Ankstesnį interviu su Justu Juozaičiu rasite čia, o žemiau – naujausi jo kelionės įspūdžiai.
Kelionės pasikeitimai
Praėjusį kartą sveikinausi iš Kosta Rikos, o šį kartą esu Ušuajoje (Argentina). Ušuaja – tai pats piečiausias miestas Žemėje. Po Kosta Rikos, iš ten kur sveikinausi paskutinį kartą, sekė tikrai labai įspūdingos šalys: Kolumbija, Ekvadoras, Peru, Bolivija, Argentina ir Čilė.
Klimatas čia pasikeitė ženkliai – Centrinės Amerikos tropinius karščius keitė šaltas kalnų vėjas. Andų kalnuose, virš 4000 metrų jūros lygio, susidūriau ne tik su šalčiu, tačiau ir deguonies stygiumi.
Ušuaja – tai pats piečiausias miestas Žemėje.
Į stačius kalnus minti dviratį su deguonies stygiumi yra išties labai sunku. Minimas praktiškai tampa nebeįmanomas. O ką jau kalbėti, kai mini dykumose, kur nėra parduotuvių, o tavo dviratis sveria daugiau nei 50 kg dėl papildomai nusipirktų maisto atsargų. Kartais tenka minti tokiomis vietomis, kur nėra kelio dangos, dažnai dviratis klimpsta į smėlį.
Centrinė Amerika pasirodė labiau išsivysčiusi nei Pietų Amerika, bet būtent tas Pietų Amerikos paprastumas suteikė kelionei daugiau nuotykių ir žavesio.
Labiausiai įsiminusi vieta
Kiekviena šalis turėjo tam tikrą dalyką, kuris labiausiai patiko. Pavyzdžiui, Kolumbijoje ir Salvadore sutikau pačius draugiškiausius žmones, o Peru ir Bolivijoje labai įstrigo nežmoniško gražumo vietovės.
Turėjome galimybę minti „Salar de Uyuni“ druskų dykumose, esančiose Bolivijos Altiplane. Beveik 4000 metrų aukštyje esanti druskos dykuma vertė susimąstyti, kurioje planetoje aš esu.
Toje pačioje dykumoje, centrinėje dalyje, išvydau daug vėliavų, o tarp jų ir Lietuvos. Labai apsidžiaugiau ją pamatęs. Šioje kelionėje, beveik per metus laiko, nebuvau sutikęs nei vieno lietuvio.
Druskos dykuma vertė susimąstyti, kurioje planetoje aš esu.
Bolivijos kultūra taip pat paliko neišdildomą įspūdį – šamanizmas ir spiritualinis tikėjimas ten yra tikrai populiarūs.
Patagonijos regionas taip pat pribloškė – snieguotos kalnų viršūnės, dideli vėjai, per kuriuos buvo beveik neįmanoma minti.
Ugnies Žemė, esanti Patagonijos pietinėje dalyje, nenustebino. Žmonės apie ją kalba išdidžiai, tačiau toje vietoje mačiau nesibaigiančias kalvas ir labai mažai gyvūnijos. Tikriausiai Ugnies Žemė nenustebino ir todėl, kad kelyje jau buvau beveik metus laiko – atrodė, kad mano nuotykių baterija buvo visiškai išsikrovusi.
Dviračio būklė po metų kelionės
„Katastrofinių“ problemų turėti neteko. Dviratis taip pat labai solidžiai laiko, su dideliais gedimais susidurti nereikėjo.
Žinoma, po tam tikro periodo, dviratį nuplaunu ir profilaktiškai apžiūriu, priveržiu tam tikrus varžtus, pakeičiu stabdžių kaladėles.
Paskutinį kartą padangas nuleido Kolumbijoje, prieš 3600 kilometrų. Esu nustebęs, jog šios padangos taip gerai laiko.
Sunkumai kelionėse
Mėgstu minti necivilizuotose vietose, kur nėra žmonių. Tokiose distancijose tenka nusipirkti daugiau maisto atsargų ir su savimi vežtis daugiau geriamo vandens.
Minant dviratį tai labai pasijaučia. Papildomas svoris minant į stačiausius Andų kalnus verčia savęs paklausti: „Kodėl save pastatau į tokias nepatogias situacijas?“
Teko girdėti, kad kai kurie dviratininkai buvo sustabdyti gaujų ir apiplėšti.
Pavojingų situacijų, tokių kaip apiplėšimai, nebuvo. Vietiniai žmonės tikrai labai draugiškai – priimdavo, patardavo, vis primindavo, kad jų šalis yra pati saugiausia.
Manau, jog kelionėje šiuo atžvilgiu man pasisekė. Prieš išvykstant į kelionę, teko girdėti, kad kai kurie dviratininkai buvo sustabdyti gaujų ir apiplėšti, tačiau metams bėgant tokių situacijų mažėja.
Gyvūnijos kaita
Nuo praėjusio interviu „15min“, keitėsi ne tik klimatas, bet ir gyvūnija. Labiausiai įstrigo visur besiganančios lamos bei alpakos. Jų surasti galima visur – viduryje kelio, šalia parduotuvės, o kartais net ir žmonių kiemuose.
Jos dažnai būna papuoštos žmonių pagamintais auskarais ir siuvinėtais papuošalais. Peru ir Bolivijoje lamų ir alpakų papuošalai turi kultūrinę, praktinę ir simbolinę reikšmę. Ryškiaspalviai kutai, juostelės ir austi tekstilės gaminiai padeda atskirti gyvūnus, naudojami ritualuose bei šventėse.
Taip pat Argentinoje teko išvysti daug laukinių arklių, kuriuos bandoma prisijaukinti su šunimis.
Bolivijos Altiplane apstu vikunijų. Šios yra šiek tiek bailesnės nei lamos ar alpakos. Patagonijos regione teko išvysti guanakus, Andų lapes bei Patagonines maras. Visus tropinius, įvairiomis spalvomis pasidabinusius gyvūnus keitė šiltesnių atspalvių, ne tokie ryškūs gyvūnai.
Kita stotelė
Šiuo metu norisi grįšti atgal į Lietuvą ir šiek tiek pailsėti. Norisi fokusuotis ties darbais ir projektais, o vienas iš jų yra šios kelionės fotoknygos sudarymas.
Taip pat planuoju kurti dokumentinį filmą apie nuotykius Lotynų Amerikoje ant dviračio. Visgi neslėpsiu – minant dviračio pedalus pagalvoju ir apie kitas keliones. Kol kas idėjų neturiu, bet apie būsimas keliones būtinai pasidalysiu savo socialinių tinklų paskyrose.
Daugiau įspūdžių iš kelionės galite rasti instagramo paskyroje: justas_juozaitis
