Tačiau aitrūs netikėtumai ir laikini sunkumai jų neatbaidė nuo gyvenimo svetur – veikiau užgrūdino ir galiausiai paskatino įkurti unikalią kelionių platformą.
Kompanijos „Epicwander“ biure, įsikūrusiame Vilniaus centre, įprasta dažniau girdėti anglų, ispanų, italų, lenkų kalbas. Galima išgirsti jaunų italių diskusiją, kokius įdomiausius dalykus verta išbandyti Romoje, arba ispanų kalbas apie gyvas flamenko tradicijas ir tapas skonį.
Pagrindinė lietuvių poros vadovaujamos tarptautinės platformos būstinė – Vilniuje, bet komandos nariai dirba ir Singapūre, ir Ispanijoje. Šiuo metu „Epicwander“ turi 13 nuolatinių darbuotojų. Jie – įvairių tautybių, kilę iš skirtingų Europos ir Azijos šalių.
Daugėja ir vietinių, norinčių savo aplinką ir papročius kitakalbiams svečiams parodyti savaip. Pavyzdžiui, lankantis Kroatijoje būtų galimybė plaukti laivu aplink salas ir žvejoti su vietiniais žvejais.
Pagrindinis jų darbas – tarpininkauti tarp egzotinių maršrutų ir autentiškų patirčių dar nepažintose šalyse ieškantiems keliautojams ir vietinių žmonių, kurie svetimšalius priimtų nakvynei, pamokytų atvykėlius savo amatų ar naminio maisto receptų, leistų jiems stebėti kasdienę buitį, pakviestų juos į šeimos šventę ar religines apeigas, palydėtų į komercijos nenugludintas, galbūt nuošalesnes vietas.
Sutuoktiniai B.Laurinkutė ir V.Kijevičius sako, kad šią neįprastą kelionių paslaugą, kurią paleido daugiau nei prieš metus, keliais žodžiais geriausiai apibūdintų šūkis „pamatyk pasaulį vietinių akimis!“.
Nuo Graikijos iki Filipinų
Tarptautinė kompanija „Epicwander“ keliautojams siūlo apie 400 paslaugų skirtinguose pasaulio kraštuose: Singapūre, Indonezijoje ir Balio saloje, Malaizijoje, Filipinuose, Tailande, Kroatijoje, Italijoje, Anglijoje, Švedijoje, Lietuvoje, Ispanijoje, Prancūzijoje.
Sutuoktiniai B.Laurinkutė ir V.Kijevičius sako, kad šią neįprastą kelionių paslaugą, kurią paleido daugiau nei prieš metus, keliais žodžiais geriausiai apibūdintų šūkis „pamatyk pasaulį vietinių akimis!“.
Nestandartinių turų, skirtų ir pavieniams keliautojams, ir šeimoms, geografija vis plečiasi. Daugėja ir vietinių, norinčių savo aplinką ir papročius kitakalbiams svečiams parodyti savaip. Pavyzdžiui, lankantis Kroatijoje būtų galimybė plaukti laivu aplink salas ir žvejoti su vietiniais žvejais.
Pažintį su Graikija galima praplėsti lankantis vietiniuose turguose ir kepant graikišką duoną. Kelionę po Italiją „Epicwander“ siūlo paįvairinti apsigyvenus kalnuose ir mokantis gaminti vietinį maistą bei dalyvaujant mažose kaimelių šventėse, arba kartu su italais patyrinėti Siciliją, užkopti į Etnos ugnikalnį, pasimokyti daryti tipiškas sicilietiškas lėles ir net pamėginti kurti lėlių teatrą.
Viešint Ispanijoje, Madride, galima užsisakyti tapymo po atviru dangumi pamoką, o Barselonoje – banglenčių sporto treniruotę. Pietų Europos šalyse laukia geriausio vyno degustacijos, o tolimojoje Azijoje – nuo pažinties su laukine gamta iki jogos užsiėmimų. Malaizijoje ar Borneo saloje vietinis lydės po paslaptingąsias džiungles, Filipinuose čiabuviai pamokys sodinti ryžius.
Susidomėjusieji jiems siūlomas pramogas ar nuotykius išsirenka ir užsisako internetu. Netrukus „Epicwander“ tinklalapyje galima bus spustelėti ir eilutę „on demand“ ir surašyti informaciją apie savo kelionės tikslus, numatytą biudžetą, pageidavimus dėl nakvynės, kad žmogus gautų labiausiai jo norus ir galimybes atitinkančių pasiūlymų.
Magiškos vietos – ir arti
Tarp „Epicwander“ siūlomų krypčių populiariausia – Balio sala. Ypač į jos pusę žemėlapyje dažnai žiūri lietuviai.
Iš tikro Balis labiau ne pliažų, o nuostabios kultūros sala.
„Indonezijoje yra kur kas įdomesnių, unikalesnių gamtos kampelių, bet tautiečiai veržiasi būtent į Balį, nes pas mus tai - smarkiai išreklamuota tolimoji kryptis. Dažnas ją įsivaizduoja kaip baltų paplūdimių rojų su skaidriu vandeniu.
Iš tikro Balis daugiau – ne pliažų, o nuostabios kultūros sala. Ją labai verta aplankyti tiems, kas nori pažinti vietos religiją, mitologiją, tradicijas. Įdomių pasiūlymų turime ir tiems, kas susigundytų aplankyti kitas fantastinio grožio Indonezijos salas“, – paaiškina šios šalies skirtingose vietovėse gyvenusi B.Laurinkutė.
Kai žmonės prasitaria norintys atostogų Balyje dėl egzotiškos pakrantės, ji rekomenduoja kitą Indonezijos ar Tailando salą arba paskatina nekasdienių įspūdžių ieškoti arčiau.
„Viena lietuvių šeima sakė, kad nori magiškos salos ir buvo nusitaikę į Balį. Paaiškinau, kad ten atostogauti su vaikais yra daugiau rizikos dėl virusų, reikia skiepytis nuo tam tikrų ligų, gali būti daugiau rūpesčių. Pasiūliau jiems Graikiją, nes ir ten yra magiškų vietų“, – nusišypso moteris.
Ji patikslina, kad kompanijos, kuriai vadovauja, tikslas nėra įbrukti kokį nors suplanuotą šabloninį maršrutą, kad būtų užpildyta turistų grupė.
„Mes galime pavieniams, savarankiškiems keliautojams rasti kraštą ir laiko leidimo jame būdą pagal individualius poreikius“, – priduria B.Laurinkutė.
Kelionių „rinkiniai“ – dėl pliusų
„Epicwander“ vadovai pastebi: kaip lietuviams vienas iš būtinųjų tolimosios Azijos „rinkinių“ yra Singapūras, Kvala Lumpūras ir Balis, taip rytiečiams – Barselona, Paryžius ir Londonas.
„Mes klientams patariame vos per dviejų ar trijų savaičių atostogas nemėginti aplėkti visų šių trijų Europos sostinių tik tam, kad galėtų susidėti pliusus. Įkalbame verčiau pasirinkti vieną iš tų šalių ir pažinti ją giliau. Štai visai neseniai japonai per „Epicwander“ susiorganizavo kelionę į Ispaniją“, – pasakoja pora.
Ir anksčiau dirbę su užsienio turistais, jie jau gali palyginti keliautojų būdą ir poreikius. Antai atvykėliai iš Azijos – ne tokie reiklūs ir priekabūs kaip lietuviai ar prancūzai. Net ir labiausiai pasiturintys svečiai iš tolimųjų Rytų – nepretenzingi.
Bene patys maloniausi – japonai. „Kultūrinį skirtumą pastebi jau čia, gatvėje, kai tu praleidi juos per pėsčiųjų perėją, o jie tau lankstydamiesi dėkoja“, – nusikvatoja V.Kijevičius.
Anot jo, skandinavai, kaip ir amerikiečiai, po kelionės dažnai lieka laimingi ir dėkingi, anglai – ganėtinai smalsūs ir drąsūs, o ispanai ir italai – atsargesni, mėgsta daugiau komforto ir renkasi įprastesnes patirtis.
Santykiai su vietiniais – kaip šeimoje
„Epicwander“ įkūrėjams ypač svarbu – socialinė jų veiklos idėja. Kitaip nei turizmo agentūros, didžiąją tarpininkavimo ir paslaugų mokesčio dalį, t.y. nuo 80 iki 88 proc., kompanija atiduoda vietiniams ir tokiu būdu leidžia jiems papildomai užsidirbti iš mėgstamos veiklos.
Paprastai didelėje turistų grupėje esi kaip gabenamas ir stumdomas daiktas, ir vietiniai į tave žiūri tik kaip į piniginę. O tu mąstai: sumokėjau pinigus, todėl galiu daryti ką noriu. Taip formuojasi labai vartotojiškas santykis
Norintis priimti į savo namus užsieniečius ar su jais praleisti daugiau laiko žmogus neprivalo būti gidu ar turėti darbo turizmo versle patirties, svarbiausia – kad noriai bendrautų ir gebėtų keliautojams įdomiai atverti savo kultūrą.
Be to, pora tiki, jog toks kelionės būdas, kokį siūlo „Epicwander“, skatina atsakingą ir nuoširdų bendravimą.
„Su broliu neseniai diskutavome, kada turizmas teršia žemę, kenkia aplinkai. Paprastai didelėje turistų grupėje esi kaip gabenamas ir stumdomas daiktas, ir vietiniai į tave žiūri tik kaip į piniginę. O tu mąstai: sumokėjau pinigus, todėl galiu daryti ką noriu. Taip formuojasi labai vartotojiškas santykis“, – svarsto B.Laurinkutė.
Kas kita, pasak jos, – kai keliauji nedidelėje grupėje ar dviese ir užmezgi asmeninę pažintį su vietiniu, kuris tave priima, vairuotoju ar namų, o gal kavinės šeimininku. Tiesioginis bendravimas žmones suartina, ir abiejų elgesys tampa kitoks: „Vietiniai tave priima kaip gerbiamą svečią, susibičiuliaujate, tuomet rūpinatės vieni kitais kaip šeimos nariais“.
Beatričė ir Valerianas jau įprato besistebintiems tokiu jų verslo modeliu pasakoti, kas paskatino jį įgyvendinti. Sutuoktiniai vis prisimena bičiulio Paulo iš Londono viešnagę Lietuvoje.
Pora rūpinosi, kad kiekviena atostogų diena anglui būtų vis kitokia ir vis pildė ją naujais potyriais bei emocijomis: svečią vežė į kaimą Dzūkijoje, ten rodė, kaip kepama ruginė duona krosnyje, sodino prie bendro vaišių stalo per močiutės vardynas, įkalbėjo pasikaitinti dūminėje pirtyje.
Patyręs keliautojas Paulas buvo taip sujaudintas atostogų Lietuvoje, kad atsisveikindamas oro uoste net ašarą nubraukė. „Tačiau ši istorija iš tikro buvo tik paskutinis lašas, padėjęs geriau susivokti, ką toliau daryti“, – sako Beatričė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Metus Tailande gyvenanti Kupečių šeima: „Išvykome ieškoti laimės tiesiogine to žodžio prasme“
Verslas stepėse per rekordinį šaltį
V.Kijevičius dar sovietiniais laikais su tėvais ne kartą vyko į Lenkiją ir Rusijos gilumą. Baigęs ekonomikos studijas, jis dirbo Lietuvos oro linijų turizmo skyriuje, vėliau įkūrė kelionių agentūrą ir jai vadovavo iki didžiųjų turizmo operatorių atėjimo į rinką, po to organizavo atvykstamąjį turizmą.
B.Laurinkutė nuo paauglystės daug keliavo, išmėgino ir autostopą su 50 dolerių kišenėje, gyveno Italijoje, Ispanijoje, o susipažinusi su Valerianu – ir Anglijoje. Mergina baigė fotografijos ir medijos menų studijas Vilniaus dailės akademijoje, ilgą laiką dirbo gide Lietuvoje.
Jau susipažinę, jie kartu vyko į Nepalą, o gimus dukrai Majai visi trys aštuonis mėnesius naršė Pietryčių Aziją. Kiekviena kelionė šiai šeimai – savaip lemiama ir svarbi. Vis dėlto gerai pagalvoję, kiekvienas jų gali išskirti ir pačią ekstremaliausią.
Valerianas žino, ką reiškia posakis „išeiti iš komforto zonos“. Jis nepamiršta, kaip 2001 m. sausį iš Irkutsko važiavo į Mongoliją spaudžiant 47 laipsnių šalčiui. Į gyvybei pavojingos žvarbos sukaustytą Ulan Batorą traukinys atvyko paryčiais. Teko pėsčiomis eiti į miesto gilumą ir ieškoti viešbučio.
„Kiekvieno daugiabučio pirmame aukšte įsikūrusi kokia nors krautuvė. Įeini ten, pasišildai ir trauki toliau“, – pasakoja prie rekordinės žvarbos pagyvenęs keliautojas. Mongolijos sostinėje jis verslo reikalais pirmą kartą praleido mėnesį.
„Tuo metu kai kuriose šalies vietose buvo užfiksuotas 52 laipsnių šaltis. Klajoklių auginamos avys tiesiog sustingdavo į ledo gabalą ir krisdavo. Ypač bjaurus stepių vėjas. Jei palaikysi atvirą veidą bent dešimt minučių, nušalsi. Kai temperatūra pakilo iki -30, jau atrodė normalu“, – šalčiausią savo gyvenimo žiemą prisimena V.Kijevičius.
Pagreitinta gyvenimo mokykla
B.Laurinkutei su daugiausia iššūkių teko susidurti pirmą kartą keliaujant po Indiją. Ten ji trims savaitėms vyko su lietuvių grupe į kvėpavimo seminarą.
„Tačiau mano toks charakteris, kad sprendimus galiu priimti staigiai. Baigiantis užsiėmimams, sugalvojau namo dar nevykti ir pakeliauti viena“, – savo epinės kelionės istoriją pradeda pašnekovė.
Leidžiant paskutines dienas Gojoje su tautiečiais, ją apvogė – iš paplūdimio išnešė ir piniginę, ir pasą. Bet visiškai tuščiomis likusi mergina naujojo plano neatsisakė. Iš draugės ji pasiskolino pinigų kelionei į Bombėjų. Tačiau reikėjo pasukti galvą, kaip toliau pragyventi.
„Traukinyje indams pravedžiau kursą, kaip užsidirbti pinigų ir įgyvendinti savo tikslus ir svajones. O Bombėjuje vesdavau kvėpavimo sesijas indų šeimoms. Jie mane priėmė kaip šeimos narį. Po pusantro mėnesio darbo išsinuomavau namą prie jūros kranto, po to išvykau į Himalajus, į Dharamsalą, ten vėl vedžiau kvėpavimo kursus“, – smagiai pasakoja B.Laurinkutė.
Beatričės patirtis liudija: kai trokšti, visada gali atrasti aplinkinių būdų, kaip susirinkti pinigų skrydžiui ir vėliau juos atidirbti ar kitaip susiorganizuoti kelionę.
Dar anksčiau, studentavimo metais, jai Europoje teko su draugais ekspromtu prisigalvoti būdų užsidirbti, kad galėtų bent kukliai prasimaitinti: gatvėse piešė portretus, šoko, dainavo. Vis dėlto patirtis Indijoje buvo aštriausia: „Tai gyvenimo mokykla, kai stovi vidury Azijos platybių be pinigų ir turi prasimanyti, kaip išgyventi“.
Todėl dabar moters neįtikina skeptikų pamąstymai, esą norint keliauti, būtinai reikia turėti daug pinigų. Jos patirtis liudija: kai trokšti, visada gali atrasti aplinkinių būdų, kaip susirinkti pinigų skrydžiui ir vėliau juos atidirbti ar kitaip susiorganizuoti kelionę.
B.Laurinkutė per daug metų nuotykių svetimose šalyse atrado ir savitą kelionių filosofiją: „Man kelionė – kaip pokyčių akceleratorius. Kasdienėje rutinoje irgi vyksta pasikeitimai, bet jie – labai lėti. O kelionė – tarsi pagreitinta gyvenimo mokykla. Tu per trumpą laiką atsiduri skirtingose situacijose, susitinki daug skirtingų žmonių, turi mokėti greitai reaguoti“.
Savo nuotykiais ir autentiškomis patirtimis ir kiti „Epicwander“ nariai dalijasi ir kompanijos svetainėje. Joje galima rasti vertingų patarimų ir tiesiog įkvėpimo keliauti.
