtingus miesto atgimimus.
Porta Garibaldi su užrašu „Melior de cinere surgo“ – „Iš pelenų pakylu dar stipresnė“ – Katanijai tinka beveik kaip gyvenimo aprašymas. O Porta Uzeda, vedantys į Piazza Duomo, siejami su miesto atstatymu po 1693 metų žemės drebėjimo.
Jei sutinki žmogų, kuris tau atveria kitą Siciliją, tai tas žmogus tampa maršruto dalimi.
Sicilijos kelionėje dažnai norisi viską planuoti, bet sala mėgsta, kai palieki jai vietos improvizacijai. Todėl tarp „būtinų“ taškų ir „jei spėsiu“ objektų visada įterpiu vieną paprastą taisyklę: jei sutinki žmogų, kuris tau atveria kitą Siciliją, tai tas žmogus tampa maršruto dalimi. Man tokiu žmogumi tapo Davide Puglia – „Op Cosmetics“ įkūrėjas.
„Miestas turi slaptą aukštą – po žeme“, – juokėsi jis, vesdamas link Fontana dell’Amenano. Ten trumpam pamatai upę, kuri didžiąja dalimi yra pasislėpusi po lavos akmenimis ir teka požemiais.
Ypatingą jos suteikiamą ramybės ir tylos jausmą patyriau restorano „A Putìa dell’Ostello“ rūsyje: sėdi triukšmingame, gyvybingame mieste, o po tavimi – vanduo ir lavos urvas. Jį, beje, kai kuriuose senamiesčio restoranuose gali pamatyti iš labai arti.
„Katanija tokia ir yra – viršuje chaosas, apačioje ramybė, – pasakė Davide, – Sicilija viską duoda – net ir plaukų priežiūrai. Lava čia nėra tik grožis, ji yra mineralas, kuris maitina.“
Pasakodamas apie savo kuriamus produktus jis pabrėžė, kad vulkaninės kilmės mikroelementai stiprina plauką, suteikia jam svorio ir blizgesio.
Kultinis statusas
Kai kalba pasisuka apie Kataniją, pasak D.Puglia, neįmanoma pamiršti virtuvės tradicijų. Anot jo, Sicilija apskritai yra sala, kurioje žmonės sugeba kalbėti apie maistą taip, lyg pasakotų apie šeimos narį.
Davide parodė, kur Katanijoje yra ilga pirkinių promenada, kurios viename gale įsikūrusi desertinė „Savia“. Apie ją vietiniai kalba su tam tikru pasididžiavimu. „Savia“ dažnai pristatoma kaip viena klasikinių Katanijos vietų, žinoma ne tik dėl saldumynų, bet ir dėl sūrių užkandžių, ypač arancini, kurie čia turi beveik kultinį statusą. „Savia“ yra minima ir tarp geriausių ledainių mieste.
Dar minėtinas nesaldus siciliečių skanėstas, neretai ragaujamas su druska, yra cedro. Tai – ne paprasta citrina, o vienas įspūdingiausių Sicilijos citrusų. Jis gerokai didesnis už įprastą citriną, turi labai storą žievę, o minkštimo viduje būna mažiau. Būtent žievė čia yra svarbiausia: ją ragauja šviežią, deda į desertus, saldina, gamina marmeladus arba patiekia su cukrumi, arba druska kaip užkandį. Skonis švelnesnis nei citrinos – mažiau rūgštus, labiau aromatingas, beveik gėliškas. Tokie vaisiai dažnai atsiduria ant stalo per bendrus pietus.
Sicilijos saldumynai yra atskira kelionė kelionėje. Žinoma, visi žino cannoli ir ledus, bet Sicilija turi ir tų mažų, dražė primenančių saldainiukų, be kurių, atrodo, neapsieina nė viena šventė, netgi vestuvės. Tokie dalykai man patinka labiausiai: kai supranti, kad tradicija čia gyvena ne muziejuose, o ant stalo.
Katanijoje ir jo apylinkėse, jei jau įsijauti į desertų medžioklę, galima rasti vietų, kurios atrodo visiškai paprastos, net be ypatingo interjero, bet žmonės ten važiuoja, laukia eilėse.
Dar vienas Sicilijos atradimas, kurį man pasakojo Brigita, su vyru siciliečiu Antonino puoselėjanti „Beddu Cori“ ekologišką ūkį netoli Balestrate, yra „Euro bar“ Dattilo miestelyje. Į čia paragauti cannoli vietiniai atvyksta ir po 100 kilometrų.
Alyvuogių aliejų iš savo ūkio net į Lietuvą siunčianti Brigita papasakojo apie dar vieną siciliečių aistrą – kavą. Ji paminėjo „Ideal Caffè Stagnitta“ – vieną seniausių kavos skrudyklų Palerme, veikiančią nuo XIX amžiaus pabaigos.
Ši skrudykla buvo paminėta „Financial Times“ publikacijoje.
Ji įsikūrusi siauroje gatvelėje netoli turgavietės, todėl pirmiausia ją išduoda ne iškaba, o kvapas – intensyvus, šiltas, ką tik skrudintos kavos aromatas. Viduje – tarsi mažas muziejus: mediniai barai, senovinės svarstyklės, metaliniai kavos malūnai, stikliniai indai su skirtingų rūšių pupelėmis.
Ši skrudykla buvo paminėta „Financial Times“ publikacijoje apie geriausias nepriklausomas kavos parduotuves pasaulyje. Straipsnyje ji išskirta dėl kelių dalykų: senos šeimos tradicijos, vietoje skrudinamos kavos, autentiško interjero ir to, kad čia vis dar laikomasi lėtos rankų darbo kavos ruošimo kultūros, kuri daug kur jau išnykusi.
Reikėtų paminėti ir dar kelis Sicilijos miestus: Brontė yra vadinama pistacijų sostine, o Modika – miestas, kuris garsėja šokoladu. Abiejuose juose sustojimas gali būti ne tik kultūriškai įdomus, bet ir labai skanus.
Patogi vieta
Iš Katanijos labai paprasta leistis į trumpas išvykas. Vieną dieną gali būti barokas ir šokoladas, kitą – ugnikalnis ir sniegas, trečią – jūra ir antikos griuvėsiai. Turistiniai pasiūlymai Katanijoje tikrai gausūs: nuo trumpų išvykų iki pilnos dienos maršrutų, kurie apima kelis miestus.
Pagal tokias programas, kokias mačiau vietiniuose bukletuose, populiariausios kryptys yra Sirakūzai su Ortigija ir Notas, Taormina su Castelmola ir Isola Bella, taip pat Etna, o jei norisi atokesnio maršruto – net ir Palermo ar Agrigento kryptys. Šios kelionės dažnai prasideda ryte ir baigiasi vakare, todėl jos yra geras sprendimas tiems, kas nori pamatyti daugiau, bet nenori kasdien kraustytis su lagaminu.
Sirakūzai žiemą gali būti ypač malonūs, nes miestas neturi to vasarinio „perkaitimo“, kai turistų srautas kartais užgožia vietos grožį. Ortigija yra tarsi scena, kurioje viskas gražu net be pastangų: akmuo, jūra, mažos gatvės, kuriose girdi savo žingsnius. Notas, jei pasiseka su oru, yra baroko perlas, po kurį norisi vaikščioti lėtai.
Taormina turi tą „kinematografišką“ reputaciją ne šiaip sau: amfiteatras, nuostabi panorama. Čia sutikta interjero dizainerė Augustė, kuri Taorminoje gyvena penkis mėnesius per metus, pasakojo apie savo mėgstamas vietas, tarp kurių – botanikos sodas, į kurį galima užeiti nemokamai, ir bažnyčia uolose.
Etna žiemą yra įspūdinga, bet jei žmogus tuo metu važiuoja pamatyti kraterių, verta sau sąžiningai pasakyti, kad oro sąlygos ne visada leis tą padaryti. Kartais matomumas būna toks, kad vietoje kerinčios panoramos išvysti baltą rūko sieną. Į Etną kyla džipai, autobusai, o kai sąlygos palankios – ir keltuvas. Čia visada labai praverčia patogi, tamsi avalynė, nes lavos dulkės ir purvas turi talentą akimirksniu „pasižymėti“. Pravers ir šiltesni rūbai, net jei apačioje būna karšta.
Palermas – didelis ir temperamentingas. Viena akimirka jame – ir atsiskleidžia normaniška didybė, kita – arabiškas ornamentas, trečia – ispaniškas šešėlis. Palermo istorija siejama su finikiečiais, kurie miestą vadino „Panormos“, o tai aiškinama kaip „visas uostas“.
Savoka yra vienas tų Sicilijos miestelių, kurie atrodo tarsi sustoję laike. Siauros akmeninės gatvės, tylūs kiemai ir vaizdas į jūrą sukuria jausmą, kad čia gyvenimas vyksta lėčiau nei kitur. Neatsitiktinai būtent ši vieta tapo kino istorijos dalimi – čia buvo filmuotos garsiosios „Krikštatėvio“ scenos. Lipant į kalną link San Nicolò bažnyčios, kurioje susituokė Michaelis Corleone, jautiesi lyg eitum ne tik per miestą, bet ir per kino kadrus, kuriuos daugelis atpažįsta net niekada čia nebuvę.
Dar viena kultinė stotelė – Bar Vitelli. Iš išorės jis atrodo kuklus, su medinėmis durimis ir senomis nuotraukomis nukabintomis sienomis, bet viduje gyvena tikra atmosfera. Čia kava geriama lėtai, o citrinų granita atrodo kaip privalomas ritualas. Baro savininkai iki šiol saugo filmavimo laikų fotografijas, o pats interjeras beveik nepasikeitęs – tarsi kino dekoracija, kuri niekada nebuvo išardyta.
Sėdint terasoje lengva suprasti, kodėl Savoka dažnai vadinama viena autentiškiausių Sicilijos vietų: čia nereikia nieko ieškoti – pakanka tiesiog būti, stebėti kalnus, klausytis tylos ir leisti laikui tekėti taip pat ramiai kaip miestelio kasdienybė.
Daugiau nei privalai pamatyti
Kelionėje man labiausiai patinka ne tai, kad „aplankiau“, o tai, kad supratau, kodėl vienas miestas man patiko labiau nei kitas. Katanija man patinka dėl savo atvirumo ir dėl to, kad ji nesistengia būti patogi. Ji tokia, kokia yra: su lavos akmeniu, su triukšmu, su turgumi, su požemine upe ir su istorija, kuri vis dar gyva.
Sicilijoje kiekvienas patiria savo kelionę.
Sirakūzai patinka dėl ramybės ir šviesos. Taormina – dėl vaizdų ir dėl to, kad net prabanga čia turi skonį. Etna – dėl to, kad ji primena, jog tu esi mažas, o gamta čia atrodo didinga. Palermas patinka, nes jis sugeba būti ir gražus, ir grubus, ir vis tiek išlikti savimi.
Sicilijoje kiekvienas patiria savo kelionę, nes niekas nesutinka tų pačių žmonių ir neįeina pro tas pačias duris tuo pačiu metu. Jei ne Davide, aš būčiau praėjusi pro Kataniją kaip pro miestą, kuriame skaniai pavalgiau ir maloniai leidžiu laiką. Bet jis parodė man Kataniją kaip miestą su požemine upe, su istorijomis apie Etną, su vietomis, kuriose lava yra ypatingas gamtos turtas.
Jei ne Augustė, Taormina man būtų likusi tik „graži ir brangi“. O ji parodė, kad net tokioje vietoje galima gyventi paprastai, turėti savo mėgstamą sodą, savo maršrutą, savo rutiną. Jei ne Brigita, aš būčiau galvojusi, kad „ramesnis regionas“ reiškia „mažiau įdomu“, o ji parodė, kad kartais ramybė yra pati didžiausia prabanga.
Sicilija yra sala, kuri nemėgsta, kai ją spaudi į grafiką.
Todėl, jei planuojate vykti į Siciliją, man norisi pasiūlyti ne „ką privalai pamatyti“, o kaip į ją žiūrėti. Sicilija yra sala, kuri nemėgsta, kai ją spaudi į grafiką. Ji geriau atsiskleidžia, kai palieki vietos orui, žmonėms ir tam vienam netikėtam posūkiui, kuris tampa geriausia kelionės dalimi. Ji gali būti nenuspėjama, bet būtent tame ir yra jos grožis: vieną dieną tu geri kavą lietuje Katanijoje, kitą – vaikštai saulėtame Note, trečią – stovi prie sniego ant Etnos, o ketvirtą – supranti, kad namo parsiveži ne tik nuotraukas, bet ir naują pojūtį.
