Atšiaurią ir nuosaikiai vėsią šalį-salą atrado nuo karščio alpėjantys Pietų Europos šalių gyventojai: italai, ispanai ar prancūzai. Rinkos ekspertai sako, kad islandų patirtimi turizmo versluose galėtų pasinaudoti ir lietuviai, nes ir mes kol kas dar nesame taip įkaitę, kaip Viduržiemio regionas.
Gyvūnijos stebėtojų rojus
Atokioje rytinėje Islandijos pakrantėje dešimties italų grupės kelionės tikslas – pufinai arba lietuviškai – mormonai. Stebėti šiuos nuotaikingus paukščius, primenančius mažus pingvinukus, galima ir Vestmano salose, kur kas arčiau sostinės Reikjaviko.
Mormonai itin tylūs, todėl net ir stebint poros šimtų paukščių koloniją nesigirdi jokio garso. Patogiai įrengtose regyklose juos galima apžiūrinėti iš poros metrų atstumo.
Gyvūnai nebijo nei žiūrovų minios, nei greitaeigių valčių.
Ramybė ir taikus sambūvis, vienas kitas pasikapojimas ir lengvas skrydis nuo stataus šlaito į vandenyną – po tokių vaizdų niekam nekiltų noras restorane ragauti pufino krūtinėlės. O pamačius patiekalo kainą – apie 30 eurų – norai išgaruoja iš karto.
-
Interneto sensacija tapęs komikas Greipuras: „Sėdi Islandijoje ir galvoji – ir kodėl aš nevariau į Ispaniją?“
-
Lietuvis atskleidė, kuo jį sužavėjo Islandija: „Susidaro įspūdis, jog regi kitos planetos paviršių“
-
Išskirtinę valstybę apkeliavęs Artūras: „Po Islandijos viskas pasaulyje nebėra taip įdomu“
Nemažai gyvūnų mylėtojų užstringa prie ruonių. Lengviausia juos pamatyti šalia ledyno tirpsmo suformuoto Jokulsaurlouno ežero. Nuo ledyno atskilę ledo luitai, iš vandenyno plūstantis potvynio vanduo ir tarp lyčių nardančių ruonių būrys – magiškas vaizdas.
Viena po kitos turistų grupės rikiuojasi į eilę norėdamos iš arčiau apžiūrėti ledo luitus ir pasidžiaugti dūkstančiais ruoniais. Specialūs laivai-autobusai sausuma nuveža iki pakrantės, o paskui, pasiekę vandenį, virsta laivais. Gyvūnai nebijo nei žiūrovų minios, nei greitaeigių valčių, todėl juos stebėti nesudėtinga.
Tačiau kur kas daugiau žinių apie gamtą ir žemės gelmes galima gauti apsilankius Islandijos vadinamojo „Auksinio žiedo“ (Golden Circle) lankytinose vietose.
Galinga versmė Geysir, kuri mums labiau primena stiprų fontaną negu lietuvišką versmę, kas 7–10 minučių šauna į maždaug 15–20 m aukštį ir išspjauna beveik 90 laipsnio požeminio vandens srovę. Įspūdis pribloškiantis ir tikrai verčia susimąstyti – o kodėl iš tų gelmių veržiasi tokia masė vandens? Ir jau daug šimtmečių be sustojimo.
Vandens galia palieka be žado ir pamačius įspūdingus Islandijos krioklius. Štai Dettifoss, pats vandeningiausias Europos krioklys – per sekundę čia nuteka 173 kubiniai metrai vandens. Nors iki krioklio vietos teka gana rami ir ne itin srauni upė. Turistų srautas neišsenka: vieni puola internete skaityti paaiškinimų, kiti apstulbę spokso lyg užhipnotizuoti.
Blue Lagoon „klykia“ nuo žmonių
Pavakare visos turistų grupės „nugula“ į Blue Lagoon šilto žydro vandens migius netoli Keblaviko (tarptautinio Reikjaviko oro uosto).
Turistų ordos vakarais siaubia ir Reikjaviko suvenyrų parduotuves su begale poroloninių pufinų iškamšų. Į tas parduotuves nuo pat Reikjaviko katedros driekiasi LGBT vaivorykštės spalvomis dekoruotas kelias.
Net neprofesionaliu žvilgsniu aprėpiant turistų grupes, akivaizdu – parduotuves „siaubia“ ar prabangiuose viešbučiuose gyvena amerikiečiai, prakutę kinai ar atvykėliai iš Kanados.
O kur nakvoti dingsta prancūzų ar belgų vaikų grupės? 150–200 km spinduliu aplink Reikjaviką galima rasti keliasdešimt kempingų. Jie idealus pasirinkimas ir vaikų grupėms, ir solo keliautojams – kad ir iš Skandinavijos.
Didesniuose kempinguose galima aptikti bendrabučio tipo svečių namus, kur vienu WC turi dalytis 4–5 asmenys. Tokie kambariai kainuoja apie 120 eurų. Tvarka čia lyg kariuomenės dalinyje – bendro naudojimo virtuvėje indai plaunami akimirksniu, o ryte vieningu ritmu įšokama į plaustus įveikti vandeningų upių slenksčių.
Tokie kambariai kainuoja apie 120 eurų.
Toks artimas prisilietimas prie gamtos yra daug prasmingesnis palyginus su amerikiečių instagraminėmis nuotraukomis, darytomis vos išlipus iš turistinių autobusų.
Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Jonas Satkūnas sako, kad Islandija yra geologinių „stebuklų“ sala. Tai viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur galime pamatyti, kaip plyšta žemės pluta ir dvi tektoninės plokštės – Šiaurės Amerikos ir Eurazijos bando atsiskirti viena nuo kitos judėdamos priešingomis kryptimis.
Islandijoje išsiveržia trečdalis visos pasaulio vulkanų lavos.
Jei ugnies žieduose – aplink Indoneziją, Japoniją, Kamčiatką ir kitur – litosferos plokštės susidurdamos „lipa“ viena ant kitos, tai Islandijoje žemė tiesiog plyšta į du atskirus žemynus. Besiveržianti lava (karštas gelmių „burbulas“) ne tik judina plokštes bet ir kuria vulkanines sistemas (jų Islandijoje daugiau nei 30).
Taigi, bet kada nuvykus į Islandiją galima matyti vulkano išsiveržimą, o daugiausiai lava veržiasi ne iš aukšto kūgio, kaip įprastai piešiami vulkanai, bet iš žemės plyšių. Įdomu tai, kad Islandijoje išsiveržia trečdalis visos pasaulio vulkanų lavos.
Beje, iš gelmių šaunantys verdančio vandens fontanai – geizeriai – yra būtent islandiškas žodis, apibūdinantis šį gamtos gaivalą. Islandijoje nėra vertingų naudingųjų iškasenų, jos didžiausias turtas – aktyvūs geologiniai procesai.
Tiesa, žemės gelmių karštis duoda Islandijai begalinius geoterminius išteklius, o tai ne tik karštas vanduo, bet ir nemokama elektros energija. „O kur dar ledynai, kriokliai, kalnai. Ne veltui Islandijos geologai sako – „mes esame iš ugnies ir ledo šalies“, – sako dr. J.Satkūnas.
