Iš Lietuvos šeima išvažiavo norėdami šaltąjį metų sezoną praleisti saulėtose ir šiltose šalyse, taip pat – neskubant susipažinti su vietine kultūra, gyvenimo būdu, pajusti kitokį gyvenimo ritmą. Tiesa, ilgos kelionės jų gyvenime nėra naujiena. Martynas pėsčiomis įveikė apie tūkstantį kilometrų šv. Jokūbo keliu Ispanijoje, o paskui, maždaug prieš dešimtmetį, kartu su Ieva keliaudami autostopu Aziją tyrinėjo devynis mėnesius.
Po ilgos kelionės sekė ramesnis gyvenimo etapas, o atostogos tapo trumpesnės, maždaug iki mėnesio. Šeima įsigijo sodybą Molėtų rajone, sukūrė savo verslą. Abu jie – etnologai, su tuo susijęs ir verslas. Ieva – audžia, o Martynas gamina įvairius audimui reikalingus įrankius. Prieš ketverius metus jų šeimą papildė dukra Anelė.
Ruošėsi tolimesnei kelionei
– Ieva, Martynai, išvažiuoti į tokią ilgą kelionę, atrodo, gana sudėtinga. Visų pirma jai reikia laiko.
Ieva: Tam, kad galėtume išvažiuoti, reikėjo pasiruošti. Tikrai nebuvo taip, kad viskas įvyko spontaniškai.
Martynas: Metus darėme gaminius ir juos dėjome į sandėlį. Kol keliaujame – sutiko pagelbėti bičiulis, kuris gaminius supakuoja ir išsiunčia klientams, o su jais bendraujame mes patys, nes tą galima daryti nuotoliu.
Ieva: Darbai vyksta.
Martynas: Bet reikėjo turėti santaupų, nes nežinojome, kaip viskas klostysis. Juk palieki savo verslą tarsi ant klaustuko, niekada iki šiol taip nesi daręs. Bet, pasirodo, viskas įmanoma.
– Kur esate šiuo metu?
Martynas: Balyje. Indonezija – paskutinė ilgesnė stotelė. Dar ketiname aplankyti Singapūrą, tada grįšime į Malaiziją ir tuomet jau – link namų.
– Keliaujate su keturmete dukterimi. Ar jai tokia kelionė nėra per sunki?
Martynas: Ji – keliauninkė nuo mažų dienų. Iš pradžių, kol buvo mažesnė, trumpam – iki mėnesio – išvykdavome į salas Europoje. Galima sakyti, kad ruošėmės šiai, tolimesnei, kelionei.
Anelės amžius irgi tinkamas, kadangi ji dar nelanko mokyklos. Visuomet ir visur stengiamės važiuoti visi kartu.
Dabar buvo kaip tik geras laikas. Aš esu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantas ir galėjau pasiimti akademines atostogas. Anelės amžius irgi tinkamas, kadangi ji dar nelanko mokyklos. Visuomet ir visur stengiamės važiuoti visi kartu.
Ieva: Kai leidomės į šią kelionę, didelių lūkesčių sau nekėlėme, sakėme, kad stebėsime vietoje: kaip viskas bus, kaip seksis. Patirties keliaujant su dukra juk jau turėjome. Nebuvo minčių, kad Anelei bus per sunku, jai svarbiausia – kad mes esame visi kartu.
Jei šeima keliauja – nesvarbu, Lietuvoje ar už jos ribų – žino, kada vaikas pavargsta, kokios reakcijos gali būti ir ko tikėtis.
Martynas: Mes keliaujame aktyviai ir einame į žygius, į kuriuos net ne visi suaugę turistai eina. Pavyzdžiui, penkiolika kilometrų po kalnus su kuprine ir su Anele. Tik, žinoma, dalį laiko ji praleidžia specialioje nešioklėje.
Beje, keliaudama Anelė neblogai pramoko anglų kalbą. Azijos šalyse, kuriose lankėmės, yra dar vienas įdomus dalykas – bilietą į lankomus objektus vaikui reikia pirkti tada, jei jo ūgis viršija vieną metrą. Prie kasų paprastai yra įrengtos rodyklės, kur galima pasimatuoti ūgį. Anelės ūgis – metras ir du centimetrai, bet dažniausiai jai bilieto pirkti nereikėdavo.
Nustebino Vietnamas
– Kokias šalis aplankėte?
Ieva: Pradėjome nuo Tailando, kur praleidome pusantro mėnesio, tada leidomės žemyn į Malaiziją, po to – į Vietnamą. Čia užtrukome beveik du mėnesius ir ši šalis mus labai nustebino. Tikrai nuosekliai viską išvažinėjome, o jau tada skridome į Filipinus, po to – žemyn į Indoneziją, Balį. Nė vienoje iš šių šalių anksčiau nesame buvę.
Martynas: Planuodami kelionę norėjome vykti ten, kur dar nebuvę, kur šilta, įdomu ir nelabai brangu. Dar svarbus dalykas vizos, nes gali kur nors labai norėti, bet negausi vizos arba tą padaryti labai sudėtinga. Pietryčių Azijoje to nėra, čia patogu keliauti.
O kelionės būdą kiekviena šalis tarsi padiktavo. Tailande iš pietinės dalies važiavome nuomotu automobiliu, nes nesudėtinga ir nelabai brangu jį išsinuomoti. Automobiliu pravažiavome beveik šešis tūkstančius kilometrų, iki pat šiaurinės dalies, Laoso sienos.
Buvo abejonių, kaip mums visiems trims seksis keliauti autobusais, tačiau visai patiko.
Tada leidomės atgal. Malaizija buvo atokvėpio stotelė ir čia pradėjome važinėti autobusais. Buvo abejonių, kaip mums visiems trims seksis keliauti autobusais, tačiau visai patiko.
Kai atskridome į Hošimino miestą Vietname, susidėliojo planas visų pirma leistis žemyn, į Mekongo deltos regioną, esantį šalies pietryčiuose. Vėliau kelionės kryptis krypo į šiaurinę dalį ir važiavome vien autobusais.
Vietnamo ilgis – keli tūkstančiai kilometrų, tad visą jį autobusais ir pravažiavome. Autobusai irgi nustebino savo įvairumu. Tarkime, yra autobusai su miegamaisiais, kurie primena kajutes. Važiuoti tikrai patogu, yra net lovos. Tačiau teko keliauti ir žemesnės klasės autobusais, kurie – su gultais, o visai šalia gieda keleivių vežami gaidžiai.
Filipinuose atradome kitą keliavimo būdą – motorolerį. Labai patogu, nes galima važinėti kaimų keliukais ir ne taip karšta, važiuojant atgaivina vėjas, o Anelė, sėdėdama viduryje, galėjo ir nusnausti.
– Minėjote, kad nustebino Vietnamas. Kuo?
Martynas: Labiausiai įstrigo šiaurės Vietnamas, Sapos kalnų regione leidomės į žygius pėsčiomis, tris dienas žygiavome po kalnus. Paskui – Ha Giang Loop žiediniu maršrutu palei Kinijos sieną, kurį įveikėme motoroleriu. Tiesa, vairavome ne patys, nes eismas šioje vietovėje sudėtingas, be to, lijo ir buvo gana slidu. Tad, jei nenori vairuoti pats, gali samdytis vietinį vairuotoją. Taip keliavome keturias dienas. Po to – piečiau, plaukėme į salyną, sudarytą iš daugybės mažų salyčių. Tai buvo kaip stebuklas.
Ieva: Ten gausu tautinių mažumų, viena iš jų – juodieji hmongai. Labai didelį įspūdį paliko Halongo įlanka, įspūdingo dydžio urvai. Vietnamas – labai graži valstybė, jie turi didelių gamtos stebuklų.
Tai buvo Naujųjų metų kelionė – skirtingais laikais juos sutikome kelis kartus. Tarkime, Sapoje Naujieji metai švenčiami visą mėnesį.
Išvyko su nedidelėmis kuprinėmis
– Esate etnologai, tad ar ši kelionė jums įdomi ir iš profesinės pusės?
Martynas: Taip, mums įdomiausi dalykai vyksta kaimuose. Ne tik iš akademinės pusės, bet ir kalbant apie mūsų darbą. Abu esame susiję su audimu, tad kelionėje nepraleidžiame progos aplankyti vietinius audėjus. Kai einame į muziejus – pačios įdomiausios su audimu susijusius ekspozicijos. O audimo čia daug
Iš akademinės pusės įdomu stebėti kaip antropologui, o iš profesinės – giliname žinias ir atrandame niuansų, ką galime pritaikyti savo produkcijoje.
Ieva: Palyginame, praplečiame akiratį.
– Galima spėti, kad į ilgą kelionę išsiruošęs keliautojas vežasi nedaug daiktų. Kur kas mažiau, nei žmogus, kuris skrenda savaitei į kokį nors populiarų kurortą ir laiką leidžia viešbutyje.
Martynas: Mūsų kuprinės yra mažytės, keturiasdešimties litrų. Imi tai, ko reikia, nes viską, ko dar gali prireikti, rasime vietoje. Tad kam apsikrauti? Pasiėmėme po vieną komplektą šiltesnių drabužių, kelis komplektus vasarinių ir viskas. Kai skridome iš Lietuvos, oro uoste skrydžiui registruojantis darbuotojas nustebo, kad keliaujame taip toli, o tokios mažos kuprinės.
„Pusei metų turėtų pakakti“, – pasakiau.
„Pusę metų?!“
Taip, kiti ir porai savaičių vežasi didelius lagaminus.
– Gyvenate viešbučiuose?
Martynas: Taip. Galiu įvardyti ir kainas. Tailande para viešbutyje kainuoja iki 25 eurų, Vietname – iki 20. Tuo ši šalis irgi nustebino. Filipinuose viešbučiai gana brangūs, apie trisdešimt eurų, bet jie prasti. Balyje – pigios nakvynės, puikūs viešbučiai ir geras maistas.
Pateko į gaidžių muštynes
– Kokia yra tokios kelionės rutina, kokie nuotykiai?
Martynas: Keliaujame aktyviai, tad kasdien vis kas nors nutinka. Vakar, pavyzdžiui, motoroleriu nuvažiavome į salos vidų, maždaug penkiasdešimt kilometrų nuo mūsų viešbučio, o tada užklupo baisi liūtis. Pasislėpėme pastogėje, išsiaiškinome, kur galime gauti lietpalčių. Suėjo pusė kaimo mums juos rinkti ir matuoti. Smagu.
Nieko neplanuojame, nakvynes perkame dažniausiai iš vakaro, kryptį tik daugmaž žinome. Jei matome, kad yra kažkas įdomaus arba vietiniai pasiūlo aplankyti – nedvejojame ir planą keičiame.
Buvo ir vienas stulbinantis susitikimas. Kartą atplaukėme į mažą salą Filipinuose. Jos dydis – kaip mūsų vienkiemio sklypas, keli hektarai. Ir tada ant palmės kelmo pamačiau įsitaisiusį bičiulį iš Lietuvos. Kaip indėnai pamatę laivus nesugebėjo suvokti, kad kažkas atplaukia, taip ir mes – negalėjome patikėti, kad susitikome. Kurį laiką tiesiog žiūrėjome vienas į kitą.
Tačiau, kalbant bendrai apie Filipinus, didelio įspūdžio jie nepadarė. Jei mėgtume gulėti prie jūros, gal būtų kitaip, nes Filipinai ir yra labiau apie paplūdimius. Antra vertus, atrasti motorolerį ir juo keliauti po salas buvo visai įdomu, o dar įdomiau – pamatyti gaidžių peštynes.
Antropologų klasiku vadinamas JAV antropologas Klifordas Džeimsas Gercas šį reiškinį yra aprašęs, o aš – skaitęs. Žinojau, kad tokie dalykai vyksta, bet kad jie gyvuoja iki pat šių dienų – netikėjau.
Kartą važiavome per vieną Filipinų kaimą ir pamatėme susibūrusius vyrus, virš kurių galvų skraidė plunksnos. Sustojome pasižiūrėti ir pasirodė, kad jie stebi gaidžių peštynes.
Tai buvo vienas kraupesnių vaizdų, atrodytų, beprasmiška pramoga. Bet, žvelgiant antropologo žvilgsniu, – įdomu.
Jos būna dvejopos. Vienos – kai paukščiams prie kojų prisirišamos guminės – kaip bokso – pirštinės. Kitos peštynės – kai gaidžiams prie kojų pririšami peiliai ir jie peštynėse pasipjauna, jos vyksta iki pat pabaigos. Kol dar gyvi – stebėtojai juos erzina, kad peštųsi toliau. Tai buvo vienas kraupesnių vaizdų, atrodytų, beprasmiška pramoga. Bet, žvelgiant antropologo žvilgsniu, – įdomu.
Susirinkę žiūrovai tai stebi ir krykštauja kaip vaikai. Yra net specialūs nameliai gaidžiams, kur jie peštynėms treniruojami.
Ieva: Tai vyksta visiškai natūraliai, o po gaidžių peštynių – kaime puota.
Martynas: Nesvarbu, kas nugalėtojas, nes abu gaidžiai patenka į puodą.
– Kalbant apie maistą, neseniai iš Filipinų grįžęs bičiulis pasakė: ryžių nevalgysiu ilgai.
Martynas: Labai jį suprantu. Vietname maistas buvo skaniausias, skanu ir Balyje. Filipinuose tikrai dominuoja ryžiai.
Ieva: Balis nustebino maisto įvairove.
Martynas: Mes nesame egzotikos mėgėjai, tad neturime tikslo Vietname paragauti šuns, nors matėme, kaip kepa. Jei prieš akis pačirškintas tarakonas ar krokodilo iešmeliai – mums nekyla noras paragauti. Įdomiau užfiksuoti, kad vietiniai žmonės tai valgo, bet nėra būtinybės patirti. Gal po dešimties metų, kai vėl keliausim...
Nuostabūs dalykai nutinka netikėtai
– Koks būna tokių kelionių nuovargis, nuo ko pavargstat?
Martynas: Kartais pasiimam išeigines ir kelias dienas liekame toje pačioje vietoje. Tiesa, bet ir tuomet kažką veikiame, einame, važiuojame. Stebi aplinką, matai kitoniškumą. Nesvarbu, kad keliaujame jau ilgai – vis dar pastebime tai, kas mums neįprasta. Tačiau intensyviai tuomet nekeliaujame ir tokias dienas vadiname skalbimo dienomis.
Šiuose kraštuose nustebino, kad beveik ant kiekvieno kampo yra skalbykla. Nuneši drabužius, juos pasveria, išskalbia ir kitą dieną atsiimi kvepiančius, sulankstytus.
Ieva: Kadangi turime daug laiko – iš savęs per daug nereikalaujame. Jei žmogus atvažiuotų dviem savaitėms, jis stengtųsi pamatyti kuo daugiau, nesvarbu, būtų pavargęs ar ne. O mes, jei norime ar jei prastas oras, leidžiame sau ilsėtis.
Viskas paprasčiau, lėčiau, viską darome ramiai.
Kai keliaujame po kalnus – tokios kelionės labai lėtos. Net šimtą kilometrų kartais tenka įveikti per tris ar keturias valandas. Viskas lėtai. Jei vykstame iš vienos vietos į kitą – tai diena ir skirta tik kelionei. Viskas paprasčiau, lėčiau, viską darome ramiai. Taip, čia yra ką pamatyti, bet jei kažko negalime – vadinasi, ir nereikia. Pamatysime kažką kito.
Martynas: O ir kaip įvertinsi aplankyto objekto svorį? Kartais pro šalį einant susitikimas su žmogumi padaro didžiulį įspūdį.
Ieva: Nuostabūs dalykai nutinka netikėtai. Tailande pasitaikydavo, kad važiuoji pro šalį ir sustoji prie įspūdingo grožio šventyklos. Ji nematoma, užkopi ant didžiausios olos, kur atsiveria gražiausi vaizdai. Daug tokių dalykų, dovanų buvo.
– Miestai ar gamta labiau prie širdies?
Ieva: Kai prieš beveik dešimtmetį keliavome dviese su Martynu, iš miestų norėjosi kuo greičiau ištrūkti.
Martynas: Kadangi keliavome autostopu, žinojome – iš miesto reikės išeiti pėstute. Niekas neišveš.
Ieva: Tada buvo daugiausiai gamtos. Dabar truputį kitaip.
Martynas: Tailande lankėme daug gamtos objektų, nes visa šalis padalinta į nacionalinius parkus, kurių čia – daugybė, daug pėsčiųjų takų. Bet kai iš Tailando atskridome į Malaizijos sostinę Kvala Lumpūrą, likome apakinti megapolio dydžio. Gal dėl to, kad Tailande matėme vien tik lūšneles, nedidelius miestus? Dangoraižiai padarė didžiulį įspūdį.
Ieva: Be to, atskridome jau vakare, įspūdį sustiprino ir šviesos. Tikrai buvo wau akimirka.
Ne atostogos, o gyvenimas
– Ar sutinkate tokių keliautojų, kaip jūs?
Ieva: Kalbant apie maršrutus, žmonės keliauja labai panašiai. Su kuo kalbėjome, visi pradeda nuo Tailando, tačiau turi skirtingai laiko. Vieni – mėnesį, kiti – kiek daugiau. Bet tokių, kurie keliautų pusmetį ir su vaikais – nesutikome.
Martynas: Beje, čia dar nustebino didelis dėmesys vaikams. Vietiniai ypatingai atkreipia dėmesį į vaikus, jie nevengia imti vaiko ant rankų, glostyti, liesti. Bet Anelei nepatinka.
Ieva: Tai buvo viena iš sunkesnių kelionės dalių, nes ji vis sureaguodavo.
Martynas: Nors vietiniai žmonės juk nieko pikto ar blogo nedaro.
– Ar galima atsakyti į klausimą, kodėl žmonės keliauja?
Martynas: Yra įvairių priežasčių. Kažkas nori pakeisti gyvenimo aplinką, pažinti kultūras, išbandyti save, turėti prisiminimų, atsipalaiduoti. O kokia mūsų priežastis?
Ieva: Šaltas oras Lietuvoje ir susiklosčiusios tam tikros aplinkybės. Mintis apie tokią kelionę kirbėjo ir anksčiau. Dabar tiesiog sutapo aplinkybės.
– Ilgam išvažiavęs supranti, kokie nedideli žmogaus poreikiai ir kad viskas telpa mažoje kuprinėje?
Martynas: Ypač šiltuose kraštuose. Viską, ką pasiėmėme, panaudojome, kažkiek rūbų nusipirkom papildomų.
Ieva: Nes mūsiškiai susidėvėjo.
Martynas: Pirmus du mėnesius nenaudojome jokio šilto rūbo, tad atrodė, kad gal be reikalo vežėmės megztinius. Tačiau kai Vietnamo šiaurėje papuolėme į plius keturis, susirengėme viską, ką turėjome. Anelei pirkome storas žiemines kelnes, nes važiuoti motociklu dar šalčiau.
– Ačiū jums už pokalbį. Norėjau palinkėti gerų likusių atostogų, bet dabar pagalvojau, kad jūsų kelionę vadinti atostogomis netikslu.
Ieva: Taip, tai ne atostogos, o gyvenimo etapas.
