Vaido Mikaičio pasakojimą galite rasti čia
Bėgte nuo Afganistano
Kariniuose daliniuose aplink Skrundą tarnavo keli tūkstančiai kareivių, dauguma – Skrunda-2 (taip pat dar vadinama ir Skrunda-1) gyvenvietėje Kuldygos link, kur ir lankėsi V.Mikatis. O pačioje Skrundoje apie – apie 600.
Karinis dalinys (Kontora materialno techniceskogo snabzenija – Tiekimo skyrius) buvo įkurdintas visai šalia geležinkelio stoties. Ir tai – logiškas sprendimas – sąstatai su surenkamomis kareivinėmis riedėjo iš SSRS platybių, cementas – iš Naujosios Akmenės, o plienas – iš Ukrainos ar Baltarusijos.
Būtent šioje kontoroje dirbo dešimtys kiek privilegijuotų lietuvių, baigusių prekybos technikumus ir tėvų kyšiais karinių komisariatų vadams išgelbėtų nuo mirtino karo Afganistane.
Romantika pakeliui
Pats patekimas į Skrundą buvo bene girčiausias pasivaikščiojimas po Vilniaus Naujininkus. Tūkstančiai pašauktų karių tuometiniame perskirstymo punkte Vilniuje, Kapsų gatvėje, laukė pirklių iš visos SSRS divizijų.
Ant tų pačių narų besivartęs buvęs barmenas iš legendinio „Alumnato“ baro atbogino dėžę brendžio. Galima tik nuspėti, kaip per įvairias patikras ta dėžė atsidūrė ant gultų. Labiausiai tikėtina versija – pakeliui keli buteliai nuslydo tam, kam reikia. Kyšiai, papirkimai tais laikais buvo visagaliai.
Bet kuriuo atveju iš paskirstymo punkto į pusiau karinį ešeloną Vilnius–Ryga lingavome girtutėliai. Sumuštinius atnešę tėvai negalėjo patikėti savo akimis, kas vyksta su jų sūnumis, kuriems prieš porą dienų buvo sukakę 18.
Kyšiai, papirkimai tais laikais buvo visagaliai.
Pačioje Skrundoje mūsų laukė mechaninės žirklės, kurios galvą mikliai nužarindavo plikai, autai ir nakvynė buržuika kūrenamose palapinėse, kur naktį milinėje prislėptą duonos kriaukšlę kramsnodavo ir žiurkės. Šeštadieniais kaip išganymo laukdavome pirties.
Pirmosios pasityčiojimo iš naujokų pamokos – į tarpkojį įkrėsti porą šaukštų juodo smirdančio batų tepalo. Kareivukai juo kasydavosi visą kūną, todėl rytinės rikiuotės metu atsirasdavo daug juodbruvių.
Nusiprausti degutiniu muilu galėjai tik apšalusiame melioracijos griovyje. Natūralu, kad ant šlaunų klaupėsi votys, iš kurių galėjai išsunkti puslitrį dvokiančių pūlių.
Lietuviai ir šiomis aplinkybėmis nesnaudė. Tėvų vojažai padėdavo pramušti šiltesnes pozicijas vietinėje parduotuvėje, gauti paštininko ar raštvedžio vietą.
Ant šlaunų klaupėsi votys, iš kurių galėjai išsunkti puslitrį dvokiančių pūlių.
Mes įsigudrindavome į karinį dalinį užsisakyti tuo metu populiarius žurnalus „Ogoniok“ ar „Literaturnaja gazeta“. Tiesa, juos skaitydavo ir prakutę ukrainiečių ar rusų karininkai, kuriems kariškio profesija prilygo karjeros viršūnei.
Sporto nedaug
1987 metų rudenį iš palapinių persikraustėme į kareivines. Valgykloje pradėjo reguliariau rodyti SSRS šlovinančius filmus. Ir šis žingsnis, matyt, buvo neatsitiktinis – Latvijoje jau bruzdėjo nacionalinio fronto judėjimas, Lietuvoje – Sąjūdis. Nacionalinių švenčių proga ties mūsų daliniu jau mitingavo latviai. Mus apdairiai tomis dienomis skirdavo budėti į sargybos bokštelius.
Dauguma lietuvių dirbo blatnuose darbuose, niekas betono nemaišė, tranšėjų nekasė. Šiuos darbus nudirbo kazachai, uzbekai ir rusai į Skrundą patekę iš dizbatų (disciplinarinių batalionų – tai lyg kalėjimų atitikmuo tuometėje kariuomenėje). Darbų mastą įrodydavo apimtys – iki Rygos rankomis buvo kasama 120 kilometrų tranšėjų.
Besisukančios betonvežių maišyklės suminkydavo net tik žvyrą ir cementą, bet ir gyvus kūnus.
Žūčių naktinėse pamainose buvo dešimtys. Buvo nesilaikoma elementarių saugos reikalavimų. Besisukančios betonvežių maišyklės suminkydavo net tik žvyrą ir cementą, bet ir gyvus kūnus. Tėvams juos priduodavome cinkuotuose karstuose, iš anksto nusiuntus telegramą „Vaš syn soveršil geroičeskij postupok vo imia rodiny“. Pažodinis netikslus vertimas būtų – jūsų sūnus herojus.
Didžiausia šventė be pirties mums būdavo futbolo varžybos. Dažniausiai gaudavome į kailį nuo komandų, kur žaidė vienas kitas tuometis gruzinas.
Po varžybų drauge kiek pijokaudavome – kartvelams tėvynainiai iš Rygos ar Liepojos atveždavo arbūzų pripurkštos vietinės naminės čačos. Postų budėtojai klastos neįtardavo.
Į atsargą buvau paleistas lapkričio 18 dieną, per Latvijos nepriklausomybės šventę. Vykau autobusu per Jelgavą ir Bauskę. Po savaitės Vilniaus universitete (VU), kirčiuojant žodžius, padariau 120 klaidų, dar po savaitės – 5.
Egzaminus galėjome kartoti daugybę kartų. Tuometis VU rektorius norėjo išsaugoti rašančius žmones.
