Šventas kalnas – protėvių buveinė
Didžiausia Saboje gyvenanti etninė grupė kadazanai laiko save Kinabalu kalno sergėtojais ir gynėjais. Jiems ši žemė – tai protėvių dvasių amžinojo poilsio vieta. Kinabalu kalno pavadinimas kadazanų kalba kaip tik tą ir reiškia. Gentyje dar yra tikinčių, kad įžūliai viršūnės link besiveržiantys turistai užrūstina dvasias ir prišaukia nelaimes.
Iš Sabos sostinės Kota Kinabalu per miškus ir kaimus link 4095 m aukščio kalno vingiuoja smagus kelias. Auštant juo riedame su latve Inga, daugiau nei du dešimtmečius gyvenančia šioje egzotiškoje saloje. Inga vadovauja egzotinio turizmo agentūrai Bornean Vanda Travel ir rengia turus po atokiausias ir įdomiausias salos vietas. Kelionė, įprastai trunkanti pora valandų, gerokai užsitęsia. Vis stojame pasigrožėti kvapą gniaužiančiais Borneo vaizdais.
Čia veši keli tūkstančiai žydinčių augalų rūšių, iš kurių net ketvirtadalį sudaro orchidėjos.
Kinabalu – vienas iš jauniausių planetos kalnų, kurio amžius siekia apie milijoną metų. O jį supantys dipterokarpiniai (dvisparnių) miškai – pasaulio senoliai. Aplink kalną 1964 m. įkurtam Kinabalu gamtos parkui priklausantys miškai ypač patinka botanikams. Neskaitant begalybės samanų, paparčių ir grybų, čia veši keli tūkstančiai žydinčių augalų rūšių, iš kurių net ketvirtadalį sudaro orchidėjos.
Nors pagrindinis parko akcentas – Kinabalu kalnas, dauguma lankytojų viršūnės nepasiekia. Dažniausiai jie laiką leidžia žemesnėse platumose stebėdami augalus ir gyvūnus. Viskas, kas Kinabalu miške juda ir skraido, atrodo tarsi žiūrėtum per padidinamąjį stiklą: pro šalį lėtai praplasnoja gigantiškas drugelis, prazvimbia milžiniška bitė, praliuoksi ilgakojis žiogas, kelią ant tako pastoja stora kirmėlė.
Botanikos sode – tūkstančiai egzotiškų žiedų
Pasigrožėti iš įvairių kalno vietų persodintais augalais galima prieš tris dešimtmečius įkurtame Kinabalu botanikos sode. Taip ir mes su Inga į jį užsukusios paskęstame žalioje lapijoje ir prarandame laiko pojūtį. Patyrinėti čia tikrai yra ką: be orchidėjų, kalne skleidžiasi 36 rūšys rododendrų, auga 80 figmedžių bei 60 ąžuolų ir kaštonų rūšių. Dėl tokios biologinės įvairovės Kinabalu parkas 2000 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.
Maždaug pusė Kinabalu aukštumose vešinčių augalų rūšių neauga jokioje kitoje planetos vietoje. Juos išvysite tik čia! Vaikštant sodo takeliais akys mirga nuo orchidėjų, rododendrų, begonijų spalvų.
Apžiūrinėju didžiulius mėsingus lapus ir jaučiuosi lyg žalioje pasakoje. Tyliai ir lėtai žingsniuojant matyti, kaip šakomis liuoksi voverės, prabėga graužikai, iš papartynų išnyra ir juose pasislepia paukščiai.
Maždaug pusė Kinabalu aukštumose vešinčių augalų rūšių neauga jokioje kitoje planetos vietoje.
Inga kviečia iš tankmės, aptikusi kelis šviežius, įspūdingo dydžio ąsotenius. Kinabalu botanikos sode veši net kelios rūšys šių vabzdžiaėdžių augalų.
Nuo ąsotenių stiebų nusvirusios pailgos, į ąsotį panašios ataugos primena gėlių žiedus. Jų dugne žvilga virškinimo sultys. Nutūpęs ant slidaus vidinio ąsočio krašto vabzdys paslysta ir įkrenta į mirtį nešantį skystį, kuriame būna suvirškinamas.
Raflezijos vilionės ir Sabos arbata
Bene geidžiamiausias pamatyti Kinabalu parko augalas – prie Poring sieros šaltinių auganti didžiausia pasaulyje gėlė raflezija. Jos žiedo skersmuo dažnai siekia 1 metrą, o sverti ji gali net 10 kilogramų. Tai viena iš sunkiausiai aptinkamų pasaulio gėlių, kurių pagal statistiką daugiausia auga Sabos provincijoje.
Besiruošiančią žydėti rafleziją miško paklotėje sunku pastebėti, nes jos pumpuras prisiglaudęs prie žemės ir gerai užsimaskavęs. Be to, ne visi raflezijų pumpurai išsiskleidžia. Daugelis jų taip ir supūna nepražydę. O apie žydinčią rafleziją paskelbiama Kinabalu parko informacijos stenduose, laikraščiuose ir kelio nuorodose.
Inga suka automobilį į vos įžiūrimą keliuką, šalia kurio nupiešta raflezija ir užrašyta: „Žydi“. Tokie ženklai sudedami visur privačiuose sklypuose, jei tik šeimininkai savo valdose pastebi besiskleidžiančią rafleziją. Įėjimas apmokestinamas. Supuvusia mėsa dvokiančiam raflezijos žiedui sukrauti prireikia net 15 mėnesių, tačiau jis žydi tik savaitę. Tenka paskubėti, nes jei pražiopsosi – potencialus biznis nueis perniek.
Jos žiedo skersmuo dažnai siekia 1 metrą.
Sumokėję už raflezijos aplankymą po 6 eurus, leidžiamės tarp medžių vingiuojančiu taku. Netrukus jau grožimės didžiulu raudonu žiedu su baltais taškeliais. Standus augalas atrodo lyg vaškinė dekoracija. Žiedo viduryje – žioji ertmė, o joje – apskritas mėsingas diskas su spygliukais. Aplink šią grožybę zyzia musių debesis.
Raflezija – tai parazitas, neturintis nei stiebo, nei lapų, nei tikrų šaknų. Ji siurbtukais prikimba prie vijoklio, vardu tetrastigma, šaknų. Raflezija tik imituoja gėlės žiedą, o iš tikrųjų jos struktūra – kaip grybo. Šis augalas mėsos kvapu pritraukia muses, kad jos apdulkintų moteriškus žiedus. Apvaisinta raflezija subrandina vaisių, kurio sėklas išplatina graužikai. Jei tik sėkla nukrinta ant tetrastigmos vijoklio, prie jo prisikabina ir sudygsta. Taip išauga nauja raflezija.
Raflezija – tai parazitas, neturintis nei stiebo, nei lapų, nei tikrų šaknų.
Aplankę net dvi tame pačiame sklype pražydusias raflezijas, traukiame į saulėtame šlaite įsikūrusią Sabos arbatos plantaciją. Tai vienintelė arbatos plantacija Malaizijai priklausančioje Borneo salos pusėje.
Stabtelime prie lauke įsikūrusio restorano su puikiais vaizdais. Į visas puses banguoja lygiomis eilėmis susodinti arbatos krūmai. Lapeliai lepinasi saulės atokaitoje, švelniai šnara vėjui papūtus. Nuo kiekvieno staliuko sklinda gaivus arbatos aromatas, susimaišantis su egzotinių patiekalų kvapais.
Kinabalu viršūnės link
Kol lepūs turistai vaikštinėja kalno šlaituose, ištvermingesni ir pinigingesni traukia į Kinabalu viršūnę. Jos link vingiuoja du pagrindiniai Summit ir Mesilau takai. Jie susijungia į vieną taką 2740 m aukštyje esančioje Layang-Layang aikštelėje.
Tokie žygiai atsieina apie 600 eurų.
Organizuotas dviejų dienų žygis Summit taku rengiamas taip, kad antros dienos ryte jau būtų galima gėrėtis virš Sabos miškų patekančia saule, o paskui neskubant grįžti į lankytojų centrą.
Tokie žygiai atsieina apie 600 eurų su nakvyne, gidu, maistu ir leidimu. Juos galima užsisakyti per agentūrą. Parko taisyklės leidžia į viršūnę lipti tik su vedliu, o vedlių skaičius grupėje priklauso nuo turistų skaičiaus.
Nuo Kinabalu nusileidę žygeiviai gaivinasi iš žemės besisunkiančiuose karštuosiuose Poring šaltiniuose. Kadazanų kalba Poring reiškia vieną iš šioje vietoje augančių bambukų rūšių, tarp kurių po atviru dangumi ir įrengtos maudyklės. Į jas sėdėdami telpa vos du žmonės, tačiau stovėdami kojas pamirkyti gali net penki. Pasak vietinių, sieringas Poring vanduo gydo ligas, mirkstant jame, valosi organizmas ir atsistato prarastos jėgos.
Baseinas, golfas ir paplūdimiai
Mes nusiteikę pailsėti ir vietoje viršūnės traukiame žemyn į pajūryje įsikūrusį Shangri La Rasa Ria golfo viešbutį. Čia apstu ir veiklos, ir poilsio – galima visą dieną vaikštinėti didžiulėje žalioje teritorijoje, sukti į pažymėtus džiunglių takus, žingsniuoti plačiu smėlėtu paplūdimiu ar ilsėtis prie baseino.
Kol pasiekiame viešbutį, prapliumpa lietus. Šiltas ir gausus, koks būna tik tropikuose. Nuščiuvus pirmajai lietaus bangai, čiumpame skėčius ir nusileidžiame į sodą. Lietaus lašeliai kapsi nuo spalvotų žiedų, ore tvyro drėgmė ir gaiva. Patraukiame takeliu į vieną gražiausių golfo aikštynų visoje Malaizijoje, nusidriekusį tarp palmių ir kalvų, su vaizdu į vandenyną.
Grįžę sukame į vieną iš trumpesnių viešbučio teritorijoje įrengtų pažintinių takų per džiungles. Susikaupę debesys vėl grasina lietumi. Miške greitai sutemsta, tenka paspausti ir kuo greičiau lįsti lauk.
Einant šiais takais galima išvysti driežų, spalvingų paukščių ir beždžionių, bet grūmojant lietaus debesiui, nesirodo joks gyvis. Vos spėję grįžti iš tako, pakliūvame po galinga liūtimi. Išsiskleidžiame skėčius ir kulniuojame per sodą, pro žalumoje skęstančius baseinus viešbučio link.
Vakare telieka mirkti atvirame šiltame baseine lietui merkiant iš viršaus. Kai lietus nustoja vandenyje kelti burbulus ir virš palmių pakimba sutema, mintimis vėl grįžtu į Kinabalu. Nors kalnas ir toli, apgaubtas rūko, samanų ir protėvių legendų, bet jo buvimą jaučiu net čia, prie jūros. Tarsi nematoma ašis jis sujungia viską: džiunglių žalumą, arbatos laukų ramybę, trumpą raflezijos žydėjimą ir gaivų vandenyno dvelksmą.
Borneo sala užima trečią vietą pagal dydį pasaulyje po Grenlandijos ir Naujosios Gvinėjos. Ją supa Pietų Kinijos, Zulu, Sulavesio ir Javos jūros, o nuo Malaizijos pusiasalio skiria 600 km atstumas. Didžiausia pietinė salos dalis priklauso Indonezijai, dukart už ją mažesnė šiaurinė – Malaizijai, o nedidelis plotelis vakaruose – Brunėjui.
Iš Malaizijos sostinės Kvalo Lumpūro oro linijų bendrovės „Malaysian Airlines“ ir „Air Asia“ kasdien vykdo skrydžius į Sandakaną ir kitus Borneo salos miestus. Iš Vilniaus į Kvala Lumpūrą su persėdimu Stambule patogu skristi su „Turkish Airlines“. Likus trims dienoms iki skrydžio reikia internete užpildyti atvykimo kortelę „Malaysia Digital Arrival Card“ (MDAC). Egzotinius turus po Borneo salą keliautojams iš Baltijos šalių organizuoja „Bornean Vanda Travel“. Malaizijos piniginis vienetas – ringitas (RM). 1 euras apytiksliai lygus 4,6 RM.
