Sekite 15min Google
Vartai į slėnį: krokodilai ir keturiasdešimt šaltinių
Kelionė į genčių žemes prasideda Arba Minče – mieste, kurio pavadinimas reiškia „keturiasdešimt šaltinių“: džiunglių miške čia iš žemės trykšta dešimtys šaltinių, o jų vandeniu pratekantis baseinas tapo vietinių pamėgta maudykla, kurios eilėje vakarop laukia ir babuinų šeimynos. Miestas stovi ant šlaito tarp dviejų ežerų – Abajos ir Čamo – kuriuos skiria kalvagūbris, vietinių vadinamas Dievų tiltu. Čamo ežere gyvena viena tankiausių Nilo krokodilų populiacijų Afrikoje, ir jie čia užauga iki įspūdingiausių dydžių – iš valties matomi penkiametriniai dydžiai vadinami tiesiog vidutiniais. Kartu su jais ežero pakrantes dalijasi begemotai ir ištisa paukščių karalystė: ereliai žuvininkai, šventieji ibiai, purpuriniai garniai ir didžiausias pasaulyje milžinas garnys. Aplink miestą driekiasi Etiopijos vaisių sodai – mangai ir bananai čia kainuoja centus ir perkami maišais.
Namai, kurie sensta kartu su šeima
Aukštai kalnuose virš Abajos ir Čamo ežerų gyvena dorzės – gentis, Etiopijoje garsėjanti kaip geriausi šalies audėjai: jų austos medvilninės skraistės dėvimos visoje šalyje, o audžia, kaip ir pas kaimynus konsus, būtent vyrai. Bet įsimena pirmiausiai jų namai: iš bambuko pinami dviaukščio namo aukščio statiniai, savo forma primenantys dramblio galvą su nuleistu straubliu. Namo apačią nuolat graužia termitai, todėl jis metai iš metų žemėja – kas keliolika metų pastatas pakeliamas ir perkeliamas, o sumažėjęs keičia paskirtį: iš šeimos namo virsta jaunavedžių būstu, galiausiai – virtuve ar sandėliuku. Pagal namo aukštį gali perskaityti visą šeimos gyvenimo ciklą.
Aplink namus auga enseta – vadinamasis netikrasis bananas, kurio vaisiai nevalgomi, užtat iš kamieno ir šaknų fermentuojamos masės dorzės kepa savo kasdienę duoną. Deja, tradicinių namų lieka vis mažiau: naujos kartos renkasi greičiau pastatomus eukalipto rąstų namus, o bambukiniai drambliai pamažu tampa tuo, kuo tampa daugelis genčių tradicijų – programa atvykstantiems svečiams.
Šuolis, po kurio berniukas tampa vyru
Garsiausia Omo slėnio ceremonija priklauso hameriams. Kad taptų vyru – galėtų vesti, turėti galvijų ir šeimą – jaunuolis turi nuogas kelis kartus pirmyn ir atgal perbėgti eile surikiuotų jaučių nugaromis. Prieš tai vyksta reginys, kurį silpnų nervų žiūrovui ištverti sunkiau nei patį šuolį: jaunuolio giminaitės moterys šoka, pučia dūdas ir pačios prašosi plakamos neseniai vyrais tapusių vaikinų. Randai ant nugarų – ne smurto, o ištikimybės ženklas: jais moterys įrodo atsidavimą savo šeimos jaunuoliui, ir kuo randų daugiau, tuo didesnę paramą jis privalės atsiminti visą gyvenimą. Sėkmingai perbėgusiam jaučius nuimamas žolės raištis, suteikiamas vyriškas vardas, o gentis su dainomis patraukia namo – kartais ir keliolika kilometrų pėsčiomis.
Įdomu, kad ceremonija nėra vaidinimas turistams: bėgimo per jaučius data priklauso nuo šeimos pasirengimo, o žiūrovai iš svetur – tik priedas, kurio gali ir nebūti.
Turgūs, kuriuose susitinka gentys
Tikroji Omo slėnio sociologija atsiskleidžia savaitiniuose turguose – Key Aferio ar Aldubos turgaus aikštėse susitinka po kelias gentis vienu metu: benos ir tsemai atneša grūdų ir medaus, hamerių moterys prekiauja sviesto ir raudonos žemės mišiniu, kuriuo tepasi plaukus, – tai ir kosmetika, ir apsauga nuo saulės, suteikianti hamerėms jų atpažįstamą vario spalvos šukuoseną. Vyrai tuo metu derasi dėl ožkų ir galvijų, nes gyvuliai čia – ir turtas, ir valiuta, ir socialinis statusas. Turgus yra ir naujienų agentūra, ir santuokų birža, ir teismas – viskas vienoje dulkėtoje aikštėje po akacijomis.
Moterys su molio lėkštelėmis
Atpažįstamiausias Omo slėnio veidas – mursių moterys, apatinėje lūpoje nešiojančios molio lėkšteles. Mergaitei paauglystėje įpjaunama lūpa, ir metams bėgant lėkštelės keičiamos vis didesnėmis – tai grožio, statuso ir priklausymo genčiai ženklas, dėl kurio kilmės antropologai tebesiginčija. Galvos papuošalams mursės naudoja ragus ir krokodilų iltis, o kūnas dekoruojamas įpjovomis, kurių randai sudaro ištisus raštus.
Kaimyninė karo gentis pasirinko kitą meno formą – kūno tapybą: baltu ir raudonu moliu jie išsipiešia veidus ir kūnus taip meistriškai, kad jų fotografijos seniai tapo Afrikos fotoalbumų klasika. O pietiniame slėnio pakraštyje, prie pat Kenijos sienos, Omo deltoje gyvena dasanechiai – piečiausia Etiopijos gentis, į savo kaimus keliaujanti išskobtomis vientiso medžio kamieno valtimis. Genčių pasaulis čia tankus kaip niekur: vienoje pakelės užeigoje prie kavos gali sėdėti trijų skirtingų genčių žmonės, ir kiekvienas savo pasaulyje.
Terasos ir kartų medžiai
Konsai istoriją užrašinėja medžiais. Ši gentis, laikoma viena darbščiausių Etiopijoje, savo kalnuotą žemę pavertė terasų karalyste – akmeninėmis sienomis sutvirtintos terasos, saugančios dirvą nuo erozijos, čia statomos jau daugiau nei keturis šimtus metų, o konsų kultūrinis kraštovaizdis su akmenimis aptvertais kaimais įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kaimus valdo kartos, besikeičiančios kas aštuoniolika metų, ir kiekviena valdžią perimanti karta pastato kartos medį – stulpą bendruomenės aikštėje. Suskaičiavęs stulpus, žinai kaimo amžių: seniausi kaimai jų turi kelias dešimtis, o vietiniai savo kaimo metus skaičiuoja šimtmečiais. Beje, darbo pasidalijimas čia toks: verpia moterys, o audžia vyrai.
Pasaulis, kuris civilizuojasi
Romantiškas įsivaizdavimas apie nepaliestas gentis trupa jau pakeliui: per Omo slėnį tiesiami asfaltuoti keliai, kaimuose kyla mūrinės mokyklos, o tradicinius ožkenų sijonus sparčiai keičia turguose už kelis birus perkami marškinėliai ir sintetiniai audiniai. Gentys ginkluojasi ir dėl rimtesnių priežasčių: kylant Turkanos ežero vandeniui, pakrantės gentys stumiamos iš savo žemių, ir grandininė reakcija pasiekia kaimynų ganyklas – konfliktai dėl žemės čia sprendžiami ne teismuose. Kartu ateina ir netikėtos naujovės: Konso žemėse užsienio rinkoms auginama moringa – vietinis „supermaistas“, kurio lapų milteliai Europos ekologiškų prekių lentynose kainuoja dešimteriopai brangiau nei čia, o pakelės berniukai turistams pardavinėja pačių surinktą frankinčenso – smilkalų medžio – dervą: ją tiekiančios bosvelijos auga būtent šiose apylinkėse, tos pačios rūšies medžiai smilko ir Biblijos laikų šventyklose.
Ar dėl to verta neatvažiuoti? Greičiau atvirkščiai. Omo slėnis šiandien – viena paskutinių vietų pasaulyje, kur galima pamatyti, kaip atrodo žmonijos kultūrų įvairovė, kol ji dar nesuvienodėjo. Ir kur supranti paprastą dalyką: gentys nėra muziejaus eksponatai. Jos gyvena, keičiasi, dera dėl kainos, lošia bingo iš butelių kamštelių ir juokiasi iš svečių bandymų šokti. Tradicijos čia ne saugomos po stiklu, jos tiesiog pamažu keičiasi.