Bet grįžtant prie traukinių, ilgos kelionės jais dažniausiai paserviruoja nestandartiškų nuotykių, ypač jei kertamos valstybių sienos. O jei tos sienos yra buvusio sovietinio bloko, nuotykių tikimybė išauga eksponentiškai. Štai kad ir kalbant apie tą pačią kelionę, negi manote, kad su korumpuotu ukrainiečių muitininku nuotykiai pasibaigė? Tikrai ne.
Jie sugrįžo atėjus metui išvykti iš Moldovos. Kuo išvykti? Aišku, kad traukiniu, nes kuo gi daugiau? Ir ne bet kokiu, o naktiniu (nenorėdami švaistyti brangaus dienos laiko, toje kelionėje stengėmės keliauti naktimis ir jei galėjome – naktiniais traukiniais, kurie yra nuostabus dalykas, nes gali patogiai ir neblogai išsimiegoti).
Moldovoje kiek atsipalaidavome ir nepasirūpinome traukinio į Rumunijos sostinę Bukareštą bilietais, kurių pirkti atvykome tik kelionės dienos rytą. Deja, jie jau buvo išparduoti. Naktiniu autobusu vykti nenorėjau, nes labai tokių nemėgstu – iš jų išlipu „daužtas“ ir nemiegojęs, o kita diena būna iš esmės beprasmė.
Žodžiu, stovėjome prie kasų ir keikdami save už žioplumą, mąstėme, kaip elgtis (kitas traukinys buvo po poros dienų, tiek likti Moldovoje nebenorėjome). Kol galvojome, sprendimas pasisiūlė pats. Kurį laiką keistai į mus žiūrėjusi bilietų pardavėja neiškentė. Eikime į lauką pasišnekėti, pasakė.
