Skaitydamas apie tuos reikalus prisiminiau, kad ir pats esu buvęs Kryme. Ir ne, ne sovietiniais laikais – ne toks aš dar senas. Tai buvo gana neseniai, prieš pat pusiasalio aneksiją. Gerai, kad spėjome, nes po aneksijos į Krymą tikrai nebūtume sugalvoję vykti. O dabar, vykstant karui, tuo labiau.
Išvis nesuprantu, koks silpnaprotis dabar gali vykti į Rusijos okupuotas teritorijas ar į pačią Rusiją. Kodėl? Pirma – iš ten gali nebegrįžti (nors tai gal ir nebūtų taip blogai, mums Lietuvoje nereikalingi agresorių mylėtojai), o antra – Ukraina man per daug patinka, kad rizikuočiau gauti iš jos baną už nelegalų jos teritorijos lankymą. Neabejoju, kad karui pasibaigus Ukraina prisimins, kas tuo metu buvo kartu, o kas jai kenkė.
Kodėl apskritai sumąstėme vykti į Krymą? Nes jis – homo sovieticus, tai yra mūsų tėvų kartai buvo išsvajotų atostogų žemė, į kurią net ne visi sovietiniai piliečiai galėjo patekti. Norėjau pamatyti tą vietą.
