Menkas pasirinkimas
Bet kurį kone iš vakaro susigalvotą išvykimą penkioms paroms iš Lietuvos riboja skrydžių iš mūsų šalies stygius ir metų laiko trūkumai ar privalumai. Štai Skandinavija gegužės pradžioje – atšiauri ir brangi, Vokietija – kiek pilka ir neįdomi, Ispanija – daug kartų matyta, o į Graikiją – neįmanoma suderinti skydžių.
Portugalijos Algarvės krašto deimančiukas Faras, mums kiek mažiau žinomas Atlanto pakrantės miestelis, skrydžių paieškos sistemose iššoko netikėtai.
Išvykimas iš Vilniaus per Frankfurtą prie Maino – kiek ankstyvas, grįžimas į Lietuvą – jau po vidurnakčio, tačiau anksti išlėkęs jau pačios pirmos dienos popietę gali praleisti braidydamas vandenyne, o „Lufthansa“ bilietų kaina pasirinktomis datomis buvo mažiausia (302 eurai pirmyn ir atgal asmeniui).
Į Faro oro uostą kasdien atskrenda po 20 lėktuvų iš Didžiosios Britanijos ar Airijos.
Portugalijoje niekada nesame buvę, todėl lūkesčiai minimalūs – per keletą dienų suprasti ir šiek tiek pažinti Algarvės pakrantę. Norėjosi pamatyti mažų žvejų miestelių, paskanauti vietinių žuvies patiekalų ir, be abejo, žalio vietinės gamybos vyno.
Perprasti Algarvės specifiką ir išvengti nuturistintų vietų nėra paprasta. Į Faro oro uostą kasdien atskrenda po 20 lėktuvų iš Didžiosios Britanijos ar Airijos. Bene 4 tūkst. angliškai kalbančių piliečių nugula Lagoso apylinkėse, kur ir barų savininkai, ir aptarnaujantis personalas – arba britai, arba smarkiai jiems įsiteikiantys.
Kavinių ir restoranų pilname miestelyje gali ir nesuprasti, kur esi – tarp portugalų ar tarp anglosaksų. Bet jeigu norisi saulės ir vandenyno pakrantės – vėjas nupučia žodžius, niekas netrukdo mėgautis spalvomis ir gamta.
Daug jaukesnė vieta – Tavyra, kuri šalia išpuoselėtų bažnyčių ir senosios pilies kviečia aplankyti ir musulmoniškos kultūros muziejų, rodantį, kaip darniai šio regiono istorijoje susipina skirtingų religijų tradicijos. Kultūrines patirtis papildo ir vietos restoranai bei užeigos, o vakarop smagu pasimėgauti Atlanto bangomis.
Gegužės pradžioje maudytis dar vėsoka, bet romantikos netrūksta. Iš Faro į Tavyrą (apie 40 km) galima nukeliauti traukiniu už 3,5 euro arba autobusu už 4 eurus, tad automobilio nuomotis nebūtina.
Panašiai kainuoja nukakti į toliau nuo pakrantės nutolusį miestelį Lolė, kuris labiausiai svečius vilioja savo šeštadieniniu turgumi. Ir lauktuvių, ir skanių užkandžių čia pilna, kainos, lyginant su Lietuva, atrodo neįprastai mažos.
Gegužės pradžioje maudytis dar vėsoka, bet romantikos netrūksta.
Lolė pilyje įrengtas paprastas kraštotyros muziejus, kurio bilieto kaina – 1,64 euro, kažin ar tokių kainų kur nors dar esama? Muziejuje ir apie dabartinį gyvenimą pasakojama, ir modernaus meno rodoma, bet ilgiau nei 30 min. ten neužtruksi, nes labai jau mažas.
Uolos lyg iš atviruko
Ryškesnių įspūdžių galima pasisemti iš įvairių Faro doke – pagrindinėje senamiesčio prieplaukoje – siūlomų išvykų. Pati populiariausia – plaukimas laivu į Ria Formoza nacionalinį parką. Aprašymas patrauklus, „TripAdvisor“ atsiliepimai irgi pasakiški, bet realybė nebūtinai tokia jau įspūdinga.
Išvyka kainuoja 40 eurų ir trunka 4 valandas. Apie 30 min. – plaukimas į piečiausią žemyninei Portugalijai priklausančią smėlio salą Ilha Deserta, arba Dykumos salą. Vasarą – tai tiesiog puiki vieta maudynėms, pasivaikščiojimui ir kriauklių rinkimui. Oficialiai saloje registruotas vienas gyventojas, bet iš tikrųjų ten niekas negyvena. Čia veikia vienintelis restoranas ir daugiau nėra nieko.
Paslampinėję perplaukėme į kitą šalia esančią salą su daugiau restoranų ir su gražiu švyturiu. Tiesa, pakeliui laivo kapitonas ir gidas parodė mūsų 8 žmonių kompanijai tris paukščius ir tuo pažintis su nacionaliniu parku baigėsi. Skrosti bangas smagu, bet gidas daugiau pasakojo apie save negu apie gamtą.
Visai kitokia buvo pusdienio ekskursija į Algarvės uolėtą pakrantę. Išsinuomojus automobilį jas būtų galima aplankyti savarankiškai, galbūt skirti daugiau laiko pasivaikščiojimams ir maudynėms. Atvykus organizuotai išvykai su grupe nusimato vienas sustojimas prie Algar Seco uolos, trumpa fotosesija ir kvapą gniaužiantys vaizdai.
Po to pervažiavome iki Benagil olos, iš kurios leidomės į maždaug valandos trukmės pasivaikščiojimą link Marinha paplūdimio. Magiškos uolos, nepasiekiamos smėlio įlankos, tarpekliai ar atsiveriantys vaizdai iš tiesų nepamirštami.
Baudos už gamtos teršimą – nuo 30 iki 300 eurų.
Vietiniai skundėsi, kad visos šios gamtos grožybės buvo ramus kampelis iki „Facebook“ ir „Instagram“ atsiradimo, kai išplitus pirmosioms nuotraukoms socialiniuose tinkluose kilo tikras vajus. Tad Algarvės valdžia ėmėsi priemonių ir apribojo patekimą į užutekius, panaikino suoliukus su šiukšliadėžėmis ir prikabino daugybę stendų su raudonai pažymėtais šauktukais. Baudos už gamtos teršimą – nuo 30 iki 300 eurų.
Turistų vis tiek būna daug, tačiau ribojamas priplaukimas iš vandenyno pusės, neleidžiama visiems visur patekti. Tačiau kojas pamiklinti vietos tikrai užtenka, ypatingos fizinės ištvermės ar sportinio pasirengimo nereikia, nors karštą vasaros dieną, spiginant saulei, žygiuoti uolomis turbūt nebūtų labai smagu.
Algarvės gamtos stebuklą Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Jonas Satkūnas sieja su geologų rojumi. „Seniausios uolienos priklauso karbono sistemai – tai greivakos, jos sudaro Algarvės sierą – kalnus, – pasakoja dr. J.Satkūnas.
– Vėlesnių sistemų uolienos virto smiltainiais ar klintimis. Neatsitiktinai čia įkurtas ir Algarvės geoparkas, kuris spindi uolienų formacijos spalvomis – ruda, raudona, sidabro ar aukso. Beje, sidabro spalvos uolos – tai kreidos periodo klinčių klodai, paįvairinti karstiniais dariniais.“
Neįprastos kainos
Kiekvieną rytą žingsniuojant per Faro senamiestį mus sveikindavo iš savo lizdų kaklus išrietę kleketuojantys gandrai. Jie čia įsikuria ant bažnyčių varpinių ir šlaitų ar buvusių fabrikų stogų. Garsas – magiškas, gandrai – Faro dalis, jie – saugomi, nuo istorinių pastatų jų niekas nevaiko. O po kojomis – žuvimis išpuoštas skaldyto akmens grindinys.
Žuvys čia privilioja ne tik daug gandrų.
Tie gandrai, kurie tingi nuskristi perėti iki Lietuvos, laikosi arčiau pakrantės, kur daugiau žuvies ir kur sausumą nuo jūros skiriantis upės baseinas sudaro puikias veisimosi sąlygas.
O žuvys čia privilioja ne tik daug gandrų. Žuvų patiekalai – pagrindinė turistų vilionė vietos restoranuose. Vis dėlto, dėl skonio nesiginčijama – jeigu norisi išbandyti šviežiai keptų sardinių, skumbrių ar doradų, kainos neišgąsdins (8–10 eurų), ypač dienos meniu patiekalų.
Bet ar patiks čia įprastai prie žuvies patiekiamos vandenyje permirkusios bulvės ir kitos daržovės, neaišku. Daug kur siūlomas ir braziliškos virtuvės troškinys su pupelėmis ir mėsa, kurį portugalai parsivežė iš savo kolonizuotos Brazilijos.
Bet labiausiai nustebino gėrimų kainos: kava kai kur kainuoja 88 centus, alaus bokalas ar didelė vyno taurė 1,5–2 eurai. Kepinių ir bandelių taip pat sunku atsisakyti – ir neįprasti skoniai, ir daug cinamono. Viskas įperkama ir gardu.
„Mes tikrai galime „didžiuotis“, kad aukštų kainų lygiu prilygstame Norvegijai“, – juokavome skrisdami atgal į Lietuvą.
