Nežmoniška medicina SSRS armijoje: ligonių mušimas, įtartini švirkštai ir nenuryjamos adatos

Skrundos radiolokacinių bokštų statyba virto į pikantiškų pasakojimų epopėją. Kiek anksčiau minėjome ir apie karius, kurie buvo sumaitoti betono maišyklėse, ir atklydėles merginas, kurios karius apdovanodavo ligų puokštėmis. Šį kartą – apie mediciną.
Buvęs karinis miestelis „Skrunda“ Latvijoje
Buvęs karinis miestelis „Skrunda“ Latvijoje / Shutterstock nuotr. / „15min“ fotomontažas

Gelta neišvengiama

Praėjus neišvengiamą sovietinės armijos atributą – karantiną, kai nesuprasdavai, kas esi – žmogus ar gyvulys, gal labiau gyvulys, būdavai priimamas į „salagų“ („salaga“ – jaunas kareivis) gretas. Tada karinio dalinio viršenybė spręsdavo, kokioms užduotims jaunas kareivis yra labiausiai tinkamas, ir paskirdavo į nuolatinę tarnybos vietą.

„Šiltomis“ vadinamų pareigų, tokių kaip maisto, amunicijos dalinimas, parduotuvės tvarkymas, raštininko kanceliarijoje, paštininko – nebuvo daug. Kai kur reikėjo blato, kai kur specialių žinių.

Man, turinčiam veterinarijos gydytojo diplomą, karinio dalinio gydytojas kapitonas pasiūlė užimti sanitarinio instruktoriaus medicinos punkte pareigas. Su džiaugsmu sutikau, nes supratau, kad tarnyba bus kiek kitokia.

Shutterstock nuotr. / Buvęs karinis miestelis „Skrunda“ Latvijoje
Shutterstock nuotr. / Buvęs karinis miestelis „Skrunda“ Latvijoje

Karinio dalinio medicinos punktas buvo įrengtas vieno aukšto mediniame pastate, šalia štabo. Buvo nedidelis stacionaras gal kokiai dešimčiai kareivukų, priimamasis, pagalbinės patalpos.

Visam šiam ūkiui vadovavo žvitrus, amžinai lengvai įkaušęs karinio dalinio gydytojas kapitonas. Ligonius priiminėti jam greitai nusibosdavo, nes vis eidavo „taisyti sveikatos“ į gretimą kambariuką, ir šias pareigas jis noriai perleido man.

Stengiausi laikytis visų sanitarijos reikalavimų, švirkštus virindavau elektriniame sterilizatoriuje 45 minutes, tačiau greitai gavau iš daktarėlio pastabą „Chuinioj nezanimaisia, zakipelo i chvatit“ (liet. „Nesąmonėm neužsiimk, užvirė ir užtenka“).

Daug tėvynės gynėjų pradėjo sirgti gelta.

Kaip dabar matau mano pagalbininko gagaūzo, kilusio iš Moldovos, nešvarų pirštą, kurį jis kišdavo į sterilizatorių pažiūrėti, ar jau sušilo švirkštai. Galbūt dėl tokio atsainaus požiūrio į medicinos reikalavimus daug tėvynės gynėjų pradėjo sirgti gelta.

Shutterstock nuotr. / Buvęs karinis miestelis „Skrunda“ Latvijoje
Shutterstock nuotr. / Buvęs karinis miestelis „Skrunda“ Latvijoje

Turėjau juos vežioti į Rygos karinę ligoninę, o po to į Černiachovsko (Kaliningrado sritis, Rusija) reabilitacijos punktą, kur sąlygos nedaug kuo skyrėsi nuo sunkiųjų darbų kalėjimo. Išsekę, vėjo perpučiami kareivėliai kastuvais kasė griovius, betonavo stulpus, murkdėsi purve, tačiau vieną kartą per dieną gaudavo stiklinę pieno.

Iš Afganistano į Latviją

1986 metais prasidėjus Michailo Gorbačiovo pertvarkoms, SSRS mažino karinį kontingentą Afganistane ir išvedė 6 pulkus. Parako pauosčiusių, mirtį mačiusių, sužalotos psichikos kareivėlių nebuvo kur dėti.

Vieną kuopą atvežė ir į karinį dalinį 02593. Man apie mėnesį teko dirbti kartu su jų sanitariniu instruktoriumi. Vaikinas dirbo profesionaliai, greitai tvarkė žaizdas, tačiau buvo labai žiaurus.

Shutterstock nuotr. / Buvęs karinis miestelis „Skrunda“ Latvijoje
Shutterstock nuotr. / Buvęs karinis miestelis „Skrunda“ Latvijoje

Kiekvieną dieną mušdavo ligonius, perrišęs nutrintas kojas nelaimėliui liepdavo pusvalandį šokti, paleidęs per radijo imtuvą kokį nors populiarų tų laikų šlagerį.

Greitai tvarkė žaizdas, tačiau buvo labai žiaurus.

Arba duodavo užduotį – visą parą plauti medicininio punkto grindis ir žiūrėti, kad neišdžiūtų. Lengviau atsikvėpiau, kai dėl mums nepaaiškintų priežasčių visa kuopa buvo perkelta kažkur kitur.

Garuodavo spiritas

Kartą per ketvirtį mano daktarėlis dezinfekcijai gaudavo 20 litrų medicininio spirito. Na ir prasidėdavo karininkams linksmybės. Iš medicininio punkto būdavo išrašomi beveik visi stacionarūs ligoniai, nes vietų pailsėti reikėdavo intensyviau pabendravusiems su Bachu. Tada kapitonas namo negrįždavo, apsigyvendavo darbo vietoje. Be karininkų, nežinia iš kur atsirasdavo nematyti civiliai asmenys, kurie kartu puotaudavo.

Daktarėlis, matyt, prisiminęs savo tiesiogines pareigas, vidurnaktį liepdavo išrikiuoti dar likusius ligonius ir pradėdavo tikrinti jų sveikatą. Pradžioje atrodė juokinga, bet paskui nelabai, kai į gydymo procesą pradėdavo kištis jo draugeliai. Jei spiritas baigdavosi (paprastai jis baigdavosi per savaitę), būdavo naudojami neliečiami rezervai.

Shutterstock nuotr. / Apleista ligoninė (asociatyvi nuotr.)
Shutterstock nuotr. / Apleista ligoninė (asociatyvi nuotr.)

Turėdavau atnešti visus įtaisus, kur mirkomi švirkštai su adatomis. Daktarėlis pravesdavo instruktažą, kaip pro sukąstus dantis nugerti spiritą ir nepraryti adatos. Savisaugos jausmo niekas iš svečių nepragėrė.

Kai daktarėlis keletą naktų nepareidavo nakvoti, jo žmona dėdavo pastangas parsivaryti vyrą namo. Šis slapstydavosi. Turėdavau išstatyti sargybą, kad draugas kapitonas galėtų laiku pabėgti ir nesutikti savo brangiausios. Vieną kartą pasiunčiau į sargybą ligonį, kuris pražiopsojo daktarienę. Ši įniršusi prie visų apkūlė savo vyrą ir parsivarė namo.

Pravesdavo instruktažą, kaip pro sukąstus dantis nugerti spiritą ir nepraryti adatos.

Kapitonas buvo nešykštus, visiems padėdavo taisyti sveikatą, tad kaip geriausias užsirekomendavęs gydytojas buvo išsiųstas tarnauti į Rytų Vokietiją (Vokietijos Demokratinė respublika), kur SSRS laikė pusės milijono dydžio armiją. Jam tai prilygo skrydžiui į kosmosą.

Dažnai į kareivėlių nusiskundimus daktaras nekreipdavo dėmesio. Buvo vadovaujamasi principu „v armiji net bolnych, est zivyje i miortvyje“ (liet. „armijoje nėra ligonių, yra gyvi ir mirę“). Tuos pačius vaistus dalindavo nuo įvairių ligų.

Kai trūkdavo nuskausminamųjų, net nuo danties skausmo būdavo naudojamos stiprios narkotinės medžiagos, tokios kaip promedolis, kurių medicininiame punkte buvo apstu. Tokį gydymą teigiamai įvertino karinio dalinio vyriausioji buhalterė, net ir seniai praėjus danties skausmui, vis ateidavo išgerti savo piliulės nuotaikai pataisyti.

Būdavo ir bėglių

Pasitaikydavo ir vienas kitas bėglys iš karinio dalinio. Tada vargšelio puldavo ieškoti ne tik patys kariškiai, bet pasitelkdavo ir vietinę miliciją, bėglio nuotraukas išklijuodavo autobusų ir geležinkelio stotyse. Pagautasis zampolitų (karinio dalinio vado pavaduotojas, atsakingas už politinį auklėjimą) būdavo stipriai primušamas.

Shutterstock nuotr. / Buvęs karinis miestelis „Skrunda“ Latvijoje
Shutterstock nuotr. / Buvęs karinis miestelis „Skrunda“ Latvijoje

Po tokio auklėjimo beveik visus bėglius reikėdavo guldyti į medicinos punktą. Tuo metu vyravo nuomonė, kad iš armijos sveiko proto žmogus negali bėgti, o jei bėga, tai jį reikia uždaryti į karinių ligoninių psichiatrinį skyrių ir tirti mėnesį ar du.

Jį reikia uždaryti į karinių ligoninių psichiatrinį skyrių.

Ten jis būdavo farširuojamas psichotropiniais vaistais. Daugumą kareivėlių pripažindavo pakaltinamais ir teisdavo karinis tribunolas.

Paprastai skirdavo porą, trejetą metų kalėjimo arba tarnybos disciplinariniuose kariniuose daliniuose, kuriuose tarnyba į bendrą karinės tarnybos stažą neįsiskaitydavo. Teko keletą tokių nelaimėlių vežti į Rygos karinės ligoninės psichiatrinį skyrių.

Kareivukus teko lydėti į Kazachstaną ir Kirgiziją, leisti jiems traukinyje skausmą malšinančius narkotinius vaistus. Įstrigo į atmintį, kai vieną kirgizą jo gimtajame aūle (vietinis kaimas) sutiko kaip karo herojų, jo garbei iškepė aviną. Ir mums, lydintiems kaip garbingiems svečiams, ant juosmens užrišo skareles.

Shutterstock nuotr. / Buvęs karinis miestelis „Skrunda“ Latvijoje
Shutterstock nuotr. / Buvęs karinis miestelis „Skrunda“ Latvijoje

Gaila buvo žiūrėti į laimingus tėvų veidus. Nieko nesakėme, kad kareivėlio dienos jau suskaičiuotos, tik patarėme su ligos išrašais kreiptis į vietinį karinį komisariatą.

Užsiminiau apie savo pagalbininką gagaūzą. Gydytoją įkalbinau jį priimti dezinfektoriumi, nes vaikiną visi kareivinėse skriaudė ir šis nemokėjo apsiginti. Tačiau pats skriaustas, jis norėjo skriausti kitus.

Vis man užsimindavo, kad jei aš muščiau ligonius, tai ir jis nuoširdžiai prisidėtų. Jis vis galvodavo, kad gerai gyventi Latvijoje, kur tiek daug nešienaujamų pievų, ir skaičiavo, kiek galėtų užauginti avių.

Jei aš muščiau ligonius, tai ir jis nuoširdžiai prisidėtų.

Stengdavomės padėti savo tautiečiams. Nustatydavau sunkesnę diagnozę, paguldydavau į stacionarą keletui dienelių atsipūsti, išrašydavau kelioms dienoms atleidimą nuo darbų.

Daugiau pasakojimų apie tarnybą SSRS armijoje:

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas: spręsk ir laimėk 300 eur vertės elektrinį dantų šepetėlį!
„Moerie“ plaukų priežiūros priemonių veidu tapo K.Meschino: pamilau jas jau po pirmo galvos plovimo
Reklama
Jautienos troškiniai – tobulas maistas šaltajam sezonui: vos kelios taisyklės ir gaminsite lengva ranka
Reklama
5 Graikijos kurortai – ką rinktis: salas ar sostinę?
Šiame straipsnyje pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų, kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija. Jei jums nėra 18 metų, prašome spausti NE ir neatidaryti šio straipsnio. Jei jums jau yra 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Taip
Ne