Abiem atvejais jie „pakabina ragelį“, kartais net pasiųsdami mane po velnių. Todėl aš taip ir nesužinau nei kas negerai su mano sąskaitomis, nei kieno Krymas. Dėl Krymo, žinoma, ironizuoju.
Savaime aišku, kad nepaisant dabartinės aneksijos, Krymas priklauso Ukrainai. Paskutiniame savo tekste būtent ir pasakojau, kaip dar iki aneksijos spėjau apsilankyti jame. Dabar tai padaryti nebūtų nei realu, nei prasminga ir net, sakyčiau, pavojinga (galite būti areštuoti ir išsiųsti į specialiąją karinę operaciją).
Dabar tai padaryti nebūtų nei realu, nei prasminga.
O tada po Krymo, žinokite, namo neskubėjome. Tolesnis mūsų kelias driekėsi į Moldovos sostinę Kišiniovą, į kurį važiavo tiesioginis traukinys iš Krymo sostinės Simferopolio. Važiuoti teko beveik parą, bet tai nesukėlė diskomforto – turėjome savo atskirą kupė su lovytėmis, galėjome ilsėtis, kimarinti ir džiaugtis kelione. Tai ir darėme, kol neprisidirbome. Kaip? Pasakoju.
