Daugybę šalių aplankęs Justinas Navikas yra romano apie lietuvio dramatišką likimą Sibiro taigoje – „Išeiti į horizontą“ – autorius. Neseniai pasirodė ir jo naujasis romanas „Išeiti į Afriką“.
Diani Bičas – kurortinis miestas, tačiau su tokiu stipriu magnetiniu poveikiu, kad dažnas čia atvykęs pradeda galvoti, kaip „rojuje“ pasilikti ilgiau ar net visam laikui.
Ko negauni savo šalies namų kasdienybėje, atvyk čia – sveikas, skanus maistas, visas kūno negandas užglostantis 29 laipsnių vandenynas ir pats geriausias, šilčiausias bendravimas su vietiniais gyventojais. Tai pajutęs, turėsi išbandymą, kaip iš čia ištrūkti.
Kita vertus, Diani Biče gana nesunkiai ir sklandžiai galima susikurti ir šeimyninį gyvenimą. Ypač jei tai nepavyko savame Vakarų pasaulyje. Baltaodis vyras ir juodaodė moteris – labai gera dermė sutuoktinių santykiuose. Laikas tai patvirtino.
Afrikietė, nesvarbu kokiai genčiai bepriklausytų, niekada neapkraus vyro smulkiais buitiniais rūpesčiais: jam visada bus paruoštas maistas, švarūs rūbai ir pan. Ant vyro pečių Afrikoje yra „padėtas“ finansinis šeimos aprūpinimas, nors ir ne visada visa apimtimi.
Deja, ir man pačiam atėjo laikas, kai panorau čia pritapti ilgesniam laikui, todėl nutariau detaliau žvilgtelėti į nekilnojamojo turto ir socialinių santykių ypatumus šiame tropikų rojuje.
Truputis istorijos
Du vėjai broliai – suahelių kalba – kaskazis (šiaurys) ir kusinis (pietys) į Diani Bičo miestą Kenijoje sunešė didžiulį kultūrų margumyną. Tris mėnesius, nuo gruodžio vidurio iki kovo vidurio, šimtmečiais kaskazis tolygiai pūtė į laivelių bures ir nešė žmones su prekėmis link pietų, o nuo birželio iki rugsėjo kusinis viską nešė aukštyn į šiaurę.
Ir iš šiaurės, ir iš pietų čia plaukė persai, arabai, britai, italai, vokiečiai. Iš Afrikos gilumų atsibastė vietinės klajoklių nomadų ir sėslesnės bantų gentys. Abu vėjus už jų nuopelnus pakrantės gyventojai pavadino „trade winds“ (liet. prekybiniai vėjai).
Į pakrantę atvykę kolonistai ir jų tarnai susimaišė su vietinėmis gentimis, prakirto miškus pajūryje ir čia nusistovėjo labai spalvingai margas gyvenimas. Atvykėliai netruko pastebėti Indijos vandenyno žuvingumą.
Tunas, baltieji, raudonieji, mėlynieji ešeriai, kalmarai, aštuonkojai, omarai išmokė vietines gentis žūklauti, kolonistai žymiai pagerino skurdžiai gyvenančių žmonių mitybą, o vėliau ir atsiradusių restoranų meniu.
Po tris mėnesius stabiliai pučiantys vėjai, genetinis populiacijos margumynas nulėmė, jog Diani Bičas apie 30 km ilgio pakrantėje sukūrė labai savitą aurą. Kokia ji mistiška, aš pats pajutau dar 2015 m., kai pirmą kartą išvydau akinamai baltą pajūrį.
Čia išnykdavo sąnarių skausmai.
Taip jau atsitikdavo, kad čia kiekvienais metais atvykdavau išvalyti darbo metų nuovargio ir pasikrauti naujiems metams, kuriuos sutikdavau su visa marga vietine publika ir į vandenyno pakrantę suvažiavusiu pasauliu. Čia išnykdavo sąnarių skausmai. Užtekdavo kiekvieną dieną valandą pasėdėti 29 laipsnių sūriame vandenyje ir sveiką kūną turi visiems metams. Ir tai dar ne viskas.
Aplinkinių žmonių šypsenos, paslaugumas, draugiškumas atgaivina sielą. Mes, europiečiai, vakariečiai, jau neturime natūralumo, paskendome biurokratų dirbtinai sukurtose įmantriose schemose, reguliavimuose ir turime sunkius bendruomeninius santykius.
Čia diena su naktimi visada po lygiai dalija laiką. 6 val. – švinta, 18 val. – temsta. Paros temperatūrų skirtumai – vos 4 laipsniai, 26 laipsniai šilumos ryte ir 30 laipsniai po pietų. Akinamai baltas smėlis pakrantėje du kartus per parą nuplaunamas lėtos 5–7 metrų aukščio bangos. Sterilus paviršius, šiltas vanduo ir visada besišypsantys sutikti žmonės.
Vienas sutiktas lietuvis, jau įleidęs čia šaknis, net pasakė: „Jeigu kas nori į rojų patekti anksčiau, negu baigsis gyvenimas, tegul atvyksta į Diani Bičą Kenijoje.“.
Kaip atrodytų gyvenimas Kenijoje?
Būk labai atsargus nuteikdamas savo širdį ko nors trokšti, nes neabejotinai tai turėsi (R.W.Emersonas).
Vėl, matyt, ne be reikalo prisiminiau amerikiečių filosofo perspėjimą. „Vėl“ – kadangi jau buvau vieną žmogų įvėlęs į rojaus kampelio troškimą baltoje Kenijos vandenyno pakrantėje. Nors vandenynas vadinamas Indijos vardu, sau aš šį akinančiai balto smėlio ir žydro vandens pulsavimą įpratau vadinti Kenijos vandenynu.
Eilinės savo kelionės po Afriką metu, Kenijos Diani Bičo kurorte, susigalvojau papramogauti. Eidamas įkaitusia miestelio gatve, pamačiau nekilnojamojo turto agentūros iškabą. Kilo mintis pasikalbėti. Apie ką, nesukau sau galvos. Įstaigoje – kondicionuotas oras, tad sėdžiu, gaivinuosi, o man pasakoja apie vilas, apartamentus, rodo lankstinukus.
Atsigavau nuo kaitros, jau ruošiuosi išeiti, o vadybininkė pasiūlė: „Galime jus pavežioti po objektus, savo akimis pamatysite“. Taip išėjo, kad apturėjau pusės dienos nemokamą ekskursiją. „Toyota“ su kondicionieriumi – atgaiva nuo pusiaujo karščių, kai saulė zenite.
Pati pirkimo procedūra nebuvo paprasta.
Bet tai kokios tos vilos! Išorė – archajiška su afrikietišku suahelių dizainu, interjeras – taip pat, bet buitinė įranga – šiuolaikinė. Viena vila ypač sužavėjo. Tropiniai rojaus sodai, pagalvojau. Skambinu savo vienai draugei lietuvei, kuri tuo metu dirbo Nairobyje. Sakau jai: radau čia tokią vilą, kurią pamačiusi, iš jos neišeitum.
Taip ir atsitiko. Tiesa, pati pirkimo procedūra nebuvo paprasta. Pradžioje teko raustis Kenijos žemės archyvų įrašuose, ištirti objektą, įsitikinti, kad žemės plotas teisėtas ir laisvas pirkti. Tuomet pati pirkimo procedūra dar užtruko 6 mėnesius, taigi visas procesas išsidėstė beveik per metus.
Bet, kas įdomiausia, ištisus metus narpliojant Kenijos įstatymus, kalbant su teisininkais ir funkcionieriais, ieškant labai svarbių kontaktų iš įvairių ministerijų ir institucijų, į save pavyko susemti labai daug žinių. Aišku, galima pirkimo procesą patikėti advokatui, kainuotų apie 6 proc. pirkimo kainos, bet tokie tie lietuviai yra, jie viską nori daryti patys.
Taip, moteris įsigijo vilą ir dar vieną profesiją, tapdama Kenijos nekilnojamojo turto eksperte: „Esu padėjusi išspręsti žemės nuosavybės klausimus prancūzams, šveicarams, net vokiečiams, kurie šiose vietose yra jau iš anksčiau nemažai investavę“.
Atsivėręs grožis ir tobulai sudėlioti kasdieninės buities akcentai paskatino susimąstyti.
„Iš burnos į burną“, kaip sako britai – apie išmintingą lietuvę pasklido garsas. Patyrimai, sujungti su nuojauta, leidžia išspręsti nekilnojamojo turto įsigijimo Kenijoje vingrybes.
„Jau pirmas žvilgsnis į nuosavybės dokumentus man pakužda, kuo čia gali kvepėti. Patikėk, čia tarpininkų pilna, bet dauguma jų dokumentų neišmano, visgi gali įteigti ir parduoti bet ką“, – sakė lietuvė.
Yra čia ir netikrų pirkimo objektų arba nekilnojamasis turtas parduodamas, kol savininkai gyvena toli nuo tos vietos, ar net kažkur pasimetusi žemės sklypo žalioji korta – reikia viską tirti vietinėje, ir legalioje institucijų erdvėje.
„Galop aš raštiškai patvirtinu – objektas švarus, kaina adekvati, vieta potenciali pagal ateityje valstybės numatytus struktūrinius projektus, o artimiausiais metais augs vertė“, – pasakojo lietuvė.
Tačiau šį kartą R.W.Emersoną prisiminiau, kai vėl paklaidžiojau po Diani Bičą – Ukundos apylinkes apsižiūrėti nekilnojamojo turto. Atsivėręs grožis ir tobulai sudėlioti kasdieninės buities akcentai paskatino susimąstyti.
Rikiuoju visus „už“, jeigu persikelčiau čia gyventi. Pirmiausia – tai pats nuostabiausias pusiaujo tropikų klimatas ir patogi buitis. Dalis mus apsunkinančio materialaus pasaulio, kuris įsiurbia Europoje, čia nueina į kitą planą arba išvis tampa nereikalingu. Čia nėra nieko nereikalingo, o visko yra tiek, kiek reikia.
Dalis mus apsunkinančio materialaus pasaulio, kuris įsiurbia Europoje, čia nueina į kitą planą.
Gyvenant Kenijoje, jeigu turi nuotolinį darbą Europoje, arba esi „Sodros“ globoje, tampi laisvas nuo tavo laiką atimančių buities procedūrų. Tavo laiką visada prasmingesniu padarys namų pagalbininkai, vadinamieji „home keeper“ arba „domestic help“.
Svarbiausi iš jų – „gardener“ – sodininkas, atliekantis dar ir smulkius remonto darbus; „house keeper“ – namų šeimininkė, valanti kambarius, klojanti lovas, plaunanti indus, skalbianti; „askari“ (suahelių klb.) – apsaugininkas, ateinantis tamsiam paros laikui, turintis švilpuką ir reikalui esant galintis greitai sukviesti kitus aplinkinius apsaugininkus į pagalbą. Tačiau tokios pagalbos bemaž niekada neprireikia, nes jau vien tokios apsaugos sistemos buvimas užkardo bet kokius įsilaužimų bandymus.
Kenijoje vienas dirbantysis išlaiko vidutiniškai 10 žmonių.
Didesnės šeimos, nesvarbu, kokios odos spalvos, dar samdo virėjas ir aukles. Kadangi man pačiam daug laiko teko gyventi sąlygose, kai buitį tvarko namų pagalbininkai, plačiau aprašysiu šį mums, europiečiams, neįprastą būvį.
Yra paskaičiuota, kad Kenijoje vienas dirbantysis išlaiko vidutiniškai 10 žmonių. Čia nėra mažiau gerbiamų darbų ir profesijų. Visos jos turi savo prestižo lauką. Namų pagalbininkai – anksčiau Lietuvoje tokie buvo vadinami tarnais – savo profesija didžiuojasi ir labai vertina, stengiasi išlaikyti gerą reputaciją, garantuojant rekomendacijas norint pakeisti darbą.
Neseniai aš paklausiau namų šeimininkės, vienos iš 43 Kenijos genčių – kisi – dukros, Brigitos, ar ji norėtų tapti didelio prestižinio viešbučio administratore.
„Oi, ne, aš čia esu laiminga“, – sakė ji.
„Bet tu turėtum daugiau pinigų“, – pabrėžiu aš.
„Man užtenka. Na, gal truputėlį daugiau būtų gerai...“ – mąstė moteris.
Gebėjimas džiaugtis ir jaustis laimingam savo socialiniame diapazone nepavydint kitiems, kurie pasiekė daugiau, – šis mano patirtas jausmas buvo ir yra nuostabiausias. Suprantama, kai palyginu su lietuvių mentalitetu.
Pagalbininkai su pasididžiavimu ir dėkingumu priima savo profesiją.
Dalykiniame gyvenime prasisiekusio verslininko vardas tariamas su pagarba, didžiuojamasi pažintimi su juo ir nei kruopelės pavydo ar negatyvo. Štai ko lietuviams praverstų atvykti pasimokyti į Afriką – šiltų visuomeninių santykių ir bendravimo kultūros be pavydo.
Pagalbininkai su pasididžiavimu ir dėkingumu priima savo profesiją. Nes yra ir žmonių, kurių įgūdžiai ir reputacija neatitinka reikalavimų.
Taip besidairydamas ir mąstydamas įžvelgiau 3 nekilnojamojo turto pasirinkimo Kenijoje variantus.
Pirmasis nekilnojamojo turto variantas – tradicinė – suahelių paveldo, dengta palmių lapais, makuti vila su tropikų sodu, kuri patenkina kokosų, bananų poreikius, teikia pavėsį. Nuo pusės iki 1,5 akro (20–60 arų) teritorijoje yra vandens bokštas, baseinas, pagalbininkų namelis ir vištidė maždaug 30-čiai gyvūnų. Tai vienas iš anglų kolonijinio laikmečio palikimų.
Vila – šeimos gyvenamasis būstas / ūkis – pats turi apsirūpinti vaisiais ir vištiena, kiaušiniais. Tokią vilą, apjuostą aukšta mūrine siena su nakčiai įjungiama elektros srove laiduose virš sienos, aptarnauja namų šeimininkė, sodininkas ir nakties sargybinis. Jeigu šeimoje yra vaikų, dar samdoma auklė.
Visi pagalbininkai priimami tik su rekomendacijomis iš ankstesnių šeimininkų arba juos gerai žinančių žmonių, skiriamas bandomasis laikotarpis. Aptarnaujantis personalas turi savo atskirus kambarius su dušais ir savo bendrą virtuvėlę.
Kai stebėjau lietuvės gyvenimą viloje, įspūdis, kad yra matoma tik tvarka ir švara, o patys pagalbininkai – ne. Jie – kaip šešėliai – atsiras tada, kai reikia. Supratau – namų pagalbininkų socialinė grupė yra išsiugdžiusi paslaugų teikimo meną. Platesnę prasmę įžvelgiau ir dėl visuomenės sandaros ir atskirties.
Tokie nusistovėję tarsi luominės santvarkos reliktai man pasirodė labai sveiki.
Tarkime, Kenijoje žmogaus dienos biudžetas gali siekti 100 eurų ir gali užtekti vos vieno euro. Todėl nusistovi tokie visuomenės santykiai, kai sukuriama energija vieniems išgyventi, kitus įgalinant kurti aukštesnę vertę.
Tokie nusistovėję tarsi luominės santvarkos reliktai man pasirodė labai sveiki. Nejučia tokius santykius sulyginau su nusistovėjusiais Europoje, ir čia, Kenijoje, pajutau didesnę vystymosi potenciją.
Dalis žmonių gali nusipirkti buitines paslaugas, kurios atpalaiduoja laiką ir krūvį aukštesniems – kūrybos, verslo, asmeninio tobulėjimo – poreikiams. Tarkime, vietoje namų tvarkymo galima skaityti knygą, mokytis groti pianinu, tapyti, mokytis kalbų. O suteikdamas kažkam darbo vietą savo namuose, daliniesi resursais su žmonėmis, kurie gali kurti savus gyvenimus, jaustis laimingi.
Antrasis variantas – dviejų, trijų ar daugiau miegamųjų naujos statybos namas. Sklypas – nedidelis, apie ketvirtadalis akro (10 arų), bet telpa mažytis sodas su gėlynais ir palmėmis, baseinas ir sandėliukas įrankiams.
Pagalbinis personalas – tų pačių pareigybių, kaip ir viloje, tik jau yra ateinantys. Nuo darbo apimties priklauso, ar sodininkas ateis 3 kartus per savaitę, ar rečiau. Tik sargybinis – kas naktį, taip pat – ir namų šeimininkė – valyti, kloti lovas reikia kasdien.
Bet didžiausią įspūdį man paliko to naujos statybos namo apstatymas ir ergonomika. Europoje visa buitis yra tiesiog perkrauta, nes gamintojai ir pardavėjai naudoja įkyrią rinkodarą, dažnai nuomonių formuotojų stumiamus mados šauksmus.
Čia gyventi panorau dabar ir tuoj pat.
Tvyro totali gausa ir eklektika. Todėl, apžiūrinėdamas baltą, tviskantį namą su dideliais langais, čia gyventi panorau dabar ir tuoj pat. Viskas, kas reikalinga – net šaukštai, puodai, servetėlės, kėdės, patalynė... ir nieko nereikalingo. Man nereikėtų bėgioti po parduotuves, leisti laiką apžiūrint prekių gausą be garantijos nenusipirkti netinkamą daiktą.
Čia traktuojama, kad nesvarbus peilio dizainas, svarbu, kad gerai pjautų. Kažkas yra pasakęs: nesvarbu balta ar juoda katė, svarbu, kad gaudytų peles. Tokia sveiko proto buities sąveika žavi.
Trečiasis variantas – dviejų, trijų ar daugiau miegamųjų apartamentai (butai) pirmoje eilėje prie vandenyno arba toliau. Tai daugiabučių principu vystytojų pastatyti būstai. Čia verta žinoti, kad daugiabučiai Kenijoje kiek skiriasi nuo analogų Lietuvoje. Butų (vadinamųjų apartamentų) dydį nulemia miegamųjų skaičius. Kiekvienas miegamasis privalomai turi savo tualetą ir dušą, taip pat terasą arba balkoną.
Trijų miegamųjų ir daugiau apartamentuose numatytas atskiras kambarėlis pagalbiniam personalui bei sandėliukas-skalbykla. Bendras, tarkime, trijų miegamųjų plotas kurortinėje zonoje yra apie 80 kv. m., jeigu tai miestas – apie 120 kv. m.
Kadangi pats esu gyvenęs „apartamentuose“ Vilniuje, su šypsena prisiminiau sovietinę realybę – keturių miegamųjų kambarių gyventojai naudojosi vienu tualetu ir vonia.
Paros nuomos kaina siekia nuo 50 iki 120 eurų.
Tačiau įdomiausia galimybė čia, Diani Bičo kurorte, man pasirodė ta, kad išsinuomojus tokius apartamentus už 300 eurų mėnesiui, gali juos paleisti per „Airbnb“ trumpalaikei nuomai ir iš to pragyventi, nes paros nuomos kaina siekia nuo 50 iki 120 eurų.
Teko sužinoti, kad nemažai apsukruolių iš kitų Kenijos miestų ir net europiečių būtent tai ir daro, patys mėgaujasi kurortu ir dar už tai gauna pinigus.
...
Post Scriptum: Cogito, ergo sum – mąstau, vadinasi, esu. Taip dar XVII amžiuje teigė prancūzų filosofas René Descartes'as.
Mąsčiau ir aš stebėdamas Kenijos genčių kultūrinius papročius, elgsenas kasdienybėje, bet atsiradęs virtualioje Lietuvos erdvėje pasijutau, tarsi būčiau hienoms padavęs nemažai mėsos... Ko gero, jos nemąsto, bet yra... feisbuke, kai aprašiau afrikiečių ir Lietuvos moterų skirtumus.
Priežastis? Ogi dabar XXI amžius. Tai, kaip jame, XXI amžiuje, būti? O patikslinus – kaip Lietuvoje gyventi be patyčių? Retorika su atsakymu – nutolti ir pamiršti.
Daugiau Justino Naviko kelionių įspūdžių, pamąstymų ir kitų įdomybių apie tolimus kraštus galite rasti šiose knygose:
