„Patrovos“ glosto gomurį ir prabyla žemaitiškai
Viena kelionių krypčių – Žemaitija. Lėti, bet tvirti kaip meškos“, – taip dažnai apibūdinami žemaičiai, ypač tie, kurie gyvena Žemaitijos sostinėje Telšiuose. Mieste, kur meškos ne tik puošia aikštes ir fasadus, bet ir simbolizuoja žemaitišką energiją, stiprybę, kur galima pasisemti ne tik dvasinio peno – legendų ir pasakojimų – bet ir paragauti tikrų žemaitiškų valgių.
Išpuoselėtame Telšių senamiestyje, raudonų plytų name, kadaise priklausiusiame žydų verslininkui, įsikūrusi kavinė „Senamiestis“. Čia vykstančios degustacijos tampa tikru kulinariniu nuotykiu, o stalai lūžta nuo žemaitiškų vaišių – paprastų, bet ypatingų.
Šias gurmaniškas puotas pristato tik žemaitiškai kalbanti savininkė ir gaspadinė Vaiva Klingerienė – energinga, autentiška ir labai svetinga. Jos greitakalbė žemaitiška šneka kai kam gali būti neįveikiama, tad, jei prireiks, teks pasitelkti vertėją į lietuvių kalbą.
Net jei žemaitiškai nesuprantate, maistas čia prabyla sava kalba. Galima pradėti nuo „vyriško“ pusryčių valgio – pusmarškonės košės, kuri žemaičiams suteikdavo jėgų sunkiems ūkio darbams ar senaisiais laikais – net kovoms. Toliau – kastinys su bulvėmis su lupenomis, kadaise laikytas prabangiu patiekalu svečiams. Cibulynė, šiupinys su kiaulės uodega, spirgynė iš kanapių ir sėmenų, šonkauliukai su troškintais kopūstais, gira – kiekvieno valgio kąsnis turi savo istoriją.
Daugelis nėra ragavęs kiaulės uodegos.
„Gal netikėta, bet vienas iš populiariausių valgių – šiupinys. Todėl, kad daugelis nėra ragavęs kiaulės uodegos. O ją dar reikia mokėti valgyti – čiulpėti iki kauliuko. Labai patinka ir mūsų kastinys. Obuolių pyragas sulaukia pagyrimų, aš negailiu jo gaminimo recepto. Daug kas nori nusipirkti ir mūsų giros, nors ja tik vaišiname, neparduodame“, – linksmai pasakoja Vaiva.
Paprasti, bet neprasti valgiai – žemaitiškai tariant, „baisē“ skanu. Jaunimui, neturėjusiam šaknų kaime, o ypač Žemaitijoje, tai tikras atradimas – kelionė į kulinarinę etnografiją. O senjorams – kaip vaikystės prisiminimai, o kai kam – nauji atradimai.
Kavinės gaspadinė degustacijas pagardina smagiomis žemaitiškomis dainomis, pasakojimais apie vaišinimosi papročius ir tradicijas. „Senamiesčio“ degustacijos – tai tarsi „kulinarinis Disneilendas“, kur etnografija sluoksniuojasi su skonio pojūčiais. Vaivai padeda ir jos pedagoginis išsilavinimas – kiekvienas pasakojimas tampa edukacija ir pažinimu.
Į „Senamiesčio“ degustacijas lankytojai suplaukia iš visos Lietuvos ir daugelis per žemaičių valgius atranda ir visą Žemaitiją.
O kaip su žydišku namu? Prieškariu Telšiuose gyvavo gausi žydų bendruomenė, turėjusi mokyklą – ješivą, krautuvėles, verslus. „Senamiesčio“ pastate anuomet buvo prekiaujama druska.
V.Klingerienė sako, kad stengėsi išsaugoti namo dvasią – kavinėje išliko autentiški laiptai, krosnys. Greta žemaitiškų patiekalų čia atsirado ir tradiciniai žydiški beigeliai. Taip atgimė ne tik žemaitiška autentika, bet ir subtilus kultūrų dialogas.
Paprūsės krašto atrakcija – ragaučius
O štai Zanavykų krašte, Šakių rajone, buvusioje Zyplių dvaro virtuvėję įsikūrę „Kuchmistrai“ siūlo istorinės gastronomijos patirtis.
Čia patirtis – ne tik kulinarinė, bet ir kultūrinė. Svečiams siūloma degustuoti dvarų valgomiesiems būdingą meniu arba susipažinti su valstietiškos virtuvės tradicijomis bei išgirsti istorijas apie XIX–XX a. pradžios skirtingų visuomenės sluoksnių gyvenimo būdą.
Tikrai sužinosite, iš kur Zanavykijos ūkininko virtuvėje atsirado morkų saldainiai, kas kiaulei – skanėstas, o šio krašto gaspadienei – prabangos ir „unoro“ atributas, bei kokio patiekalo moterys nebegamina, nors jų mamos ir močiutės tą darydavo gan dažnai.
Patiekalus turėtume laikyti šiuolaikinėmis gastronomijos istorijos interpretacijomis.
Pasak restorano „Kuchmistrai“ vadovės Jolitos Briedės, „Zanavykų ragaučius“ – tai svečiavimasis pasiturinčio zanavykų ūkininko namuose, kur svečius sutinka „unorava“ gaspadinė, ir, vesdama per krašto istoriją ir tradicijas, svečius vaišina būdingais valgiais bei gėrimais.
„Nė vienas neliks alkanas, nes ragaučiaus meniu sudarytas iš tradicinės, daugiau iš vietos gamintojų produkcijos: rūkytos mėsos, silkės, daržovių patiekalų, giros, netgi desertų. Nors autentiški praėjusių amžių receptai atkuriami laikantis senosios maisto gaminimo technologijos, tačiau turėtina mintyje, kad žaliava – augalai, gyvūnai, šiandien skiriasi nuo savo pirmtakų, tad ir patiekalus turėtume laikyti šiuolaikinėmis gastronomijos istorijos interpretacijomis“, – pasakoja Zyplių dvaro virtuvės kuchmistras Artūras Rakauskas.
Senjorai „pasileidžia plaukus“
Pasak Žemaitijos turizmo informacijos centro direktoriaus Egidijaus Vaškelevičiaus, Telšiuose matomi įvairaus amžiaus keliautojai – nuo šeimų iki grupinių vaikų ar senjorų ekskursijų.
„Čia ypač mėgsta atvykti senjorai iš Skandinavijos šalių, Latvijos ar Vokietijos. Telšius supa ežerai, tad dažnai atvykstama kemperiais. Keliautojus vilioja gamta, istorinis, kultūrinis ir gastronominis pažinimas. O nepažinti skoniai visada stebina užsienio svečius, tad būtent tokio autentiškumo jie čia ir ieško“, – apibendrina E.Vaškelevičius.
Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos patarėjas Gediminas Rainys pastebi, kad ypatingai šiltuoju metų laiku Vilniaus, Kauno, Klaipėdos senamiesčiuose ar kitose lankytinose vietose gausu turistinių grupių. Nemažai jų ir iš užsienio šalių ir dažnai keliautojų amžiaus vidurkis – apie 60–70 metų. O tai reiškia, kad pensininkai tikrai keliauja, ypač grupėmis.
„Nors lietuvių senjorų finansinis pajėgumas galbūt nėra toks pats kaip vokiečių, tačiau ir lietuvaičiai mėgsta keliauti. Tik jie dažniausiai renkasi netolimas, pigesnes keliones čia pat Lietuvoje, važiuoja į Latviją ar Lenkiją“, – sakė G.Rainys.
Aplinkui yra daugybė renovuotų dvarų, sodybų ir unikalias, kraštui būdingas kulinarines ar kitas patirtis siūlančių vietų.
„Gerai, jei žmonės neužsisėdi ir savo laisvą laiką skiria pažinimui ir keliavimui. Svarbiausia, kad sveikata leistų. O gaunančiuosius mažesnes pensijas dažnai paremia ir keliauti paskatina vaikai“, – apibendrina G.Rainys.
