Tarpukario Kaunas, vos įgijęs laikinosios sostinės titulą, suprato, kad jam teks ne tik administruoti valstybę, bet ir tapti jos kultūriniu veidu. Kaip pasakoja Istorinės LR Prezidentūros Kaune istorikė Justina Minelgaitė‑Plentienė, Kaunas tuomet gyveno šūkiu: „Pasivyti Europą! Būti moderniems, siekti pažangos, tapti šiuolaikiškiems“.
Ir šis siekis atsispindėjo visur – nuo architektūros iki kavinių kultūros, nuo sporto iki gastronomijos, nuo kasdienybės iki didžiųjų balių, kurie tapo tikru miesto pulsu.
Kaunas, kuris norėjo būti Europa – ir buvo
Anot J.Minelgaitės-Plentienės, tarpukariu Kaunas sparčiai keitėsi. Mieste kilo modernizmo architektūros pastatai, 1939 m. išdygo moderniausia to meto Europos sporto halė, o kaunietės vaikščiojo Laisvės alėja pasipuošusios Paryžiaus madų žurnalų įkvėptomis skrybėlaitėmis.
Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Kauno restoranų meniu tapo tikru gastronominiu manifestu.
Sveikatinimosi idėjos, vegetariškos kavinės, mineralinio vandens gurkšnojimas kurortuose, saulės vonios – visa tai buvo modernios, vakarietiškos gyvensenos ženklai. Ir, žinoma, restoranai.
Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Kauno restoranų meniu tapo tikru gastronominiu manifestu. Išlikęs aukščiausios klasės restorano „Trys milžinai“ meniu liudija prancūziškos virtuvės dominavimą: bifšteksas Chateaubriand, filet mignon, lydys Julien, roast beef. Tačiau šalia jų – lietuviška dešra ir sūris, rūgpienis su bulvėmis. Kaunas mokėjo būti europietiškas, bet niekada nepamiršo savo šaknų.
Baliai, kurie tapo miesto vizitine kortele
J.Minelgaitė-Plentienė tvirtina, kad Kauno baliai buvo daugiau nei pramoga. Jie buvo miesto ambicijų scena, kurioje susipindavo kultūra, politika, mada ir visuomeninis gyvenimas. Štai vienas didžiausių Kaune rengtų Spaudos balių buvo ir inspiruotas tuo metu Londone, Paryžiuje, Berlyne vykusių tokių pačių žurnalistų rengtų pokylių. Ypač buvo sekamas Berlyno žurnalistų balius, kuris, kaip anuomet buvo sakoma, diktavo madas. Todėl Kaunas žiūrėjo į jį kaip į orientyrą.
Baliuose būdavo keli etapai: meninė programa, žaidimai, šokiai, vaišės, ir, žinoma, pokalbiai, kuriuose neretai spręsdavosi politiniai klausimai. Buvo įprasta, kad Prezidento Antano Smetonos dukra Marija pašokdavo su užsienio pasiuntiniais ne tik dėl etiketo, bet ir tam, kad šokio metu išsiaiškintų jų pozicijas vienu ar kitu klausimu.
Tačiau baliai buvo ne tik diplomatijos scena. Tai buvo ir mados krikštynos, ir svajonių erdvė. Spaudoje net rašyta, kad baliuose dalyvauti privalo visi, „kas nori parodyti, kad dar tebesilaiko virš vandens ir dar nėra galutinai bankrutavęs“.
Baliuose – svarbus maisto vaidmuo
Nors baliai garsėjo šokiais ir programa, maistas taip pat turėjo savo vaidmenį. Pasak istorikės J.Minelgaitės-Plentienės, didžiuosiuose pokyliuose būdavo patiekiama iškilminga vakarienė iš 5 patiekalų: šaltas užkandis, sriuba, žuvies ar daržovių patiekalas, mėsa, desertas.
Tarpukariu ant stalų dažniau nei šiandien puikavosi vėžiai, laukiniai paukščiai, žvėriena, „užšokdavo“ ir koks kiškis.
Tačiau tikroji žvaigždė buvo bufetai – išradingai dekoruoti, pilni lietuviškų gėrimų, užkandžių, net turkiškų papirosų.
Tarpukariu ant stalų dažniau nei šiandien puikavosi vėžiai, laukiniai paukščiai, žvėriena, „užšokdavo“ ir koks kiškis. O anuomet egzotiniai vaisiai – bananai, apelsinai – buvo tikras mados šūksnis. Juos pirkdavo vienetais, o eilės nusidriekdavo lyg šiandien per „Black Friday“.
Lietuviškas prieskonis europietiškame šurmulyje
Nors Kaunas sekė Europos sostinių pavyzdžiu, jo baliai turėjo savitą lietuvišką prieskonį.
J.Minelgaitė-Plentienė pabrėžia, kad bufetai būdavo dekoruojami tautiniais motyvais, gėrimai kvepėdavo Lietuvos laukų medumi, o tarp modernių vakarinių suknelių įsiliedavo tautinių kostiumų raštai. Tai buvo subtilus, bet labai sąmoningas pasirinkimas parodyti, kad Lietuva gali būti moderni, bet išlaikyti savo identitetą.
Nors Kaunas buvo tarpukario balių sostinė, ši tradicija neapsiribojo vien laikinosios sostinės sienomis. Balius rengė įvairios draugijos, labdaros organizacijos, studentų korporacijos, įmonės, menininkai, kariuomenės atstovai, net gimnazistai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad tarpukariu panašaus stiliaus renginių vyko ir Šiauliuose, Marijampolėje, Panevėžyje ar Plungėje.
Kiekvienas miestas turėjo savo publiką, savo ritmą, šventimo būdą. Ir šiandien ši tradicija vėl prisimenama regionuose.
Balius atgis kitaip
Apie šias tarpukario balių tradicijas įtraukiančiomis, bemaž negirdėtomis įžvalgomis istorikė J.Minelgaitė-Plentienė plačiau dalinsis Šakių rajone, Zyplių dvaro sodyboje įsikūrusiame „Kuchmistrų“ restorane vasario paskutinį penktadienį. Čia, kuchmistro Artūro Rakausko dėka, atgims istoriniai skoniai, subtiliai suderinti su medumi kvepiančiais gėrimais.
Nors tarpukaris pačiam Zyplių dvarui buvo sudėtingas – po Pirmojo pasaulinio karo nuniokotas, išgrobstytas ir žemės reformos paliestas, rūmuose vis dėlto veikė iš Seinų perkelta kunigų seminarija, vėliau atidaryta žemės ūkio mokykla. Tad pasak „Kuchmistrų“ šefo A.Rakausko, bus bandoma rekonstruoti praeities, kurios nebuvo, viziją, tačiau kuri galėjo būti, jei istorija būtų pasisukusi kitaip.
Pasak A.Rakausko, „Kuchmistruose“ Kauno balių tradicija bus atgaivinta ne tik pasakojimais, bet ir skoniais, tad vienam vakarui atgims meniu, įkvėptas istorinių šaltinių ir tarpukario gastronomijos mados.
Čia ant stalo nuguls patiekalai, kurie galėtų puikuotis ir 1930-ųjų Kauno restoranuose: putpelių tartaletė, prancūziška kreminė sriuba (bisque) su vėžiukų uodegėlėmis, elnienos kepsnys. O ypatingi jie buvo tuo, kad atspindėjo laikinojoje sostinėje plačiai naudotą gastronominę kalbą, kurioje prancūzų aukštosios virtuvės tradicijos derintos su lietuviško sodžiaus akcentais – medumi, obuoliais, rugine duona, prieskoninėmis žolelėmis.
Anot kuchmistro, istorija nėra vien datos ir faktai, tad tarpukario balių dvasią bus galima patirti kvapais, skoniais bei gyvenimiškais to laikmečio pasakojimais, kuomet žmonės norėjo gyventi gražiau, moderniau, drąsiau. Ir ši tradicija, regis, vėl randa kelią į mūsų laikus.
