Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“
Apie Rusiją ir jos politiką girdime daug, dažnai ir tik iš negatyvios pusės. Apie keliones į tą pusę šiandien nesigirdi beveik nieko – nei iš keliautojų, nei iš žiniasklaidos.
Nors oficiali statistika neskelbiama, teigiama, kad daug lietuvių dėl geopolitinio mėšlo nuo kelionių į Rusiją susilaiko. Ne išimtis yra ir Sankt Peterburgas (dar vadinamas Piteriu), nors mums jis būtų pasiekiamas greičiau nei Praha, Budapeštas ar Berlynas – kelionė autobusu užtruktų 14–19 valandų.
Gaila, bet dėl turistų srautų mažėjimo prieš dvejus metus buvo tyliai uždarytas daugiau nei 150 metų tarp Vilniaus ir Sankt Peterburgo kursavęs traukinio reisas (beje, seniausias keleivinis reisas Lietuvoje).
Ir visgi, nepaisant negatyvios pradžios, pasakysiu tai, ką draugams ar pažįstamiems kartoju jau gerus 10 metų: Sankt Peterburgas yra vienas mėgstamiausių mano aplankytų didmiesčių Europoje.
Caro Petro I-ojo įkurtas 1703 m. labai pelkėtoje vietoje and Suomių įlankos, Nevos upės krantų ir daugybės salų, esančių jos deltoje, miestas vadinamas Rusijos kultūros sostine, „langu į Europą“ ar netgi Venecija.
„Venecijomis“ jau seniai bandoma apkrikštyti daug vietų Europoje ir Azijoje, bet teisingumo dėlei verta paminėti, kad Sankt Peterburge iš tikrųjų yra didžiulis kanalų tinklas daugiau nei su 400 tiltų.
Didžiuliame, per 5 mln. gyventojų turinčiame mieste apsireiškęs turistas tikrai ras ką pamatyti: carų rezidencijos ir rūmai, garsūs muziejai ir elegantiškos katedros, teatrai ir aikštės, tvirtovės ir monumentai – sąrašą būtų galima tęsti iki negalėjimo.
1990 m. UNESCO įtraukė istorinį Sankt Peterburgo centrą ir susijusias paminklų grupes į pasaulio paveldo vietovių sąrašą, tuo tarsi suteikdamas dar vieną priežastį čia atvykti. Bet labiausiai lankantis čia mane žavi du dalykai, kuriuos paminėsiu atskirai.
Sankt Peterburgas yra šiauriausias pasaulio didmiestis, o tokia geografinė padėtis lemia tai, kad nuo gegužės pabaigos iki ankstyvos liepos čia kone kiaurą parą būna šviesu.
Toks reiškinys romantiškai vadinamas „Baltosiomis naktimis“ ir šią frazę bus girdėjęs kiekvienas, bent kiek domėjęsis galimybe čia apsilankyti.
Per baltąsias naktis mieste rengiama daugybė festivalių bei koncertų, todėl linksmybių gausa daug kam gali baigtis „baltų arklių“ sindromu. Užtat tie, kurie sugeba tam atsispirti, tampa dar vienos neįtikėtinos Piterio atrakcijos – po vidurnakčio pakeliamų Nevos upės tiltų – liudininkais.
Dar gerokai prieš veiksmo pradžią krantines užtvindo žmonės, šalia tiltų pradeda kursuoti pramoginiai laivai, o mieste įsivyrauja nuotaika, primenanti Naujųjų metų laukimą – tik vietoje fejerverkų visi žavisi lėtai kylančių tiltų vaizdais. Tiltai nuleidžiami tik po kelių valandų, ryte, todėl, įstrigus ne toje upės pusėje ir nespėjus pasiekti kito, dar nepakelto, tilto, teks joje ir pasilikti. Galima vadinti tai pramoga arba tragedija: viskas priklauso nuo požiūrio arba laiko, kada išvažiuoja autobusas namo.
Apie Piterį, kuriame per paskutinius 10 metų turėjau laimės pasibūti tris kartus, būtų galima kalbėti ir kalbėti. Bet vietoj to kviečiu pasižiūrėti vaizdų – taip susidarysite aiškesnį įspūdį ir, galbūt, kitais metais susigundysite viską pamatyti ir savo akimis.
Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“
