Tomo draugas pats jau anksčiau buvo įveikęs šį maršrutą ir tik padrąsino draugą taip pat jį išmėginti. Be to, pasiūlė jam plaukti ir savo baidare – taip Tomo kelionės planavimas gerokai supaprastėjo ir teliko pasirūpinti galutiniu plano įgyvendinimu.
„Visiškai nesu tokios patirties turėjęs – idėja kilo sėdint su savo bendraklasiu tėviškės parke. Jis jau yra plaukęs iš Vilniaus į Rusnę, nusipirko tada baidarę, pernai vasaros pabaigoje mums sėdint parke užsiminė vėl apie tą kelionę ir sakau jam, kad visai būtų faina pabandyti tokį variantą. Tai jis sako imk baidarę ir pagerink mano rekordą – perplauk visą Lietuvą“, – sako T.Danielkus.
„Pasidariau planą, nuo kur geriausia būtų pradėti maršrutą, tai pradėjau nuo Buivydžių kabančio tilto, apie kilometrą nuo Baltarusijos sienos. Tada kelionė tęsėsi per Vilnių, Kauną, Smalininkus, kur prasidėjo Kaliningrado pasienis, toliau Rusnė ir Ventės Ragas. Sujungiau Baltarusijos pasienį su Kuršių mariomis“, – pasakoja keliautojas.
Iš pradžių Tomo planas įveikti beveik 450 kilometrų upės atkarpą buvo 9 dienos. Visgi, iš viso Tomo kelionė truko 6 dienas, 6 valandas ir 41 minutę, o finišo tiesiojoje Ventės Rage jį pasitiko šeima ir draugai.
„Pačio irklavimo buvo 2 dienos 16 valandų ir 56 minutės. Per parą plaukdavau apie 10–12 valandų, tai nebuvo vien irklavimas. Tai beveik kiek plaukiau, panašiai laiko miegojau, stovyklavau.
Iki tol su baidare tekę plaukti gal 30 kilometrų. Tai tikrai nesu kažkoks labai vandens sporto entuziastas – tai buvo spontaniška idėja ir taip gavosi, kad pavyko perplaukti Lietuvą“, – sako T.Danielkus.
Neapsiėjo be iššūkių
Ir nors kelionė praėjo sąlyginai sklandžiai, kai kurių ją sutrukdžiusių veiksnių iš anksto numatyti nepavyko, pripažįsta keliautojas.
„Iš planavimo pusės gana smarkiai buvau pasiruošęs visam tam reikalui, apgalvojęs visus galimus variantus – tiek ir apie lietų, tiek ir apie vėją, rūbus, kad daiktai nepaskęstų, kad įkraunamos baterijos išliktų iki galo, nes visąlaik transliavau savo lokaciją, kiti dalykai. Aišku, tokių dalykų kaip lapės negali numatyti, jos vis tiek ateina tavo maišų pakrapštyti.
Bet iš fizinės pusės tikrai buvau apsirūpinęs įvairiais daiktais – ir nuo lietaus, ir nuo uodų. Pakeliui jokio papildymo ir nereikėjo. Planas toks ir buvo – turėti viską baidarėje ir plaukti nestojant. Stojau tik kartą, nes buvo rekomendacija paragauti Vilkijoje kebabų“, – pasakoja Tomas.
„Beplaukiant kelionė tapo lenktynėmis pačiam su savimi, todėl pačioje pabaigoje, norint užbaigti atkarpą greičiau, teko kiek paplušėti – paskutiniai maždaug 54 kilometrai buvo daug daužymo per bangas, nes plaukiau visiškai prieš man nepalankų vėją“, – pasakoja T.Danielkus.
Visgi sunkiausias iššūkis, su šypsena prisipažįsta Tomas, buvo kova su uodais.
„Nuo jų turbūt niekaip neįmanoma apsisaugoti, net ir turint visus purškalus, tinklelius ir visa kita. Tai juos iškęsti buvo tikrai sunku“, – sako T.Danielkus.
Visą maistą, įrangą ir kitus kelionės reikmenis Tomas visąlaik plukdėsi su savimi.
„Kadangi dirbu Lietuvos kariuomenės karo policijoje, turėjau pasiėmęs sauso maisto davinių, taip pat turėjau ir konservuoto maisto, užpilamų sriubų, 45 litrus vandens. Visą svorį visą laiką turėjau baidarėje.
Dar visokie tentai – palapinės neturėjau, tik kariuomenėje naudojamą palapinsiaustę, kurią galima susiformuoti kaip nori, (...) miegmaišį, power bankai, kad turėčiau įkrautą telefoną, nes man buvo reikalinga visada turėti ryšį. Ypatingai kai plaukiau pro Kaliningrado sritį, nes reikėjo palaikyti ryšį su Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnais. Tai svorio papildomo baidarėje tikrai buvo, kaip antras žmogus, jei ne daugiau“, – sako Tomas.
Pasieniečių dėmesys
Kadangi ir pradėjo, ir baigė savo plaukimą pasienio ruožuose, leidimus plaukti Tomas turėjo iš anksto susiderinti su su Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT).
„Visa tai tvarkiausi bendraudamas su VSAT pareigūnais, jie mane pakonsultavo ir tai susitvarkiau dar mėnuo ar pusantro iki pačios kelionės. Plaukiant palei Kaliningradą nejauku tikrai nebuvo, nes plaukdamas pamačiau, kaip gerai yra stebimas mūsų pasienis, visąlaik komunikavome su VSAT pareigūnais plaukimo metu“, – sako keliautojas.
Pasak T.Danielkaus, kelionės palei Rusijos pasienį metu, jis nuolat turėjo pranešti apie savo buvimo vietą Lietuvos pasieniečiams.
„Įplaukiant į pasienio ruožą, turi jiems pranešti, kad pradedi plaukimą pasienio ruože. Taip pat ir einant ilsėtis turi pranešti, kad išlipi į krantą, ryte taip pat turi informuoti, kad vėl lipi į vandenį. Vienu metu buvau nukrypęs ir į vadinamąjį farvaterį, laivų kelią, kur giliausia ir stipriausia srovė, kai paskutiniame etape užklupo vėjas. Jie iškart per kameras pamatė, kad esu priartėjęs prie Kaliningrado srities ir paskambino pasiteirauti, ar žinau visas taisykles.
Prieš pradedant plaukti jie žino tavo numerį, kada kur atplauksi, žino, kaip atrodo tavo baidarė, kaip pats atrodai ir iškart patys paskambina ar tu jiems pasiskambini, susiderini ką reikia ir viskas labai paprastai“, – pasakoja Tomas.
