Prisipažinsiu, trijų dienų malonumo man patirti neteko (jau nėr ko lygintis su Odisėjos dalyviais, plaukusiais savaites ir mėnesius). Tačiau ir vienos paros perplaukimas iš Geteborgo į Oslą (kiek mažiau nei 100 jūrmylių, 180 km) išliks atmintyje ilgam – panašiai kaip pirmasis bučinys, važiavimas sportiniu automobiliu 1000 km lenktynėse, nusileidimas juoda kalnų trasa ar šuolis parašiutu.
Gal todėl norinčių plaukti legendine Lietuvos jachta „Ambersail“ – visa eilė, susirašiusi kelis mėnesius į priekį. Nes po pirmojo plaukimo jūrine „Volvo 60“ klasės jachta žmonės pasidalija į dvi grupes: tuos, kurie čia negrįžta niekados, ir tuos, kurie sapnuoja bangų prausyklą, kvepiančią citrinomis kapitono Linkaus (Lino Ivanausko) arbatą, jachtos gale kunkuliuojantį vandenį ir budėjimą prie jachtos vairo.
Lagaminai ir jūros vilkai
Jei esate buvę kalnuose, turbūt pamenate, kad pradedantys slidininkai vadinami „arbatinukais“ („čainikais“). Jūroje taip pat yra linksmų pavadinimų. Tokie nulinukai kaip aš vadinami „lagaminais“ (gal dėl to, kad jais reikia rūpintis ir prižiūrėti). „Lagaminai“ paprastai klausinėja savaime suprantamų dalykų (tarkime, kam jachtai du vairai, kas yra „kavamalė“, ar jūra gali būti rami ir t.t.) ir su nerimu laukia pirmojo pasisupimo atviroje jūroje: supykins, ar ne. Beje, kam reikalingi du vairai, suprasite patys, jei perskaitysite šį tekstą iki galo. Buriuotojai naujokus juokais erzina sakydami, kad dešinysis vairas skirtas plaukioti Jungtinės Karalystės vandenimis, kairysis – ten, kur eismas vyksta įprastai.
Buriuotojai naujokus juokais erzina sakydami, kad dešinysis vairas skirtas plaukioti Jungtinės Karalystės vandenimis, kairysis – ten, kur eismas vyksta įprastai.
Taigi, sulaukę regatos aplink pasaulį „Volvo Ocean Race“ finišo Geteborge, pasveikinę Roką Milevičių ir „Team Brunel“ su antrąja vieta, iškart po Joninių palikome ramius Geteborgo krantus.
Susirinko išties spalvinga kompanija: gyva legenda tapęs jau minėtas „Ambersail“ kapitonas Linkus, Lietuvos buriuotojų sąjungos viceprezidentas Raimundas Daubaras, „Ambersail“ direktorius Arvydas Paunksnis, administruojantis plaukimus, ir kapitono padėjėjas Darius Pilkionis, vikriai lakstęs aplink gerves ir stiebą. Taigi keturi jūros vilkai ir 14 žmonių (iš jų 5 žurnalistai), kurių dauguma plaukė pirmą kartą – išskyrus sinoptiką Naglį Šuliją ir „Ambersailo“ viršininke vadinamą viešųjų ryšių specialistę Gražiną Kapkovičiūtę.
Saugumo instrukcijos ir kosminis tualetas
Prieš atsišvartuojant nuo prieplaukos, Raimundas visus sustato denyje ir kaip žirnius beria saugumo instrukcijas: klausyti kapitono arba pamainos (vachtos) vadovo, nedaryti to, ko neišmanai, nešiukšlinti jūroje, laikytis drausmės, tamsiu paros metu arba per bangavimą dėvėti liemenes, jas prisisegti prie jachtos saugos virvėmis, laiku ateiti į budėjimą...
Kapitonas Linkus duoda drausmės ir vyrukams, netvarkingai besinaudojantiems tualetu – liepia jį išplauti: įsivaizduokite, kas ten dėsis, jei jūra gerokai pasups! Žodžiu, jachtoje kariška tvarka! Kaltininkas nė necyptelėjęs tvarko tupyklą. Startuojame.
Mažai komforto, bet 100 proc. ergonomikos
Tiems, kurie nėra buvę „Ambersail‘e“, trumpai paaiškinsiu, kad tai – sportinė jachta, kuria galima plaukti aplink pasaulį. Tačiau patogumo joje nedaug – jachta pritaikyta sportuoti – slysti nuo didelės bangos sportiniu režimu (beveik 30 mazgų arba 50–60 km/val.). Čia nėra prašmatnių virtuvių ar juodmedžiu inkrustuotų kajučių. Jachta įrengta taip, kad, skrosdamas bangas ar per jas šokinėdamas buriuotojas turėtų kur įsitverti, kad puodeliai laikytųsi ir prilipę prie labai mažo, bet ergonomiško stalo (viename jo skyrelyje paslėptas dujų balionas ir mini viryklė), kad peiliai ir šakutės saugiai tūnotų specialiose medžiaginėse kišenėse. Taigi mažai išorinio blizgesio, bet užtat nepakartojama spartietiška dvasia, išlikusi nuo 2009 metų, kai „Ambersail“ apiplaukė aplink pasaulį, o įgulos nariai lankė lietuvių bendruomenes atokiausiuose planetos kampeliuose.
Jachta įrengta taip, kad, skrosdamas bangas ar per jas šokinėdamas buriuotojas turėtų kur įsitverti, kad puodeliai laikytųsi ir prilipę prie labai mažo, bet ergonomiško stalo.
Jei jachtos gultais (išmokau įsliuogti iš trečio karto) ir virtuvėle naudotis nėra sunku (bent jau tiems, kurie yra plaukę baidarių žygiuose, miegoję palapinėse, gaminę valgį ant laužo), tai tualetas – visai kas kita. Kosmosas! Apskritai, plaukimas jachta šiek tiek primena kosminę odisėją, nes ir mityba, ir higienos procedūros čia labai specifinės.
„Ambersail‘o“ pirmagalyje įrengtas tualetas turi kelis stebuklingus mygtukus. Pirmuoju įsijungia šviesa. Antruoju nuleidžiamas vanduo klozete. Trečiuoju klozetas pripildomas vandens (nes atskiras bakelis užimtų per daug vietos). Ketvirtuoju galima atlikti abi šias operacijas iš karto. Penktuoju įsijungia vandens siurblys, tiekiantis jį į praustuvą. Šeštasis išsiurbia vandenį iš mažos kriauklytės. Labai smagus žaidimas, kurį derėtų perprasti dar krante, kad paskui, banguotoje jūroje, visi procesai vyktų sklandžiau.
Apgaulinga prognozė
Žiniasklaidos darbui Švedijoje vadovavęs Raimundas Daubaras prieš plaukimą prasitarė, kad „nėra kur skubėti, nes vėjo ryte nebus“. Gero oro tikėjosi ir „lagaminai“, prieš tai gavę nurodymus pasiimti „greitai džiūstančių rūbų“. Kiek suklaidino patikinimas, kad „Ambersaile“ tikrai yra kremo nuo saulės (kad nosys nusiluptų), taigi tikėjomės kad po Joninių sugrįš vasara. Štai kodėl mano drabužių pasirinkimas galėjo kelti juoką labiau patyrusiems: pasiėmiau kelis sintetinius treningus, termokostiumą, kurį vilkiu bėgiodamas vėsiomis rudens dienomis, keletą striukių nuo lietaus, minkštus bėgimo batelius (kad nesubraižyčiau jachtos denio). Kaip parodė tolimesni įvykiai, labai smarkiai prašoviau, nepasiėmęs bent jau šilto naro kostiumo.
„Ambersail‘o“ pirmagalyje įrengtas tualetas turi kelis stebuklingus mygtukus.
Iš Geteborgo išplaukėme esant debesuotam dangui, tačiau labai pakilios nuotaikos – viliojo nežinia ir nuotykių laukimas. Juo labiau kad kolegos žurnalistai, atplaukę sava jachta iš Lietuvos, prisišvartavę pakeliui esančioje marinoje (uostelyje), žadėjo išlydėti mus „fejerverkais“. Fejerverkų nebuvo, tačiau nuolat stiprėjantis vėjas privertė plazdėti Aisčio Zabarausko ir Redo Permino iškeltą vėliavą su Vyčiu.
Tautiškais šūkiais (nes mus skyrė tolimas atstumas) atsisveikinę su tautiečiais, išgeriame firminės kapitono arbatos ir pradedame skirstytis vachtas. Kiekvieną pamainą sudaro du „vilkai“ ir keturi pradinukai. Man tenka vakarinis budėjimas nuo 20 val. Iki vidurnakčio. Taigi turiu daugiau nei šešias laisvas poilsio valandas dienos metu, kol stosiu į pagalbą kapitonui. Matematika paprasta: jei jachtoje yra 12 gultų, o plaukia 18 žmonių, teks dalintis poilsio vieta pagal slenkantį grafiką: atbudėjai ir guli į ką tik pakilusio vietą.
Matematika paprasta: jei jachtoje yra 12 gultų, o plaukia 18 žmonių, teks dalintis poilsio vieta pagal slenkantį grafiką: atbudėjai ir guli į ką tik pakilusio vietą.
Jūros liga – tai ne sloga
Tačiau kur čia ilsėsies (tegul ir po bemiegės Joninių nakties), kai pirmą kartą gyvenime plauki pro tikrus jūros vartus: iš pradžių upės kanalu, tada tarp fiordų ir salų, kol galiausiai pasieki atvirą jūrą.
Masina ir kapitonai, leisdami pirmosios vachtos pradinukams stoti prie šturvalo. Tikrai įdomu stebėti švytinčius iš džiaugsmo ir drebančius iš jaudulio kolegas – juk jie vairuoja jūrinę jachtą „Ambersail“! Kol plaukiame kanalu ir tik su varikliu, svarbu rinktis tinkamą trajektoriją pagal plūdurus: reikia plaukti dešiniau, raudoną plūdurą imti dešiniu bortu. O žalias lieka toli kairėje, jo laikosi įplaukiantys į uostą milžiniški keltai, laivai ir jachtos.
Malonumas sukti „kavamalę“
Kapitonas Linkus su padėjėju ruošia iškėlimui didžiąją burę – grotą. Šios sudėtingos lynų ir gervių sistemos greitai perprasti nepavyksta, tačiau visi naujokai laukia kvietimo padirbėti su „kavamale“ – „Volvo Ocean Race“ ir kitose regatose dažnas vaizdas, kai buriuotojai poromis suka specialią gervę. Gal kiek pridusę, pasikeisdami iškeliame didžiąją burę, tačiau tarp paskutinių salų pakeliui į atvirą jūrą dar laviruojame ir birbindami dyzelinį variklį.
Galiausiai kapitonas (atsišaukia tik kviečiamas Linkumi) kviečia du vyrus į priekį – kelsime stakselį (antroji burė priekyje) su legendiniu „Tūkstantmečio Odisėjos“ užrašu „Vienas vardas – Lietuva“. Tikrai didžiuojuosi, kad į pagalbą kolegai Ernestui kapitonas pakvietė mane. Vilkėti saugos liemenės ir prisisegti prie virvės kol kas nebūtina – jachta maloniai šokčioja ant mažyčių bangelių. Iškart keturiomis rankomis traukiame šotą (virvę, einančią palei stiebą). Iš pradžių burė kyla kaip puta ant lūžtančios bangos. Tačiau kuo toliau, tuo sunkiau. Sėkmingai įveikti paskutinius centimetrus padeda ir Linkus.
Viskas! Variklis išjungiamas, jachta pasukama taip, kad vėjas pūstų iš šono (jis sukiojasi, tad kartais pučia ir beveik iš priekio), todėl „gulamės“ ant dešinio borto. Greitis didėja, bangelės virsta bangomis. Dalis denyje buvusių naujokų neramiai susižvalgo. Keli skubiai lipa laiptais žemyn į spartietišką kajutę. Negrįžta. Jiems į pagalbą skuba Raimondas ir jo paaugliai sūnūs. Čeža maišiukai, Raimondas vis išlipa į denį su kibiru ir pila per bortą. Daliai jachtos svečių buriavimo malonumas išgaruoja kaip kamparas.
5 sekundės išvengti nemalonumų
Kiti, kuriuos jūros liga aplenkė (nors bangavimas kol kas nėra didelis), pramogauja. Bet jau man didžiausią malonumą teikia fotografavimas ir filmavimas. Iki vachtos dar daugybė laiko, tad, prisirišęs virve pagal visus saugumo reikalavimus (kartais buriuotojai iškrenta ir sušąla lediniame vandenyje), bandau bent minimaliai judėti šonu sliuogiančia jachta taip, kad netrukdyčiau kitiems.
Tuo metu iš kajutės ateina linksmai nusiteikęs Naglis Šulija. Ir paskelbia (remdamasis savo buriavimo patirtimi) „5 sekundžių taisyklę“:
– Jei ima pykinti, turite lygiai 5 sekundes nulipti žemyn, nusirengti ir įsliuogti į gultą. Pageidautina gulėti ant šono. Jei nespėsite, turite lygiai 3 sekundes užbėgti į viršų ir per bortą „šerti žuvis“.
Jei ima pykinti, turite lygiai 5 sekundes nulipti žemyn, nusirengti ir įsliuogti į gultą.
Vienas kolega taip ir padaro – kaip kulka šauna į viršų iš apačios ir persisveria per bortą. Visų šios nemalonios procedūros niuansų neaprašinėsiu. Tačiau faktas kaip blynas – susirgus jūros liga (ja serga apie 90 proc. žmonių), apleidžia jėgos, imi nebejausti nei šalčio, nei gėdytis aplinkinių. Drebi susigūžęs denio kamputyje (būtinai prisisegęs virve) arba šauki daktarą Vatsoną į maišelį gulėdamas ant šono gulte.
Išvengti jūros ligos (bent jau man) padeda žvalgymasis į horizontą. Arba burę. Nes vėjas pamažu stiprėja ir pasiekia 25–30 mazgų (50–55 km/val.). Iš pradžių bangos plovė tik jachtos nosį, o dabar šaltos vonios pasiekia ir galą. Visi, esantys denyje, prisisegę, kad vanduo nenuplautų. Dabar ir visiškam nulinukui aišku, kam jachtai du vairai: vairininkui patogiau stovėti aukščiau pakilusioje jachtos pusėje (primenu, ji skrieja bangomis gerokai pasvirusi į šoną), po koją pasikišus papildomą atramą – specialų laiptelį.
Tai tas pats, kas vilkint brangų „Emporio Armani“ kostiumą stoti po lediniu dušu ir kas penkias minutes traukiant 100 dolerių banknotą jį suplėšyti. Tokia kaina.
Juokaudamas Raimundas paaiškina, kas yra buriavimas. Tai tas pats, kas vilkint brangų „Emporio Armani“ kostiumą stoti po lediniu dušu ir kas penkias minutes traukiant 100 dolerių banknotą jį suplėšyti. Tokia kaina.
Iš pradžių per denį lūžtančios bangos teikia malonumą (porą kartų azartiškai sušunkame iš džiaugsmo), tačiau pamažu ši ledinė prausykla ima pakirsti kojas. Vien sustiprėjęs vėjas priverčia užsidėti kapišoną. Bet kas iš to, jei jis šlapias...
Taigi mano sportinė apranga, nė iš tolo neprimenanti „Armani“ (arba brangios šturmuotės), akimirksniu virsta varvančia mase, sportbačiuose žliugsi balos, kūną košia ledinis šiaurės krypčių vėjas. Ė, kas gi čia – užsimanau į apačią, pas sublogavusius draugus (po šio plaukimo gimė terminas „vemtiniai“, kaip aliuzija į „verktinius“).
#Vemtiniai
Tirtantys nuo šalčio keliai ir kaukšintys dantys (o jėgos įsispirti į atramą taip skriejančioje jachtoje tikrai reikia) išduoda, kad prisižaidžiau, bangas ir kolegas befotografuodamas. Gaunu kapitono leidimą ir vėžlio greičiu ropoju žemyn. Jachtą gerokai krato, todėl apačioje budi Raimundas ir jo sūnus Tomas – kad sprando nenusisuktume ir kad banga nenuplautų. Be to, jie turi nuolat pasiruošę maišelių ir kibirą, jei kam staiga prireiktų (kibiras puikiai matosi filmuotoje medžiagoje)...
Nulipęs žemyn staigiai sėdu ant grindų (jos gerokai pasvirusios, todėl slystu kaip per sviestą ir vos kakta neįsimūriju į gultą). Persirengti per 5 sekundes, kaip patarė Naglis Šulija, – tikrai neįmanoma. Kiaurai permirkę drabužiai labai sunkūs, prilipę prie kūno. Todėl užtrunku ištisas 5 minutes. Įsiklausau į skrandžio signalus. Lyg ir nieko nevyksta, bet... diskomfortas tikrai yra – uždaroje erdvėje bangų mėtymas neteikia tiek malonumo, kiek denyje, kur atsiveria jūros erdvės.
Gultas, kuriame miegojau naktį, užimtas, todėl Raimundas nukreipia sušilti į vienintelį likusį laisvą iš 12:
– Tokios „ligoninės“ pas mus seniai nebuvo, kad visi gultai dieną būtų pilni sunegalavusių.
Iš trečio karto įsliuogiu į gultą, lyg akmenis numetu žemėn šlapius drabužius ir sportinius batelius, tačiau jėgų užtraukti šoninį trosą (kad paversčiau guolį į horizontalią padėtį) jau nebeturiu (dabar gėda prisiminti).
Susisuku į „mešką“ (toks šiltas miegmaišis), po pagalve pasidedu maišelį.
Laimei, pro šalį einantis Linkus išsprendžia šią problemą. Susisuku į „mešką“ (toks šiltas miegmaišis), po pagalve pasidedu maišelį (nes akimirką suabejoju, ar ištversiu „nepašaukęs Vatsono“). Tačiau, vos tik atsigulu ant šono, o sužvarbusias kojas susuku į „meškos“ kailį, reikalai pasitaiso.
Receptas nuo jūros ligos puikiai veikia! Juo labiau kad Raimundas duoda išgerti kažkokio deginančio skysčio (dėl suprantamų priežasčių negaliu minėti gamintojo pavadinimo). Akimirkai nusnūstu. Fone – galingas jūros ošimas, per denį (virš mano galvos) lūžtančios bangos ir... sublogavusių keleivių dejonės. Dabar linksma prisiminti, bet tą akimirką galvojau, kad sapnuoju.
Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos
Nusnūdęs valandėlę pabundu nuo sąžinės graužaties – juk artėja mano budėjimas! Kuo skubiau keltis ir ieškoti likusių sausų drabužių buvo pats geriausias šios kelionės sprendimas. Tiesa, likęs sausas arsenalas – nekoks: basutės (man pačiam juokinga), treninginės kelnės, pašiltinti marškinėliai ir sintetinis golfas. Laimei, Raimundas randa laisvą šturmuotę, kuri man puikiai tinka. Ant jos velkuosi saugos liemenę (per tą sumaištį manoji kažkur dingo, ant man skirto kablio kabo svetima).
Denyje likę kokie 5-6 žmonės. Bangos ir vėjas kiek aprimę. Tolumoje netrukus išvystame Norvegijos kranto kontūrus. Dėl besikeičiančio apšvietimo krantas tai atsiranda, tai vėl dingsta. Laivūgalyje (saugiausioje ir sausiausioje vietoje) įsitaisiusios merginos net uždainuoja „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos”. Matyt įkvepia romantiškas saulėlydis ir pasibaigusi prausykla.
Unikali galimybė stoti prie vairaračio
Kapitonas (Linkus) tuo tarpu pakviečia prie vairaračio. Gaunu nurodymą laikytis 345 laipsnių kurso (ant stiebo įrengtas elektroninis kompasas, prie vairo – paprastas). Besileidžianti saulė smagiai spigina į akis, todėl jūros vilkai pataria geriau pasirinkti kokį nors orientyrą tolumoje ir sinchronizuoti jį su bure: saulę, debesį, o vėliau ir horizonto tašką.
Sekasi neblogai, bet iškart gaunu pastabą, kad per daug makaluoju vairu – reikėtų švelniau, tik minimalia amplitude. Pamatai ateinančią šoninę bangą, ir iškart švelniai sukteli, kad sklandžiai ją peršoktum. Be to, reikia atsižvelgti ir į tai, kad laivas nuolat bando atsisukti į vėją. Kaip ten bebūtų, po gero pusvalandžio sekasi jau neblogai. Tačiau staiga ima suktis vėjas, jachtos greitis sumažėja iki menkų 5 mazgų. Venduojame, sukamės šonu į vėją. Po manevro kapitonas liepia laikytis atakos kampo (į vėją) – nuo -26 iki -30 laipsnių, kad išgautume optimalią burių galią.
Po to dar vienas vendas, ir dar. Retkarčiais vairą perima Arvydas, o Linkus su Raimundu atidžiai studijuoja elektroninį jūrlapį, nes įplaukimas į reikiamą fiordą labai siauras, taigi reikia būti tiksliems.
Vidurnakčio vachta ir „Rusijos povandeninis laivas“
Vidurnaktį pasibaigia mano vachta, tačiau į naują pamainą iš 4 kolegų ateina tik vienintelė Gražina. Kiti dar palaimingai miega po „bangų sūpynių”. Kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Gražina budi prie vairo, o mes liekame naktinėti ir palaikome jai kompaniją – pagal galiojančią tvarką negalima denyje palikti vieno vairininko be priežiūros. Naktis tikrai nenuobodi: po vendų kapitono nurodymu atleidžiame vieną kitą gervę (reikia saugoti pirštus, kad virvė neįtrauktų). Ir sekame naktiniame horizonte pamažu aiškėjančią kranto liniją.
Dar po akimirkos visai netoliese išnyra neatpažintas objektas. Kažkokia didelė pilka masė vandenyje be švyturėlių ar atpažinimo ženklų.
Dar po akimirkos visai netoliese išnyra neatpažintas objektas. Kažkokia didelė pilka masė vandenyje be švyturėlių ar atpažinimo ženklų. Pasigrožėti „Rusijos povandeniniu laivu” (taip juokais praminėme šią pavojingą uolą jūros platybėse) susirenka ir daugiau kolegų, jau atsigavusių po supimo.
Juo labiau kad artėjant prie fiordo, bangos mažėja. Kapitonas keičia kursą, Gražina saugiu atstumu apiplaukia uolą, o Arvydas su Raimundu apskaičiuoja naują kursą, kuriuo turėtume patekti į reikiamą farvaterį.
Rytas su kava
Trys valandos plaukimo nuo Oslo esantį Sande fiordą pasiekiame 4 val. ryto. Švartuojamės. Iš gultų sukyla visi 18 buriuotojų.
Saulę pasitinkame su kvapnios kavos puodeliu, stebimi smalsių žuvėdrų. Miestelis dar miega. Todėl ir aš nusprendžiu likusias keturias valandas iki kelionės į Torpo oro uostą nusnūsti atsilaisvinusiame gulte. Patikėkite, taip saldžiai seniai bemiegojau: „meška” maloniai šildė, sapnai kvepėjo Linkaus arbata su citrinomis, o denyje šurmuliuojančios įgulos ir savo kelionės bičiulių beveik negirdėjau. Ko gero, toks kūdikio miegas – irgi savotiškas buriavimo malonumas.
P.S. Po tokios „prausyklos“ negriebė nei sloga, nei plaučių uždegimas. Tačiau išmanusis telefonas (jis buvo saugiai paslėptas) striukės kišenėje kambuze (virtuvėlėje) po kelių dienų pasakė „atia“.
