Pirmoje dalyje V.Visockas dalijasi įspūdžiais iš Malaizijos.
Pirmasis įspūdis
Turbūt simboliška, kad savo Azijos žygį V.Visockas pradėjo nuo multitautinio ir multikultūrinio Singapūro.
Įsikūręs pačiame Malakos pusiasalio smaigalyje ir būdamas prekybos kryžkele tarp Tolimųjų Rytų ir likusio pasaulio, Singapūras nuo seno tapo įvairių Azijos šalių migrantų traukos centru, o vėliau sudomino ir didžiąsias Vakarų kolonijines galias.
„Todėl jau pirmąją kelionės dieną, vykdamas metro iš garsiojo Singapūro oro uosto į savo nakvynės vietą ir pro traukinio langą stebėdamas kalėdinių eglučių ir kiniškų gatvės dekoracijų „mišrainę“, per daug nenustebau.
Vietiniai žmonės šį modernų miestą sutvarkė pagal vakarietiškus standartus.
Kalėdinės eglutės čia skirtos ne Vakarų turistams privilioti – XIX amžiaus pradžioje savo valdymą Singapūre pradėję britai kartu atsinešė ir krikščionybę, todėl šiame mieste-valstybėje galima rasti net kelis šimtus krikščioniškų maldos namų.
Ir nors dauguma šiuolaikinio Singapūro gyventojų yra etniniai kinai (75 proc.), tačiau Azijos didmiesčiams būdingos netvarkos ir chaoso čia nedaug – vietiniai žmonės šį modernų miestą sutvarkė pagal vakarietiškus standartus ir pasisvečiuoti atkeliavę vakariečiai čia pasijus beveik kaip namuose.
O ką daryti tikrųjų Azijos spalvų ir skonių ištroškusiems atvykėliams? Tereikia žengti keletą žingsnių į šoną ir modernių dangoraižių paunksnėje jūsų lauks indiškas, kiniškas ar islamiškas „miestelis“ su savo neįtikėtina kulinarine ir kultūrine įvairove.
Atrodo, kam dar lįsti gilyn į chaotišką Aziją, jei viską gali rasti šiame unikaliame didmiestyje? Tačiau mano noras atrasti autentiškas ir turistų nelankomas vietas daug stipresnis už komfortišką iliuziją, todėl, ilgai neužsibuvęs svetingame Singapūre, nusipirkau maršrutinio autobuso bilietą į visai netoli stūksantį didžiausią Malaizijos miestą ir jos sostinę – Kvalą Lumpūrą“, – pasakojimą pradėjo keliautojas.
6 valandų kelionė autobusu neprailgo – miestus jungia modernus greitkelis ir patogiai skriedamas autostrada V.Visockas stebėjo jau tik nedidelius džiunglių likučius.
„Pro langą stebėdamas nuolat besikeičiantį vaizdą gali susidaryti realų įspūdį apie šalį, pamatyti nuo turistų slepiamą tikrovę“, – minėjo jis.
Laukė didelis nusivylimas – gatvės buvo pustuštės ir tvarkingos.
Kvalą Lumpūrą lietuvis pasiekė tik gerokai sutemus ir pro šiek tiek pravertą autobuso langą jo ausis prabudinusi naktinio gatvės gyvenimo kakofonija nuteikė stebėtinai maloniai.
„Prasikrapštęs akis pamačiau pro kamščiuose įkalintus nervingus automobilių vairuotojus prasibrauti bandančią žmonių minią. Pagaliau atvykau į tikrą Azijos didmiestį!
Tačiau ryte, pravėrus viešbučio duris, laukė didelis nusivylimas – gatvės buvo pustuštės ir tvarkingos, manęs nepasitiko jokie išmaldos prašytojai ar įkyrūs prekeiviai.
Tik tas neapsakomas mano kvėpavimą iškart užgniaužęs tropinis miesto tvaikas leido suprasti, jog šiandien suplanuotas pėsčiomis nukeliauti 30 kilometrų atstumas taps tikru iššūkiu“, – prisiminimais dalijosi keliautojas.
Architektūros mišrainė
Kur benuvyktų, jis visada stengiasi kuo didesnius atstumus iki lankytinų miesto objektų įveikti pėsčiomis ir pakeliui iššniukštinėti visas pakampes. Jo manymu, tada galima susidaryti tikrą įspūdį apie lankomą vietą, pamatyti eiliniams turistams neįdomią miesto tikrovę.
Mieste buvo tikra architektūros mišrainė.
„Pirmas vaizdas tikrai nustebino – į nuolatos apniukusį dangų šovė gausybė milžiniškų pastatų, o virš gatvių aukštai pakabintais bėgiais skraidė traukiniai.
Netrukus žvilgsnis pagavo visos šalies pasididžiavimą – įspūdingus „Petrono“ bokštus dvynius. Tačiau būrys kinų turistų pirštais bedė ir į kitą pusę. Staigiai pasukau galvą, o ten – kažkoks iš konteksto iškrentantis ir labiau ateivių kosminį laivą primenantis dar didesnis bokštas! Mieste buvo tikra architektūros mišrainė.
Keliaujant sparčiu žingsniu modernius statinius greitai pakeitė aptrupėję britų kolonijinės eros likučiai. O čia, dar nespėjus išnerti iš kiniško turgelio, iš už kampo pasitiko jau ir indų šventyklos bokštai“, – pirmąją pažintį su Kvala Lumpūru prisiminė keliautojas.
Musulmoniškos taisyklės negalioja
Sutemus ir gausiai nulijus miestas vėl atgijo.
„Žingsniavau sausakimša amerikietiškais motyvais išpuošta gatve, o mane iš visų pusių į savo kaubojiško stiliaus barus bandė įtempti skrybėlėmis pasidabinę jų savininkai. Nors Malaizija yra islamiška šalis, panašu, kad griežtos musulmonų taisyklės čia negalioja – apsirengę puošniais apdarais kartu su atvykėliais iš kitų šalių čia alų geria ir pramogauja vietiniai gyventojai“, – įspūdžiais dalijosi V.Visockas.
Šioje kelionėje prie kompanijos prisijungti pakvietė tokie pat „backpackeriai“ (keliautojai su kuprinėmis), tačiau kai vos 2 kilometrus iki objekto jie pasiūlė važiuoti su taksi, V.Visockas suprato, kad jiems ne pakeliui.
Griežtos musulmonų taisyklės čia negalioja.
„Bandžiau juos įtikinti, jog aktyvesnis pasaulio tyrinėjimas pėsčiomis turi daugybę privalumų (ne tik sveikatai), bet mačiau, jog pritarimo nesulaukiu ir mūsų keliai greitai išsiskyrė.
Kitą dieną vėl grįžau į savo ritmą – pėsčiomis nukeliavau 25 km, tačiau tikrosios purvinos ir nuolat chaotiškos Azijos Kvala Lumpūre taip ir neradau“, – pasakojimą tęsė V.Visockas.
Planus jaukė musoninės liūtys
Nors pagrindinis šios ekspedicijos išsikeltas tikslas buvo tyrinėti turistų nelankomas gyvenvietes ir laukinę gamtą, tačiau Malakos pusiasalyje vis nebaigiančios pliaupti musoninės liūtys gerokai numušė keliautojui ūpą.
„Jei kas nors nori pabandyti įsivaizduoti, kokios buvo oro sąlygos, tai prisiminkite karščiausias ir drėgniausias vasaros dienas Lietuvoje, kai net sėdint pavėsyje ir nieko neveikiant marškiniai vis vien permirksta sūriu prakaitu. O Malaizijoje vienodai karšta ir dieną, ir naktį. Ir dar tas kelias valandas kiekvieną dieną kaip iš kibiro pilantis tropinis lietus…“, – vaizdžiai pasakojo keliautojas.
Malaizijoje vienodai karšta ir dieną, ir naktį.
Vienu momentu jam net buvo kilusi idėja kuo greičiau nešdintis į viršų – į Tailandą, kur musoninės liūtys jau pasibaigusios ir nebėra taip svilinančiai karšta.
„Tačiau dar po akimirkos nuo šių savo vidinių atsikalbinėjimų pačiam pasidarė gėda… Kokia dar gali būti lietaus baimė? Juk aš vandens žmogus – valandų valandas mirkdavau vandenyje ir jokio vargo nematydavau!“
Britų kolonijinės epochos palikimas
„Todėl sugrįžęs prie idėjos su kuprine išlėkti tyrinėti laukinės Malaizijos, persikrausčiau į paskutinę savo tarpinę stotelę – netoli sienos su Tailandu esantį Džordžtauną“, – pasakojimą tęsė V.Visockas.
Nereikia ilgai sukti galvos, kad suprastum, jog šis į malajietiškus vietovardžius neįsipaišantis miesto pavadinimas – tai dar vienas britų kolonijinės epochos palikimas.
Įsikūręs Penango saloje, Malaizijoje, miestas turi turtingą ir įdomią istoriją. 1786 m. jį įkūrė kapitonas Francis Light'as, dirbęs britų Rytų Indijos bendrovei, ir pavadino Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio III garbei. Tai buvo pirmoji britų gyvenvietė Pietryčių Azijoje, tapusi svarbiu prekybos uostu Malakos sąsiauryje.
Dėl savo strateginės padėties miestas pritraukė migrantų iš Kinijos, Indijos, Malajų archipelago ir kitų pasaulio vietų, taip sukurdamas unikalų kultūrų ir religijų mišinį.
„Porą dienų pasigrožėjęs šiuo kultūriniu-architektūriniu mišiniu ir pasistiprinęs jo kulinarinio paveldo skanėstais, su kuprine ant pečių išlėkiau, kur akys veda – ieškoti tikrosios autentiškos Malaizijos!“ – tęsė V.Visockas.
Ištrūkti iš civilizacijos gniaužtų
„Esu šventai įsitikinęs, jog neįmanoma pamatyti tikrojo šalies veido, kol vienas savarankiškai neįlendi į jos gilumą patyrinėti turistų niekad nelankomų vietų. Todėl ir šįkart, nors kasdien prapliupdavo gausus tropinis lietus, nusprendžiau nepalikti Malaizijos neįgyvendinęs šios savo trokštamos avantiūros.
Pirštu bedęs į atsitiktinę vietą žemėlapyje, pataikiau į centrinėje šalies dalyje esančias džiungles ir po neilgų paieškų sužinojęs, jog kažkur šalia dar pravažiuoja vietiniai maršrutiniai autobusai, už akimirkos, kupinas kuo geriausio nusiteikimo, jau lėkiau į Džordžtauno autobusų stotį“, – prisiminimais dalijosi V.Visockas.
Ir, nors kelionė lygiu asfaltu per Malaizijos miestelius žvelgiant pro autobuso langą jam nesuteikė taip trokštamo pažinimo džiaugsmo, lietuvis žinojo, jog, ištrūkęs iš civilizacijos gniaužtų, vis vien atras savo išsvajotas unikalias vietas.
Žmonių godumo padariniai gamtai
Lietuvis išlipo paskutinėje stotelėje ir leidosi, kur akys veda. Pirmiausia jį pasitiko palmių plantacija. Tačiau toks vaizdas istoriją puikiai išmanančiam lietuviui daug džiaugsmo nesuteikė.
„Malaizija yra per daug ekonomiškai išsivysčiusi šalis, todėl net iki tolimiausių šalies kampelių veda geri keliai, o žmonės tvarkingai vairuoja apynaujus automobilius.
Kas vieniems atneša gerą gyvenimą, kitiems tampa pražūtimi.
Tačiau, kaip dažnai būna, kas vieniems atneša gerą gyvenimą, kitiems tampa pražūtimi. Už patogų ir sotų Malaizijos žmonių gyvenimą milžinišką kainą sumokėjo laukinė gamta.
Dar britų valdymo laikais, atradus, jog iš Vakarų Afrikos atvežtų dekoratyvių palmių vaisiai užaugina didelį kiekį aliejingų kaulavaisių, prasidėjo nepažabojama palmių aliejaus revoliucija. Visos lygumų džiunglės buvo negailestingai sunaikintos įrengiant beribes šio augalo monokultūrines plantacijas.
Žmonės nesugebėjo įveikti tik stačių šlaitų ir kalnų viršūnių, kurios tapo paskutinėmis laukinės gamtos oazėmis.
Nors palmių paunksnė ir suteikė man trumpalaikę atgaivą išlipus iš perkaitusio autobuso, tačiau tiesiomis linijomis pasodintos plantacijos – nei tikros džiunglės, nei gyvūnų prieglobstis, o nykstančios ekosistemos simbolis“, – pasakojo keliautojas.
Vietiniams – pirmasis turistas
Pėsčiomis kirtęs nedidelį palmių miškelį, V.Visockas nustebo jo pakraštyje atradęs nedidelę Indijos išeivių bendruomenę.
Ne ką mažiau nustebo ir pirmą turistą šiame užkampyje pamatę vietiniai žmonės.
„Puikiai angliškai šnekantys ir po tolimiausius šalies kampelius išsibarstę imigrantai – britų valdymo laikais sukurtos tolerantiškos daugiakultūrinės Malaizijos visuomenės palikimas.
Ne ką mažiau nustebo ir pirmą turistą šiame užkampyje pamatę vietiniai žmonės. Keliskart perklausę, ar tikrai nepasiklydau, įtariais žvilgsniais palydėjo mane vėl pradingstantį palmių šešėliuose“, – prisiminė keliautojas.
Kelionės po turistų nelankomus atokius kraštus ir bandymai užmegzti pokalbį su svetimšalio niekad nemačiusiais vietiniais jam visad palikdavo daugybę neišdildomų įspūdžių, tačiau tai, kas vyko atokioje Malaizijos provincijoje, esą pranoko visus lūkesčius.
„Po kelių valandų sekinančio blaškymosi išnėręs nedideliame, bet judriame miestelyje, netrukus supratau, jog akimirkai sustabdžiau jo gyvenimą. Mane sekė gausybė smalsių ir besišypsančių žvilgsnių, tačiau žmonės nebuvo įkyrūs ir nepuolė reikalauti dėmesio.
Mane sekė gausybė smalsių ir besišypsančių žvilgsnių.
Nors Malaizija – islamiška šalis, net malajietės moterys drąsiai žiūrėjo man į akis ir, pagavusios mano žvilgsnį, plačiai nusišypsodavo. Netrukus iš vienos tokios plačiai besišypsančios gatvės prekeivės nemokamai gavau skanių bananinių blynų. Šypsenos ir skani vakarienė – viskas, ko reikėjo sėkmingai žygio pabaigai“, – pasakojo V.Visockas.
Džiunglių prieglobstyje
Likimas, žinodamas keliautojo aistrą vandeniui, jau vakarėjant atvedė jį prie nuostabaus grožio džiunglių upelio su nesibaigiančiomis krioklių kaskadomis.
„Pamiršęs apie visus galimus tankmėje tykančius pavojus, stačia galva nėriau į gaivų džiunglių vandenį palepinti savo tropinės kaitros nualinto kūno. Netrukus apleistoje stovyklavietėje išskleidęs palapinę kritau užtarnauto poilsio ir paskendęs naktinėje džiunglių garsų jūroje ramiai iškeliavau į sapnų pasaulį“, – prisiminimais dalijosi keliautojas.
Malaizijos džiunglėse jis patyrė ne vieną ypatingą akimirką – vienumoje gėrėjosi įspūdingo dydžio kriokliais, lindo į mįslingus urvus, užkopęs į kalną, gėrėjosi kvapą gniaužiančiais laukinės gamtos vaizdais. Tiesa, lietus persekiojo ir čia, tad kurį laiką per džiungles teko žingsniuoti su skėčiu.
„Tikiuosi, beždžionės neišjuoks“, – šmaikštavo keliautojas.
Kelias dienas savarankiškai keliaudamas po centrinę Malaizijos dalį jis taip ir nesutiko nei vieno kolegos iš Vakarų pasaulio.
„Nepaisant to, vienišas nesijaučiau – linksmi ir draugiški vietiniai mane saugojo ir gerai maitino. Ir nors įnėręs į džiungles nesutikau jokių pirmykščių genčių, laukinė Malaizija man padovanojo ne vieną nuostabią akimirką!“ – teigė V.Visockas.
Malaiziją jis paliko prausiamą baisių liūčių. Pasirodo, kuo piečiau link pusiaujo, tuo tos liūtys dažnesnės, o musonų sezonai veja vienas kitą.
„Nors vandens stichija manęs negąsdina, tačiau pro autobuso langą žvelgdamas į užtvindytus ištisus kaimus, o vairuotojui atsargiai manevruojant upe virtusiu keliu, ne juokais sunerimau. Supratau, kad reikia kuo greičiau nešdintis į šiaurę, nes sulauksiu momento, kai traukinių ir autobusų eismas bus tiesiog sustabdytas.
Malaizijos ir Tailando pasienį moderniu, greitu ir pigiu traukiniu pasiekiau sklandžiai, o trumpam nušvitusi saulė suteikė vilties, jog šioje man naujoje ir turistų gausiai lankomoje šalyje netrukus galėsiu išsitiesti palapinėje“, – pasakojimą iš Malaizijos baigė keliautojas.
Daugiau Viliaus Visocko kelionių pasakojimų rasite: feisbuke –Vilius Visockas; instagrame – viliusvis.
