Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“ ir šio tinklaraščio instagramo paskyroje
Prieskonių turgus – vieta, primenanti muziejų ir teatrą
Prieskonių turgų tikrai įrašyčiau į muziejų ir lankytinų Stambulo vietų sąrašą, nes tai daugiau nei maisto produktų ar kitokių pirkinių vieta. Šitas vienas iš dengtų Stambulo turgų yra mėgstama kulinarinių (ir ne tik) ekskursijų vieta, o besižvalgančių, fotografuojančių turistų čia turbūt daugiau nei pirkėjų.
Pastarųjų laukia 110 parduotuvių, siūlančių prieskonių, vaistinių žolelių, džiovintų augalų, turkiškų skanėstų, riešutų, delikatesų ir net suvenyrų, aukso gaminių. Kodėl čia pastarieji? Na, jei gerai supratau gido komentarą, tai gali būti tinkama dovana sužadėtinei. Mano teorija – jei eini pas pastarąją į svečius ir supranti, kad neprasisuksi su saldumynų dėžute, gali čia pat išsirinkti kur kas prabangesnę dovaną.
Didingas ir pats turgaus pastatas. 1597 metais jį pradėjo statyti Safiye Sultan, Murado III žmona ir Mehmedo III motina. Darbai truko 67 metus, statinys baigtas tik 1664 metais. Ir jis tikrai įspūdingas. Galva čia sukasi ne tik nuo jo grožio, bet ir nuo parduodamų prekių kvapų, spalvų, skonių, apskritai, nuo viso bendro šurmulio.
Fotografuojančių turistų čia turbūt daugiau nei pirkėjų.
Taip, siūloma visko paragauti. Ir visiškai pamiršti visus perspėjimus prieš valgį plauti rankas, kelionėje nečiupti ir neragauti neaiškių produktų ir pan. Taisyklės atidedamos į šalį, ragauji riešutus, dedi į burną pasiūlytus spalvotus saldumynų gabalėlius, uostinėji arbatas.
„Perka, nes jiems čia malonu – viską paaiškini, parodai, duodi paragauti. Toks kaip žaidimas ar net teatras. Aišku, jei nori, kad pas tave pirktų, turi būti gera kokybė ir gera kaina. O kiti tik apsižvalgyti čia ateina“, – dalijasi pastebėjimais arbatžolėmis, prieskoniais, riešutais, saldumynais ir dar kažkuo prekiaujantis Eminas.
Įsitraukiame į šį spektaklį ir mes: išklausome, kokia stebuklinga jo siūloma arbata, nuoširdžiai patikime, kad skanesnių riešutų niekur daugiau nerasime, ir netikėtai išeiname iš jo parduotuvėlės apsikrovę riešutų, arbatų, prieskonių maišeliais, saldumynų dėžutėmis. O pažintis su turgumi tik prasidėjo.
Mes – tai keturi kelionių tinklaraštininkai / žurnalistai iš Norvegijos, Danijos, Latvijos ir Lietuvos, pakviesti į Stambulą Turkijos turizmo valdybos (Turkish Tourism Board). Mūsų tikslas buvo – susipažinti su Turkijos virtuve.
Žinoma labai patiko ragauti tradicinius patiekalus – ir gatvės maisto, ir „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintame restorane, bet ne mažiau įdomu sužinoti, kas suteikia turkiškiems patiekalams įspūdingų skonių. Prieskonių turgus tokiai pažinčiai – labai tinkama vieta.
Ne mažiau įdomi ir pažintis su Turkijos virtuvės istorija. O tam geriausia vieta – Topkapi rūmai.
Topkapi rūmai – Osmanų sultonų rezidencija
Topkapi rūmuose lankausi antrą kartą. Matyt, tokia jau mano karma, kad ir šį kartą vaikščiojant po juos tenka ieškoti prieglobsčio nuo lietaus. Apniukęs dangus ir balos tikrai neprideda žavesio šiam įspūdingam statinių kompleksui, bet užtat stropiai apžiūrime po stogu esančias patalpas, ypač – virtuvės dalį, kurioje mums surengta ekskursija.
Topkapi rūmai beveik 400 metų buvo Osmanų sultonų rezidencija ir valstybės administracijos centras. Sultono Mehmedo II, dar vadinamo Užkariautoju, įsakymu rūmai pradėti statyti apie 1453 metus. Per kelis šimtmečius formuotas ir plėstas Topkapi rūmų planas iš esmės buvo nulemtas Osmanų valstybės filosofijos. Jų išdėstymą sudaro keli tarpusavyje sujungti kiemai ir sodai: zonos valstybės reikalams, sultono rezidencijai, paviljonams ir pareigūnų pastatams.
Rūmams žavesio suteikia ne tik saviti statiniai, įstabios spalvotų plytelių mozaikos, bet ir vieta Sarayburnu (Seralio) kyšulyje, iš kur atsiveria įspūdingi vaizdai į Bosforo sąsiaurį.
Šiandien rūmuose įkurtas muziejus, kasmet sutraukia tūkstančius lankytojų, kuriuos privilioja tikros rūmų istorijos ir legendos. Vienus domina haremo paslaptys, kitus – istoriniai faktai, o mūsų dėmesio centre šįkart buvo... virtuvė.
Virėjų darbo dienos pradžia – hamame
Topkapi rūmai – tai iš daugelio pastatų sudarytas kompleksas, išdėstytas apie keturis kiemus. Rūmų virtuvės įsikūrusios Antrajame kieme, dar vadinamame Divanu arba Teisingumo kiemu. Jei įsivaizduojate, kad rūmų virtuvių dalis – tai keli tamsūs kambariukai, žiauriai klystate. Iš tiesų virtuvių dalis – viena didingiausių rūmuose. Jos buvo vadinamos Matbah-ı Âmire (imperatoriškąja virtuve), nes matbah reiškia „vietą, kur gaminamas maistas“, o âmire – „valstybinis“.
Pirmosios virtuvės pastatytos sultono Mehmedo Užkariautojo valdymo laikais. Dabartinės virtuvės buvo atstatytos ir išplėstos XVI amžiuje garsiojo Osmanų architekto Mimaro Sinano po 1574 metų gaisro, sunaikinusio XV amžiaus statinius.
Kompleksą sudarė atskiros virtuvės sultonui, sultono motinai, imperatoriškojo haremo vyriausiajam eunuchui (kızlarağası), sultono sutuoktinei / mylimajai (haseki) ir kitiems rūmų tarnautojams – pagal skirtingus jų maitinimo planus. Šiose virtuvėse per dieną buvo paruošiamas maistas vidutiniškai 3000 žmonių, o per iškilmes galėdavo pamaitinti iki 10 000.
Tik pastačius rūmus, valdant sultonui Mehmedui II, virtuvėje dirbo tik apie 100 virėjų ir padėjėjų, XVII amžiaus viduryje jų skaičius pasiekė 1300. Virtuvėje buvo ne tik ruošiamas maistas, gaminami visi produktai, pradedant duona, sūriais, baigiant saldumynais, bet ir medikamentai.
Apie čia vyravusią švarą ir tvarką liudija iškalbingas gido paminėtas faktas – prieš stodami prie katilų, virėjai pirmiausia eidavo į pirtį – hamamą, virtuvės dalis rūmuose prasideda būtent nuo jo.
Šiose virtuvėse per dieną buvo paruošiamas maistas vidutiniškai 3000 žmonių.
Dėl savo „pramoninio“ masto ir svarbios vietos architektūros istorijoje Topkapi rūmų virtuvės suteikia itin vertingų žinių apie rūmų kulinarinę kultūrą. Aplink uždarą kiemą išdėstytos virtuvės tarsi sukuria „muziejų muziejuje“, kuris pasakoja, kaip laikui bėgant keitėsi virtuvė – ne tik indai, įrankiai, bet net ir padavėjų apranga.
Įspūdinga ir indų ekspozicija. Vienoje salėje – varinių katilų armijos, milžiniškos keptuvės, šimtai skirtingų šaukštų formų: nuo sunkiasvorių, skiriamų sriuboms maišyti, iki mažyčių degustacinių, kuriais patiekalai ragauti prieš keliaujant ant sultono stalo.
Stiklo vitrinose švyti porceliano indai iš Kinijos – trapūs, šviesūs, o kiti, nesuslėpti vitrinose, jau primena ir Lietuvoje naudotus čekiškus servizus. Visi šie eksponatai – tai pasakojimas ne tik apie indus, bet ir apie besikeičiančius valgymo papročius, tradicijas.
Neslėpsiu, išgirdusi, kad Topkapi rūmuose daugiausia dėmesio skirsime virtuvei, buvau nusivylusi. Po ekskursijos likau maloniai nustebusi, nes sužinojau, kokia išvystyta buvo kulinarinė kultūra, kiek daug reikšmės ji turėjo imperijos gyvenime.
Tai kur kas geriau padėjo suprasti, kodėl šiandieninėje Turkijoje maistas toks svarbus. Ir kodėl toks gyvenimas verda Prieskonių turguje, siūlančiame ingredientus tai kelis šimtmečius skaičiuojančiai virtuvės istorijai.
Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“ ir šio tinklaraščio instagramo paskyroje
