Pamenu, Kėdainių 4-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje lankiau pradines klases, tą dieną spaliukai (Lenino anūkai) bei pionieriai (komjaunimo pamaina), sugužėdavo į klases nešini raudonais tiulpanais ir sveikindavo mokytojas – visi buvo linksmi ir džiaugsmingi.
Išskyrus mane, nes privalėjau nuo visos klasės įteikti mokytojai gėles (kaip geriausias klasės mokinys), dėl ko labai stresavau, nes visai nenorėjau jos bučiuoti. Bet be šios smulkmenos, daugiau viskas buvo gražu.
Kaip gerai, kad ta šventė po sovietmečio neišnyko ir mes iki šiol ją prasmingai minime. Kaip sakoma, laikai mainosi – tikrosios vertybės išlieka (iš tikrųjų, nežinau, ar tikrai taip sakoma – šitą frazę sudėjau čia ir dabar, bet į jos autorystę nepretenduoju, nes tikiu, kad kažkas ją galėjo būti pasakęs ir anksčiau).
Saulėtą kovo savaitgalį nusprendėme pakeliauti.
Tačiau, šiemet, žinokite, per šią iškilmingą dieną buvau bjauriai pažemintas. Tai buvo dvigubai skaudžiau nei būti pažemintam eilinę dieną, tad ir nuoskauda lieka dvigubai ilgiau. Ir mane pažemino ne kas kitas, o (kaip ironiška) tos šventės herojės – moterys. Kas gi tokio atsitiko? Skubu pasakoti.
