Kėdainiuose tai – Vaiga ir Benas Cechanavičiai, kurių kavinėje Kavamanija mėgavomės pirmąja po kelionės kava. Čia nėra labai erdvu, bet greitai pajunti, kad žmonės abiejose baro pusėse tartum savi ir tai, regis, didysis Kavamanijos laimėjimas. Kava, kas be ko, skani ir pyragėlis burnoje tirpsta, tačiau yra dar ir ryšys arba požiūris į svečią. Būtent į svečią. Čionai užsukantys žmonės – ne klientai, o svečiai.
Šeimininkai išmoningi – juk maloniau parvežti lauktuvių ne kokį lipduką, o, pavyzdžiui, pakuotę kavos Kėdainietis, nors pupelės net iš Salvadoro. Kavinukė nauja, o pirmoji, jų įkurta prieš dešimt metų, veikia senamiestyje. Beliktų pridurti, kad Vaiga atsisakė karjeros ryšiuose su visuomene, o Benas – politikos dirvonuose Vilniuje.
Kėdainiai didingi nuo Radvilų laikų, o visus metus truksianti šventė bus įspūdinga.
Čia gi jis irgi, regis, nutolęs nuo šeimos verslo, mat šiuo metu turi svarbių įpareigojimų, miestui vykdant grande projektą Kėdainiai – Lietuvos kultūros sostinė. Įspūdingas atidarymo renginys, sutelkęs net tik tūkstančius žiūrovų, bet ir kelis šimtus savanorių programos dalyvių, džiaugsmingai prašniokštė sausį.
Kaip sakytų Benas, burbulas sprogo gerąja prasme. Jei tikslas yra ne pelnas, o procesas, vyksmas, viskas pasikeičia absoliučiai. Iki metų pabaigos dar daugybė bendruomeniškumo grūdą sėsiančių renginių – parodos, dirbtuvės, džiazo, Czeslawo Miloszo, dainuojamosios poezijos, kultūros ir istorijos festivaliai, tapybos pleneras, kraštiečių šventė.
Kėdainiečiai programai apibūdinti net naujadarą įsiteisino įspūDIDINGA. Pasak organizatorių, Kėdainiai didingi nuo Radvilų laikų, o visus metus truksianti šventė bus įspūdinga. Kad jau užgimė toks, sakytum, suskiautytas žodis, tegu ir gyvena į sveikatą.
Kol apie Radvilas... Kėdainiuose apstu šią miestą kūrusią dinastiją menančių ženklų. Bene svarbiausias jų – Evangelikų reformatų bažnyčia ir Radvilų mauzoliejus. Didingąją šventovę 1631-aisiais pradėjo statyti Kristupas II Radvila, o po poros dešimtmečių užbaigė jo sūnus Jonušas Radvila. Simboliška, kad puošnūs abiejų statytojų – didikų tėvo ir sūnaus – sarkofagai su palaikais saugomi irgi vienas netoli kito bažnyčios požemiuose įrengtame mauzoliejuje.
Regis, esame įpratę lankytis bažnyčiose, kurias prieš šimtmečius statė kilmingi valdovai, užtat Kėdainiuose nustembi patyręs, kad čia veikia prieš 500 metų Kristupo Radvilos įkurta Šviesioji gimnazija. Istorija kaip ir su bažnyčia – tėvas pradėjo, o sūnus, taigi Jonušas, ją pavertė europinio lygio gimnazija ir suteikė Gymnasium Illustre vardą.
Joje pagal pažangiausias programas vaikus mokė garsūs Europos mokslininkai, veikė spaustuvė, kurioje lietuvių kalba buvo išleista Kniga nobažnistės krikščioniškos. Nuslopinusi 1863-ųjų sukilimą, rusų valdžia gimnazijos pastatą atidavė caro kariuomenei, o sovietmečiu nepraustaburnių pirmtakų pavyzdžiu čia įsikūrė sovietų armijos kareivos. Laimei, prieš ketvirtį amžiaus pastate vėl pradėjo veikti atgimusi Šviesioji gimnazija.
Netikėtai pramerkęs akis Kėdainių senamiestyje, ko gero, pagalvotum, kur esąs – Rygoje ar kokiame Amsterdame.
Išpažindami katalikybę, kai kurie mūsų mintyse lyg šiek tiek nepatikliai priimame protestantų tikėjimą. Tačiau vien pagalvojęs, kad evangelikai reformatai atnešė į Lietuvą raštą, džiaugiesi galėdamas bent kukliai prisidėti prie Vilniuje statomo paminklo Reformacija.
Netikėtai pramerkęs akis Kėdainių senamiestyje, ko gero, pagalvotum, kur esąs – Rygoje ar kokiame Amsterdame. Aplink – ir plytinė gotika, ir barokas. Antai nuo XVII a. išlikusi Rotušė arba irgi su Radvilomis susieta Šv. Jurgio bažnyčia. Didžiosios Rinkos aikštėje ir aplink ją tebėra mūriniai gyvenamieji bei prekybiniai namai, atsiradę tais laikais, kai Radvilos kvietė čionai amatininkus ir pirklius iš visos Europos.
Gražu, kad kėdainiečiai turgavietėje prieš dvidešimt metų pastatė įspūdingą paminklą Skrynia kunigaikščiams Radviloms atminti. Šios dinastijos dėka Kėdainiuose kūrėsi škotai, vokiečiai, olandai ir žydai. Būtent didelė žydų bendruomenė įvairiose Kėdainių gyvenimo sferose įmynė itin ryškų pėdsaką.
Beje, XIX a. pabaigoje žydai sudarė ženkliai didesnę miesto gyventojų pusę – net 64 proc. Tačiau gerokai anksčiau, negu pasirodė tokia statistika, jie suprato, kad Nevėžio pakrančių žemės labai tinka auginti agurkams, ir ilgainiui kilo tikras jų cunamis – vagonai su žaliąja produkcija dundėjo į rytus ir vakarus nuo Lietuvos.
Muziejininkai aptiko pirmosios nepriklausomybės pradžioje rašytą Kėdainių policijos viršininko skundą ministeriui, girdi, gelbėkit, Kėdainiuose neliko lietuvių policininkų, išėjo pas žydus agurkų laistyti.
Beje, žydų bendruomenė Lietuvoje ėmė nykti dar per Pirmąjį pasaulinį karą – žydai buvo masiškai tremiami į Rusijos gilumą. Ką jau kalbėti apie Holokaustą. 1941-ųjų rugpjūčio 28-ąją prie Dotnuvėlės upės buvo sušaudyti 2076 žydai. Žudynių vietoje pastatytas memorialas su nustatytų aukų pavardėmis, o Senosios rinkos aikštėje apie kažkada čia klestėjusią žydų bendruomenę primena dvi sinagogos.
Vienoje jų – Vasarinėje – jau dvidešimt metų kėdainiečiai semiasi menų. Čia įkurta Dailės mokykla, ir akyse mirga nuo per tris aukštus eksponuojamos moksleivių kūrybos. Beje, išeiti į platų kūrybos vieškelį gali ir vyresnio amžiaus žmonės – mokykloje veikia ne tik ikimokyklinio amžiaus vaikų dailės studijos, bet įsteigtos grupės ir jaunimui, ir suaugusiems. Vėl turi nusistebėti, kad nedideliame mieste įgūdžius kurti menus lavina net keli šimtai žmonių.
Tuo metu kaimynystėje stūksančioje Žieminėje sinagogoje, pastatytoje 1837-aisiais, veikia Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūris centras. Ši sinagoga – valstybės saugomas regioninės reikšmės objektas, o tai, kas jame saugoma ir vyksta, toli peržengia regiono ribas.
Be ekspozicijos, skirtos žydų istorijai Kėdainiuose, lankytojai čia supažindinami su įvairių kraštų kultūra – vyksta koncertai ir mokslinės konferencijos, rengiamos parodos. Tikras atradimas – kaip tik šiuo metu veikianti impresionistų grafikos darbų paroda. Kur pamatytum originalius didžiųjų prancūzų Paul Gauguin, Pierre Auguste Renoir, Edgao Degas, Henri de Toulouse-Lautrec grafikos kūrinius?
Maloniai nustebome atsidūrę Džiazo gatvėje.
Klaidžiodami po senamiestį, maloniai nustebome atsidūrę Džiazo gatvėje. Galima neabejoti – antros tokios Lietuvoje nerasi. Pasirodo, prieš keliolika metų Kėdainiuose vykdavo džiazo festivalis Broma Jazz. Gaila, pamėgtas renginys kažkodėl užgeso, bet kėdainiečiai linkę tikėti, kad festivalis vis dėlto atgims. To ir linkime.
Tačiau grįžkime dar prie agurkų, juk Kėdainiai – ne tik šių metų Lietuvos kultūros, bet ir amžina agurkų sostinė, turinti net šios daržovės muziejų su malonybiniu atspalviu Agurkų muziejukas. Tiesa, kėdainiečius aplenkė vokiečiai, įsteigę pirmąjį pasaulyje agurkų muziejų Gurkenmuseum Šprėvaldo kaimelyje Brandenburgo žemėje, į pietryčius nuo Berlyno.
Tenykščio nematėme, užtat galime drąsiai tvirtinti, kad nedidelėje Didžiosios gatvės krautuvėlėje pernai įkurtas jaukus Agurkų muziejukas traukia ne vien eksponatais iš agurkų, begaline šeimininkės Justinos Kočetovos išmone, bet ir galimybe paragauti agurkų džemo, mišrainės, agurkinių zefyrų, agurkų šokolade, midaus bei dar visokio gero.
Pasiteiravus, ar agurkų šlovę Kėdainiuose pakėlė žinomo politiko verslas, iš aptakių atsakymų susidarė įspūdis, kad, populiarindamas savo produkciją, ponas Viktoras tarsi apklijavo kėdainiečius Gero vaizdelio reklama, ir tai jiems visai nepatiko.
Netoliese – Tradicinių amatų centras įkurtas unikaliame XVII a. škotų pirklio Jono Arneto name. Nesuminėsi visų edukacinių programų, amatų, kurių galėtum pasimokyti – centras ne kartą pripažintas kaip sėkmingiausias Lietuvoje. Vis dėlto didžiausią įspūdį paliko... šaukštas, meistro Arūno išdrožtas iš kieto kaip akmuo 3000 metų senumo ąžuolo.
Atėjus pietų metui, verta praverti Grėjaus namo duris. Ne, nieko bendra su Oskaro Vaildo romanu Doriano Grėjaus portretas. Kėdainiškis Grėjus – ne pozuotojas kaip šioje knygoje, o XVIII a. škotišką dvasią Kėdainiuose puoselėjęs pirklys, miesto burmistras Jokūbas Grėjus.
Škotiškų akcentų čia apstu ir iš lauko, ir viduje, tačiau ypatinga staigmena – maistas. Pasirodo, škotai turi pasaulyje garsų delikatesą hagį, nors, išgirdęs, kad patiekalas gaminamas iš avies žarnigalių ir kepamas jos skrandyje, tiesą sakant, pasijunti ne taip jau labai alkanas. Vis dėlto patiekta su visokiais ingredientais užkandėlė skani. Žinoma, Radvilų troškinys su viskiu, kaip sakoma, be konkurso.
O mūsų kelias veda į užmiestį, į Pelėdnagių kaimą. Istorijos analuose Pelėdnagiai minimi nuo XVII a. vidurio. Kaime, be karčemos, būta ir malūno, ir medienos perdirbimo fabriko, tačiau dar įdomiau, iš kur atsirado toks pelėdiškas gyvenvietės pavadinimas.
Be legendų, kurių sklando ne viena, čia neišsiversi. Teko girdėti sakmę ir apie nelaimingą pelėdą, palikusią į medį susmeigtus nagus, tačiau vyrauja nelabai patraukli legenda apie amžinai juodas dvaro darbininkų panages, todėl, girdi, kaimas taip ir pavadintas. Šiandien toks pavadinimas šiai išpuoselėtai ir svetingai gyvenvietei, sakytum, lyg užgaulus, laimė, bendruomenė, tegu ir neoficialiai, persikrikštijo į Pelėdų kaimą ir net pelnė gražiausio Lietuvos vietovardžio pripažinimą.
O jau išdrožtų, nutupdytų skveruose ir kiemuose šio kaimo pelėdų tai nesuskaičiuosi, gali tik pasidžiaugti žmonių gebėjimu kurti tokį aplinkos jaukumą. Ir dar. Svetingos šeimininkės būtinai pavaišins firminiu patiekalu – pelėdos kiaušiniais. Prakrapštai žarijose įkaitusią foliją, ir garuoja prieš nosį kepta bulvytė su lašinukais...
Net pelnė gražiausio Lietuvos vietovardžio pripažinimą.
Net ir ilgiausios vasaros dienos per mažai, juolab vakarop užsukus į sodybą Pas bitininką. Apsigimęs bitininkas Ramūnas Ardavičius iš senelio ir tėvo paveldėtą pomėgį išvystė, sakytum, iki industrijos, mat globoja net 800 bičių šeimų. Bitelių suneštas medus statinėse iš Aukštųjų Kaplių kaimo keliauja net į tolimesnius užsienius.
Prašalaičiui gi, užuot bandžius susigaudyti, kur čia motinėlė, kur tranas, įdomiau spoksoti per stiklą į amžinai judantį, atrodytų, chaotišką, o iš tikrųjų, kaip pripažinta, tobuliausiai organizuotą pasaulį, kuriame kiekviena bitelė turi savo griežtai reglamentuotą vaidmenį. Negali to suvokti, protelis, kaip sakydavo kaime, neišneša.
Kol šeimininkas vaišina midumi, salone aidi nematytos ir negirdėtos bandonijos akordai. Kėdainietis Gražvydas Drąsutis, pasirodo, yra vienas iš nedaugelio muzikantų Lietuvoje, tobulai įvaldžiusių šį vokišką instrumentą. Talentingas savamokslis apgailestauja, kad kažkada vargonus atstodavusi bandonija šiandien nėra dorai vertinama.
Tačiau mintyse dar sugrįžkime į Pelėdnagius. Įvažiuojant į kaimą, į akis krito gatvės pavadinimas – V.Koncevičiaus. Pasirodo, kaip tik šioje gatvėje gyveno sovietų agresijos 1991-ųjų sausio 13-ąją kulkų suvarpytas Vytautas Koncevičius. Kartu su motina iškentęs ilgus tremties metus Komijoje, bet Lietuvai lemtingą valandą sušaudytas prie televizijos bokšto Vytautas dar keturiasdešimt dienų kabinosi už gyvenimo, tikėjo iki paskutiniosios...
Atsisveikinus su Kėdainiais, jaukiu, tvarkingu ir dar kažin ką nenusakomo skleidžiančiu senamiesčiu, atmintyje liko ir monumentalus Nepriklausomybės kovose dalyvavusių savanorių bei Vyčio kryžiaus kavalierių įamžinimas. Kėdainių žmonės sudėjo pirmąją auką ant Nepriklausomybės aukuro – jų žemėje, Taučiūnuose, 1919-ųjų vasario 8-ąją žuvo pirmasis Lietuvos savanoris Povilas Lukšys...
