Puošnioji kultūros oazė
Pačiame Brantfordo centre stovi istorinis „Sanderson Centre for the Performing Arts“ (Sandersono scenos menų centras – aut. past.) – pastatas, pirmą kartą duris atvėręs dar 1919 metų gruodžio 22 dieną kaip „Temple Theatre“. Jį projektavo vienas garsiausių XX amžiaus pradžios teatro architektų Thomas W.Lamb, kūręs teatrus visoje Šiaurės Amerikoje.
Praėjus keliems dešimtmečiams, pasikeitus savininkams, teatras tapo kino sale, vėliau išgyveno sudėtingus laikus. Kai pastatui grėsė uždarymas, jį 1985 metais įsigijo Brantfordo savivaldybė ir pradėjo restauraciją. Šiandien tai – 1125 vietų salė, laikoma vienu svarbiausių miesto kultūros objektų.
„Teatro erdvėse saugoma ir savotiška laiko juosta. Fotografijose parodyta, kaip objektas keitėsi per daugiau nei šimtmetį: nuo Temple Theatre (1919–1930) iki Capitol Theatre (1930–1989) ir dabartinio Sanderson Centre laikotarpio“, – pasakoja Sandersono scenos menų centro teatro vadovas Glennas Brownas.
Nors Brantfordas nėra didmiestis, teatro gyvenimas, anot pašnekovo, čia intensyvus: per metus vyksta apie 210 renginių dienų – nuo profesionalių gastrolių iki vietos bendruomenės koncertų ar mokyklinių programų, o kai kuriuose edukaciniuose renginiuose dalyvauja šimtai vaikų.
Lankantis teatre sunku nepastebėti istorinių detalių: puošnių lubų, senųjų balkonų, koridorių, primenančių laikus, kai žmonės čia ateidavo ne tik žiūrėti spektaklių, bet ir patys būti pastebėti.
Koridoriuose – sienos, nukabinėtos dešimtmečius čia pasirodžiusių atlikėjų nuotraukomis ir autografais. „Wall of Fame“ primena gyvą archyvą: muzikantai, aktoriai, televizijos žvaigždės, pasaulinio garso atlikėjai.
„Šios nuotraukos byloja, kad į mažesnį Kanados miestą per dešimtmečius užsukdavo tokie atlikėjai, kuriuos daugelis tikėtųsi išvysti tik Toronte ar Niujorke“, – sako G.Brownas.
Jaučia cigaro ir kepsnio kvapą
Prieš daugiau nei šimtmetį atidarytas teatras buvo prabangus, modernus statinys, skirtas vodeviliui ir gyviems pasirodymams. Vėliau objektas virto Capitol Theatre, kuriame dominavo kino seansai, o XX amžiaus pabaigoje pastatas atsidūrė ties išnykimo riba.
„Tokių istorijų Kanadoje – ne viena: seni teatrai uždaromi, paverčiami prekybos erdvėmis ar tiesiog nugriaunami. Tačiau Brantforde nutiko priešingai“, – kalba šiame miestelyje gyvenantis lietuvis tapytojas Tadas Zaičikas.
G.Brownas patvirtina, kad 1980-ųjų pabaigoje bendruomenė nusprendė kovoti dėl teatro išlikimo. Buvo pradėta didelė restauracija. Rekonstrukcijos metu siekta ne tik sutvarkyti pastatą, bet ir išsaugoti jo istorinį charakterį. Iki šiol galima pamatyti originalias dekoratyvines detales – ornamentus, lipdinius, aukso spalvos elementus, primenančius XX amžiaus pradžios teatrų architektūrą.
Dabartinis pavadinimas – Sanderson Centre – atsirado po atnaujinimo, o teatras tapo vienu svarbiausių regiono scenos menų centrų.
„Įdomu tai, kad vietiniai apie šį pastatą kalba ne tik kaip apie koncertų salę. Jiems tai – miesto pasididžiavimas. Tarsi mažo miesto įrodymas, kad kultūra nepriklauso vien didmiesčiams“, – pastebi T.Zaičikas.
Kultūra nepriklauso vien didmiesčiams.
Dar viena detalė, kurią sunku praleisti – teatro išorėje ir mieste esantys meno kūriniai. Vienas jų – ryški freska, skirta Brantforde gimusiam aktoriui ir komikui Philui Hartmanui. Freskoje susipina jo karjeros simboliai, televizijos personažai ir miesto istorija.
Brantfordo kultūrinis gyvenimas stebina ir renginių amplitudėmis. Viešnagės miestelyje metu teko apsilankyti ir viename ryškiausių vakaro renginių istoriniame Sandersono scenos menų centre – „The Michael Jackson HIStory Show“. Šis tarptautinis tribute projektas skirtas paminėti 30-ąsias Michaelo Jacksono legendinio „HIStory“ pasaulinio turo metines.
Žiūrovams pristatomas koncertinis šou su gyvai atliekama muzika, profesionaliais šokėjais, autentiškais kostiumais ir įspūdingais šviesų efektais, atkuriant garsiausius popmuzikos karaliaus pasirodymus.
Šimtmetį menančiame pastate nestinga ir legendų. Darbuotojai bei gidai pasakoja istorijas apie nepaaiškinamus garsus, matytus šešėlius ar keistus kvapus tiek užkulisiuose, tiek žiūrovų salėje. Vieni juokauja apie teatrą mėgstančius „vaiduoklius“, kiti sako, kad kiekvienas senas teatras turi savą charakterį.
Juokauja apie teatrą mėgstančius „vaiduoklius“.
„Vaiduoklis, kurį minėjau, buvo matytas stovintis orkestro duobės tarpduryje – ten, kur vodevilio laikais būdavo muzikantai. Toje vietoje taip pat dažnai jaučiamas keptos jautienos ir pypkės dūmų kvapas. Per daugelį metų būta ir daugiau pasakojimų apie vaiduoklių pasirodymus. Vienas jų siejamas su buvusiu darbuotoju, kurį visi pažinojome – sakoma, kad jis vis dar stebi renginius iš savo mėgstamos vietos salėje“, – sako G.Brownas.

















