„Neįtikėtinai gražu, kaip kine“, – seniau vis pagalvodavau keliaudama po naujas vietas. „Labai įdomu, kaip gyvenime“, – dabar galvoju žiūrėdama filmus. Mokykloje, geografijos pamokose visos šalys, jų sostinės, kalnai, jūros, upės skambėdavo lyg burtažodžiai, išmokstami atmintinai ir apipinami fantazijomis, įsivaizdavimas. Bet dažniausiai greitai viską pamiršdavau, visi vaizdiniai ir informacija susipainiodavo, būdavo sunku atrinkti kuriai šaliai, kas priklauso. Filmai, knygos, televizija, internetas dar labiau kursto sąmonę kiekvieną iš šalių pavadinimų įsukti į pamatytus vaizdinius, pridedant savų interpretacijų.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Žmonės Pekine |
Dabar geografijos mokausi tiesiogiai – piešdama savo žemėlapį, nuspalvindama kiekvieną aplankytą šalį, įrėždama jose upes, supildama kalnus, pakrantes užliedama jūromis, apgyvendindama žmonėmis, ragaudama maistą ir išmokdama bent kelis svarbiausius žodžius vietine kalba.
Gal netiksliai apibrėžtos tų mano šalių sienos. Gal iš tikrųjų keliaudama net nespėju visko pažinti, suprasti, bet tiesą pasakius, ir nesistengiu, neapibendrinu, griežtai neapibrėžiu ir neabsoliutinu. Atrandu ir pamatau tik mažą dalį, prabėgom prisiliečiu tik prie pačių paviršių, ilgų pokalbių su vietiniais metu klausinėju, aiškinuosi, mokausi. Bet vėlgi – viskas tik trupiniai. Juk kiekvienas kiemas – lyg atskiras pasaulis, o ką bekalbėti apie šalis.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Žmonės Pekine |
Ar tikrai jie ten visi maži ir vienodi? Ar valgei šunienos? Kaip ta Didžioji Kinų siena – didelė? Komunistinis režimas labai jaučiasi? Grįžus iš Kinijos, dažniausiai išgirsdavau tokius ir panašius klausimus.
Kažkada ir man jie visi – kinai, japonai, korėjiečiai – atrodė vienodi: juodais plaukais, siauromis akimis, maži ir kalbantys nesuprantama kalba. Bet kokie jie iš tikrųjų skirtingi! Ir tikrai ne visi mažučiai.
Nors pamenu, tik nusileidus oro uoste ir nuėjus nusiplauti rankų, stabtelėjau – kyštelėjau rankas po kranu, kaip įprastai šiek tiek pasilenkus, bet žiūriu, kad lenktis reikia labiau. Viskas – lyg šiek tiek susitraukę, arba aš pati – ištįsus. Kaip Alisa stebuklų šalyje – didelė, pailgėjusiomis galūnėmis, nuolat susilenkianti, kad nesusidaužtų galvos, o atsisėdus ant kėdutės turinti išlankstyti kojas taip, kaip šios nekyšotų virš stalo. Kartais jausdavausi nerangi ir gigantiška, bet tai – privalumas didžiulėse grūstyse, pavyzdžiui metro, kai iškėlęs nosį gali ramiai kvėpuoti ir viską matyti. Kur kas nykiau būtų atsidurti Guliverio vietoje milžinų šalyje.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Žmonės Pekine |
„Tai ar valgei šunienos?“ – jau kažkelintą kartą tas pats klausimas. „Nežinau. Sąmoningai nevalgiau, bet niekada negali žinoti, kas ten į lėkštę papuola“, – šypteliu. Gali Kinijoje paragauti ir šunienos, ir asilienos, skorpionų, šilkverpių, gyvačių, krokodilų ir dar visokio velnio, kurio nei pavadinimai, nei kilmė neaiškūs. Bet tai nėra kasdienis maistas, ruošiamas mamos vakarienei. Nors pūdytų kiaušinių, žuvies galvos sriubos ar vėžlienos paruošti galėtų ir mama.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Įvairūs užkandžiai |
Zhong Guo (中国) – Kinija kiniškai, reiškia „centrinė valstybė“. Pekinas – Bei Jing (北京) – Šiaurinis miestas, kuriame 20–25 miljonai gyventojų. Kiek jų tiksliai – niekas nežino, nes iš visų kitų Kinijos provincijų į sostinę nuolat plūsta vadinamieji darbuotojai-migrantai. Pekine, net dirbdami paprasčiausią darbą, jie gali uždirbti daugiau negu savuose miesteliuose, kuriose paliktoms šeimoms ir siunčia pinigus iš sostinės.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Žmonės Pekine |
Kinija dažnai vaizduojama ir įsivaizduojama kaip didelė, vienalytė-gigantė. Bet ji yra viskas, išskyrus vienalytiškumą. 56 etninės mažumos, su savomis kalbomis, tradicijomis, papročiais, maistu, religija – lyg atskiros valstybėlės, apglėbtos motinos Kinijos, kurios didžioji dali gyventojų – vadinamieji hanai. Būtent jie ir kalba kinų arba mandarinų kalba, o visi kiti – turi savas tarmes ar net atskiras kalbas. Todėl kelionė į netoliese (pavyzdžiui, už 9 valandų kelionės traukiniu) esantį miestą – lyg kelionė į kitą valstybę – su sava istorija, kalba, maistu. Žmonės skirtingose Kinijos dalyse atrodo skirtingai. Taip pat kaip ir gamta – nuo stepių šalies šiaurėje iki permirkusių ryžių laukų pietuose.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Žmonės Pekine |
„Didžioji kinų siena, arbata, smilkalai, Konfucijus, Mao, Buda, Tibetas, Kung Fu“, – vardija tai, ką žino apie Kiniją ten nebuvę. „Maistas, gamta, smagus chaosas, draugiški žmonės, dviračiai, elektroniniai motoroleriai, kelionės traukiniais, miegojimas bet kur ir bet kada, parkuose sportuojantys, šokantys ir dainuojantys pensininkai“, – prisimena patikusius dalykus ten keliavę ar gyvenę. „Cenzūra, smegenų plovimas, spjaudymasis, rūkymas visose viešose vietose, baisūs tualetai, šiukšlės, netvarka, antisanitarinės sąlygos maisto gaminimo vietose, apsinuodijimas maistu, nereikalingi sudėtingumai, nežmoniški atstumai, kvaila biurokratija, sunkumai norint susikalbėti ir t.t.“, – dar prideda keletą minusų.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Žmonės Pekine |
„Kažkaip ne taip aš tą Kiniją įsivaizdavau“, – dažnai pasakydavo čia sutikti keliauninkai. O paklausus, kaip jie visgi ją įsivaizdavo, atsakymas dažniausiai būdavo tas pats: „Nežinau. Bet kažkaip kitaip“. Vaizduotė – suktas reikalas, nes viską taip susuka ir suraizgo, kad išsipainioti būna sunku. Svarbiausia – būti atviram, nebijoti išmesti įsivaizdavimų ir priimti viską, taip, kaip yra. O yra be galo įvairiai ir įdomiai – daug įdomiau ir įvairiau negu vaizduotė galėtų išgalvoti.
(Laukite tęsinio...)
Daugiau skaitykite: godoberta.com
