Jis primena, kad 2011 m. dėl Basharo al-Assado režimo korupcijos kilę pilietiniai protestai buvo žiauriai nuslopinti, o netrukus žmonių pasipriešinimas peraugo į viską niokojantį pilietinį karą.
„Pamenu, kaip kraupiai atrodė per žinias rodyti rusų armijos antskrydžiai, šluojantys ištisus Alepo ir Chomso kvartalus. Vėliau naujienų kanaluose vis labiau įsigalėjo žiaurūs šią šalį užgrobusios „Islamo valstybės“ nusikaltimai prieš kitatikius Sirijos piliečius ir neatsargius užsieniečius.
Atrodė, kad Sirija dar ilgiems dešimtmečiams bus nustumta į istorijos paraštes. Tačiau 2024 m. pabaigoje netikėtai įvykęs perversmas galiausiai užbaigė daugelio nekenčiamo B.al-Assado epochą. Į šalį po truputį grįžtantys turistai ir jų dalijamos nors ir nedidelės, bet labai svarbios pozityvios žinutės apie draugiškus Sirijos žmones bei naujosios valdžios norą kuo greičiau užmegzti ryšius su civilizuotu pasauliu įžiebė ir man viltį: gal visgi jau saugu aplankyti šią kadaise buvusią didingą šalį?“ – pasakoja V.Visockas.
Karo metu beveik 7 milijonai sirų buvo priversti palikti savo šalį.
Jis atviras – iš mokyklos suolo likę prisiminimai apie Palmyros didybę ir vieną seniausių pasaulio miestų – Damaską galiausiai – privertė surizikuoti.
„Iš Jordanijos sostinės Amano Damasko kryptimi pajudėjęs didžiulis maršrutinis autobusas buvo beveik sausakimšas. Labai nustebino, jog net trečdalis keleivių – Vakarų pasaulio atstovai. Tai nuteikė pozityviai. Mintimis akimirkai sugrįžau į savo Afganistano kelionę, kai iš šimtų sieną kertančių žmonių buvau vienintelis užsienietis, o Afganistano link mane palydėję Pakistano pareigūnai kraupiai žiūrėjo į mano tuometinę avantiūrą.
Šįkart nuojauta sakė – nervinių ląstelių sienos kirtimas nesuvalgys, o gerą nuotaiką išsaugosiu iki pat išsvajoto kelionės tikslo. Juolab kad Damaską ir Amaną skiria vos 200 kilometrų tiesaus ir kokybiško kelio ruožas. Juokingas atstumas Artimųjų Rytų mastais.
Pats sienos kirtimas buvo lengvesnis nei tikėjausi – abiejose pusėse pasitiko tie patys klasikiniai klausimai: „Koks tavo darbas?“, „Koks kelionės tikslas?“, „Ar tikrai nesi žurnalistas?“ – pirmus įspūdžius prisimena keliautojas.
Pasak jo, Sirijos pusėje tvyrojo lengvas chaosas. Dėl nuolat besikeičiančios tvarkos pareigūnai atrodė kiek sutrikę, tačiau didesnių keblumų neiškilo.
„Pirmas įspūdis – Sirija yra žemės ūkio kraštas. Kiek akys užmato – visur lygumos ir dirbami laukai. Tačiau netrukus pakelėse pradėjo šmėžuoti nedideli palapinių miesteliai. Karo metu beveik 7 milijonai sirų buvo priversti palikti savo šalį, o didelė dalis jų dabar grįžta atgal neturėdami beveik nieko ir yra priversti glaustis pabėgėlių stovyklose.
Pradėjau suvokti, jog ši šalis vis dar labai ankstyvoje pokario stadijoje.
Pro akis skriejo automobiliai be valstybinių numerių, pakelės pastatai, išmarginti kulkų žymėmis ir sprogimų randais, o patikros postuose mašinas stabdė automatais ginkluoti pareigūnai, vilkintys treningus. Pradėjau suvokti, jog ši šalis vis dar labai ankstyvoje pokario stadijoje“, – patirtimi dalijosi V.Visockas.
Pasak jo, įvažiavus į Damasko priemiesčius aplink šmėžuojantys vaizdai kol kas nenuteikia pozityviai: šalikelėje stovi sudegę automobiliai ir karo apgriauti daugiabučiai, gatvėse – eismo chaosas ir šiukšlių krūvos.
Tačiau priartėjus prie miesto centro vaizdas kardinaliai pasikeičia – matyti pakankamai tvarkingai atrodantis ir gyvybės pilnas senasis Damaskas.
„Išlipusius iš taksi mojavimu ir anglišku „Hello“ mus pasitiko pro šalį einančios musulmonės moterys. Didžiule balionų „puokšte“ nešinas klounu apsirengęs vyras džiugiai dalijo šypsenas vaikams. Mano akys užkliuvo už tolumoje mirksinčios milžiniškos „Merry Christmas“ iškabos, už jos šurmuliavo kalėdinė mugė. Su nekantrumu bėgau apžiūrėti man naujo pasaulio ir čia... STOP!
Barzdotas ir dideliu šautuvu ginkluotas vyras mane sustabdė ir prašė parodyti pasą. Pasirodo, Damasko krikščionių rajoną prieš šventes saugo iki dantų ginkluotos musulmonų kovotojų pajėgos. Tapo aišku, kad tyrinėti kontrastų kupiną Damaską bus be galo įdomu!“ – įspūdžiais dalijosi lietuvis.
Damasko krikščionių rajoną prieš šventes saugo iki dantų ginkluotos musulmonų kovotojų pajėgos.
Jis priminė, kad Damaskas – vienas seniausių nenutrūkstamai gyvenamų miestų pasaulyje, kurio istorija skaičiuoja daugiau nei 4000 metų. Per amžius jis buvo romėnų, bizantiečių, arabų, osmanų ir prancūzų valdų kryžkelė, todėl čia susipynė skirtingos kultūros ir religijos. Mieste nuo seno greta draugiškai gyveno musulmonai, krikščionys ir žydai, o bažnyčios ir mečetės iki šiol stovi vienos šalia kitų.
Omejadų mečetė, pastatyta buvusios romėnų šventyklos ir vėliau krikščioniškos bazilikos vietoje, tapo tikru Damasko simboliu – joje gerbiami ir islamo, ir krikščionybės pranašai. Būtent ši daugiakultūrė ir multireliginė dvasia šimtmečius formavo Damaską kaip tiltą tarp Rytų ir Vakarų.
Link Palmyros
„Nors dėl Sirijos pakraščiuose vis dar rusenančių ginkluotų susirėmimų ir „Islamo valstybės" šmėklos daugelio į šią šalį atvykusių vakariečių kelionės dažniausiai apsiriboja tik Damasku ir jo apylinkėmis, aš tiksliai žinojau – jei jau čia atsidūriau, patyrinėsiu Siriją kaip reikiant“, – tęsė pasakojimą keliautojas.
O pats geidžiamiausias visų čia atklydusių vakariečių tikslas – už maždaug 250 kilometrų nuo Damasko esanti legendinė Palmyra.
„Tačiau taip nutiko, kad derinant išvyką autobusu su vietine Damasko turizmo firmele, kažkur netoli mano išsvajotosios Palmyros teroristai iš pasalų užpuolė galingiausios pasaulio armijos konvojų. Ir, žinoma, visos turistinės išvykos ta kryptimi buvo nedelsiant atšauktos…“ – pasakojo V.Visockas.
Tačiau vietinių jis buvo patikintas, kad pagal susitarimą tarp dabartinės Sirijos valdžios ir buvusių „Islamo valstybės“ bei kitų radikalių grupuočių kovotojų, civiliai gyventojai bei turistai yra neliečiami. Tad „WhatsApp“ keliautojų grupėje išvydęs žinutę, kad keli užsienio turistai nori susikooperuoti ir privačiu automobiliu nukeliauti iki Palmyros, jis ilgai nedvejojo. Ankstų pirmadienio rytą penkių drąsių tyrinėtojų tarptautinė komanda pajudėjo legendinės Palmyros link.
Netikėta staigmena
„Kai pusiaukelėje link Palmyros mūsų ekspedicijos vairuotojas netikėtai pareiškė, kad netrukus baigsis benzinas ir reikia dairytis degalinės, iš pradžių pagalvojau, kad tai tik nevykęs humoras. Tačiau, kai nykios Sirijos dykumos magistralių sankryžas saugantys barzdoti kovotojai pasakė „mafi benzin“ (liet. čia nėra degalinių), ne juokais sunerimau.
Po trumpo keleivių ir vairuotojo apsižodžiavimo dėl Damaske neužpildyto kuro bako, puolėme nagrinėti žemėlapį ir bekraštėje Sirijos dykumoje ieškoti artimiausios gyvenvietės. Pokario Sirijoje penkiems užsieniečiams blaškytis po nuošalius dykumos kaimelius tikrai nebuvo gera idėja, bet daug grėsmingiau atrodė perspektyva likti nakvoti kažkur pakelėje su tuščiu kuro baku.
Tačiau tai, kas iš pradžių atrodė kaip nevykęs nuotykis, tapo bene didžiausiu mūsų šios išvykos siurprizu!
Daug grėsmingiau atrodė perspektyva likti nakvoti kažkur pakelėje su tuščiu kuro baku.
Al Karjatainas – nedidelis, vos keliolika tūkstančių gyventojų turintis miestas Sirijos dykumoje – buvo mūsų išsigelbėjimas. Čia ne tik užpildėme automobilio baką benzinu, o skrandžius – nuostabaus skonio Sirijos provincijos skanėstais, bet ir netikėtai praturtinome savo žinias apie krikščionybės raidą šioje karo nuniokotoje šalyje.
Nelauktai prie mūsų, pietaujančių gatvėje, priėjęs barzdotas vyras su šautuvu rankose privertė akimirkai sustingti...
„Ar jūs krikščionys? Jei taip, jums būtinai reikia aplankyti šalia miesto esantį senovinį vienuolyną!“ – nerišlia anglų kalba nurodymus davė miesto centrą saugantis kovotojas.
Krikščioniškas vienuolynas viduryje Sirijos dykumos?.. Gal čia kažkokie spąstai ir nuo karo laikų užsilikęs „Islamo valstybės“ smogikas nori nuvilioti mus pas savo sėbrus? Tačiau spėriai ir komandiškai „pakankinę“ „Wikipediją“ supratome, kad visai už kampo mūsų laukia netikėtas atradimas.
Pasirodo, kad iki 2015 m. įvykusios „Islamo valstybės“ invazijos šis nuošalus dykumos miestas buvo tikras tarpreliginės tolerancijos pavyzdys – vietiniai musulmonai ir keli tūkstančiai Sirijos krikščionių čia gyveno kaip viena bendruomenė.
Tačiau netikėtai atklydę radikalaus islamo sekėjai sujaukė šią taikią idilę. Tie, kurie nespėjo pasitraukti, buvo suimti, kankinami ar nužudyti vien dėl „neteisingos“ religijos.
Buvo suimti, kankinami ar nužudyti vien dėl „neteisingos“ religijos.
Net ir praėjus dešimtmečiui, čia įvykusių žiaurumų neužpusto nei dykumos smėlis, neišgarina ir karšta Sirijos saulė. Pasitikėjimas buvo sugriautas, o krikščionių bendruomenė šią vietą paliko visiems laikams. Apie kadaise gyvavusią krikščionybės istoriją šiandien primena tik nedidelis, „Islamo valstybės“ nuniokotas, bet vėliau atstatytas Šv. Eliano (Mar Elian) vienuolynas – tylus liudininkas prarastos epochos“, – pasakoja V.Visockas.
Išsvajotoji Palmyra
Leidžiantis saulei, keliautojas pagaliau pasiekė savo vaikystės svajonių miestą – Palmyrą.
„Miestą, kurį kadaise mačiau istorijos vadovėliuose ir dokumentiniuose filmuose, kur kolonų eilės atrodė amžinos, o dykuma – tik fonas didybei. Vaikystėje jis buvo legenda. Žemėlapyje pažymėtas taškas, kuris atrodė tolimas kaip kita planeta. Dabar stoviu čia vienas.
Nėra turistų minios, nėra gidų balsų.
Saulė lėtai grimzta už horizonto, o dangus virš griuvėsių nusidažo sodria, beveik kraujo raudonumo spalva. Šviesa slysta per nutrūkusias kolonas, per sugriautų šventyklų kontūrus, per tūkstantmečius menančius akmenis. Vėjas tyliai žarsto dulkes. Nėra turistų minios, nėra gidų balsų. Tik tuštuma, kuri kalba garsiau nei bet kuris pasakojimas.
Miestas, kuris kadaise jungė Rytus ir Vakarus, šiandien stovi tarsi tiltas į praeitį – sugriautas, bet vis dar priverčiantis sustingti.
Stoviu tarp griuvėsių ir jaučiuosi mažas. Ne tik prieš didybę, kuri čia kadaise klestėjo, bet ir prieš nejaukią tylą, kuri čia dabar karaliauja. Ir kai paskutiniai saulės spinduliai nugrimzta už horizonto, suprantu: kai kurios vietos nežūva net tada, kai jos sunaikinamos. Jos tampa atmintimi. O atmintis – galingesnė už bet kurią imperiją!“, – poetiškai apie svajonių miestą pasakoja V.Visockas.
Jis primena, kad iškilusi Sirijos dykumos oazėje dar II tūkstantmetyje pr. Kr., Palmyra tapo karavanų sostine tarp Rytų ir Vakarų. Tačiau jos istorija – tai nuolatinė didybės ir griūties kaita: ją valdė asirai, babiloniečiai, persai, vėliau romėnai, kurių laikais miestas suklestėjo taip, kad III a. karalienė Zenobia išdrįso mesti iššūkį pačiai Romos imperijai, bet buvo sutriuškinta imperatoriaus Aureliano, o miestas – nusiaubtas.
Per amžius Palmyrą niokojo Bizantijos ir arabų kovos, mongolų antpuoliai, žemės drebėjimai ir galiausiai jis virto didingais griuvėsiais, išgyvenusiais tūkstantmečius, kol 2015 m. jį užėmė „Islamo valstybė“.
Miesto globėją archeologą Khaledą al-Asaadą žiauriai nužudė.
„Ekstremistai sistemingai naikino tai, ko nepajėgė sunaikinti laikas – susprogdino Belio šventyklą ir Triumfo arką, niokojo kapavietes, plėšė muziejų, grobė ir juodojoje rinkoje pardavinėjo istorinius reliktus, o miesto globėją archeologą Khaledą al-Asaadą žiauriai nužudė.
Tačiau ir šį kartą Palmyra išliko – labiau apgriauta ir išplėšta, bet vis dar stovinti dykumos tyloje tarsi gyvas liudijimas, kad net fanatizmas ir sprogmenys nėra stipresni už atmintį. Ji primena ateities kartoms, jog civilizacijos gali būti deginamos, šventyklos – susprogdinamos, muziejai – išplėšti, o žmonės – nutildyti, tačiau istorijos ištrinti neįmanoma“, – reziumuoja keliautojas.
Chomsas
V.Visockas Sirijoje aplankė ir daugiau karo nuniokotų miestų. Vienas tokių – Chomsas.
„Pamenu tuos baisius vaizdus. Dar prieš kelerius metus internete plito rusų karo „blogerių“ reportažai iš Chomso – labiausiai karo nusiaubto Sirijos miesto. Kamera dreba, danguje riaumoja naikintuvai, o komentatoriai su cinišku pasimėgavimu stebi, kaip antskrydžiai iki pamatų sulygina ištisus rajonus. Griuvėsiuose besislapstantys žmonės jų lūpose – tik „teroristai“.
Žiūrėdamas tuos įrašus, jausdavausi saugus. Net pernelyg saugus. Galvodavau – kaip gerai, kad tai vyksta kažkur toli. Kad tai ne mano miestas. Ne mano šalis.
Ir štai – praėjus vos metams po B.al-Assado režimo griūties, žvarbų žiemos rytą sausakimšu maršrutiniu autobusu iš Damasko važiuoju į tą patį Chomsą. Į „pragarą“, kurį iki šiol pažinojau tik iš ekrano. Autobuse esu vienintelis vakarietis. Tyla sunki. Jaučiasi, kad ši kryptis dar nepriklauso turistiniams maršrutams.
Vaizdas tampa nepakeliamas.
Iš ūkanoto horizonto išnyra kalnų keteras primenančios formos, išmargintos tamsiomis angomis. Akimirką net grožiuosi vaizdu. Pala, bet čia juk ne kalnai – prieš akis atsiveria sušaudytų, subombarduotų namų skeletai. Ištisi kvartalai – lyg laike sustingę vaiduokliai.
Autobusui lėtai riedant centrine gatve, vaizdas tampa nepakeliamas. Sienos – be fasadų. Langai – be stiklų. Atrodo, lyg miestas būtų sustingęs sprogimo akimirkoje. Lyg laikas čia būtų nustojęs tekėti.
Mėnesį keliavau po Afganistaną ir mačiau tik pavienius sugriautus pastatus. Bet čia – nušluotas visas pasaulis. Ne vienas namas. Ne viena gatvė. Ištisas miestas.
Autobusas sustoja prie Khalido ibn al-Walido mečetės – pagrindinės miesto susibūrimo vietos. Išlipu pasiruošęs tylai, liūdesiui, slogiai atmosferai. Bet vietoj to – juokas. Vaikai – su balionais. Tėvai, perkantys saldainius. Šeimos, piknikaujančios aikštėje.
Stoviu apstulbęs nuo kontrasto...
„Kaip jūs galite šypsotis? Ar nematote, kas liko iš jūsų miesto?“ – rėkiu sau mintyse.
Iš tolo man mojuoja du vyrai, sėdintys prie mečetės ir geriantys arbatą. Prieinu. Jie pavaišina mane puodeliu karštos arbatos. Sunkiai dėliodami angliškus žodžius šie buvę partizanai pasiūlo kartu pasivaikščioti ir papasakoti savo miesto istoriją...
Miestą galima sugriauti. Galima susprogdinti sienas, išdaužyti langus, paversti kvartalus pelenais. Tačiau kol žmonės renkasi susitikti aikštėje, kol vaikai prašo balionų, kol nepažįstamąjį pasitinka arbatos puodeliu – miestas vis dar gyvas“, – vaizdžiai pasakoja V. isockas.
Jis primena, kad Chomsas – vienas seniausių Sirijos miestų, strategiškai įsikūręs tarp Damasko, Alepo ir Viduržemio jūros pakrantės. Istoriškai tai buvo svarbus prekybos, pramonės ir transporto mazgas. Tačiau 2011 m. prasidėjus sukilimui prieš B.al-Assado režimą, būtent ši geografinė ir socialinė reikšmė pavertė miestą viena svarbiausių pasipriešinimo ašių.
Chomsas – vienas seniausių Sirijos miestų.
Per ilgus karo metus Chomsas neteko didelės dalies savo gyventojų – šimtai tūkstančių buvo priversti pasitraukti, o ištisi pramonės ir prekybos rajonai buvo sunaikinti arba sustabdė veiklą. Miestas, kuris kadaise buvo vienas svarbiausių Sirijos pramonės ir transporto centrų, patyrė milžinišką ekonominį nuosmukį: užsidarė gamyklos, žlugo smulkusis verslas, nedarbas išaugo iki kritinio lygio.
„Tačiau šiandien, nors daugybė pastatų vis dar stovi be langų ir stogų, į Chomsą po truputį sugrįžta žmonės. Atsidaro mažos parduotuvės, gatvėse vėl kvepia kebabais, o prekyba – kad ir kukli – vėl pulsuoja tarp griuvėsių. Miestas dar toli nuo atsigavimo, bet svarbiausia, kad jis nebėra visiškai tuščias“, – pasakoja keliautojas.
Alepas
V.Viscokui pavyko aplankyti ir Alepą. Kadangi keliautojas į jį atvyko jau saulei nusileidus, Alepas skendėjo tamsoje, tarsi slėpdamas karo randus.
„Link centro važiavęs autobusas netikėtai ginkluotų kareivių nukreipiamas į kitą gatvę. Kas vyksta?! Vairuotojas numoja ranka. Pasirodo, šiaurinėje miesto dalyje vėl įsiliepsnojo susirėmimai tarp Sirijos vyriausybės pajėgų ir kurdų kovotojų. Išlipęs senamiestyje, tolumoje girdžiu šūvių aidą. „Ar nereikia bėgti?“ – klausiu besidairydamas. Vietiniai tik gūžteli pečiais.
15-ieji karo metai. Jie išmoko gyventi tarp šūvių. Viename rajone – gatvės mūšiai, kitame – turgus, šurmulys ir kasdieniai rūpesčiai. Gyvenimas ir karas čia egzistuoja greta, atskirti vos keliais kvartalais.
Prisimenu sau duotą pažadą nekeliauti į aktyvias karinių konfliktų zonas. Tokiose vietose žmonės turi savų bėdų ir smalsūs turistai jiems mažiausiai rūpi. Tačiau vietiniai ramina – dabartiniai kurdų ir centrinės valdžios susišaudymai Alepe esą tėra „mažas barnis“, o ne naujas karas. Kaip keista girdėti tokius žodžius mieste, kuris jau tiek kartų degė...
Pasirodo, baigėsi terminas šiaurinėje Sirijos dalyje gyvenantiems kurdams taikiai prisijungti prie naujosios Sirijos valstybės, todėl valdžia ėmė „grūmoti kumščiu“. Gaila kurdų. Jie buvo tie, kurie savo kūnais stabdė „Islamo valstybės“ plėtrą, kurie, padedami JAV aviacijos, išvijo radikalius islamistus iš šiaurės rytinių Sirijos regionų. Tiek aukų, tiek pralieto kraujo kovojant su ISIS, Turkijos pajėgomis ir buvusiu Sirijos režimu dėl teisės turėti autonomiją“, – įspūdžiais iš Alepo dalijasi V.Visockas.
Ši plataus masto destrukcija paliko miestą su milžiniškomis žaizdomis.
Keliautojas primena, kad prieš karą Alepas buvo didžiausias Sirijos miestas – gyvybingas, triukšmingas, Damaskui lygiavertis kultūros ir prekybos centras su įspūdingu senamiesčiu ir tūkstantmete istorija. Siauros turgaus gatvelės, citadelės didybė, akmeninės mečetės ir bažnyčios liudijo civilizacijų pėdsakus, kuriuos miestas saugojo šimtmečiais.
Kovos čia prasidėjo vėliau nei kituose Sirijos miestuose. Iš rytų atkeliavę sukilėliai įsitvirtino istoriniame centre, siekdami nuversti B.al-Assado valdžią. Tačiau netrukus Alepas tapo vienu žiauriausių karo simbolių. Režimo pajėgos negailestingai talžė miesto centrą ir rytinius rajonus viskuo, ką turėjo – artilerija, tankais, minosvaidžiais. Į pagalbą buvo pasitelkti Libano „Hezbollah“ kovotojai ir Irano remiamos pajėgos. Kai mūšiai įstrigo aklavietėje, lemiamą vaidmenį perėmė Rusijos karinė aviacija.
Ji naudojo galingas nevaldomas FAB bombas, kasetinius sprogmenis ir intensyviai bombardavo ne tik sukilėlių pozicijas, bet ir gyvenamuosius rajonus bei istorinius senamiesčio kvartalus. Ištisi rajonai buvo sulyginti su žeme. Kad būtų išvyti sukilėliai, kartu buvo sunaikinta ir tai, kas šimtmečius kūrė Alepo tapatybę.
„Ši plataus masto destrukcija paliko miestą su milžiniškomis žaizdomis – fizinėmis ir moralinėmis. Tūkstančiai žuvusiųjų, šimtai tūkstančių priverstų bėgti, sugriauti namai ir paveldas, kurio neįmanoma atkurti. Rusijos veiksmai sulaukė aštrios tarptautinės kritikos, tačiau Alepui tai neatnešė nei atstatytų sienų, nei sugrąžintų gyvybių“, – skaudžią tiesą priminė V.Visockas.
Daugiau Viliaus Visocko kelionių pasakojimų rasite: feisbuke – Vilius Visockas; instagrame – viliusvis.
