15min be reklamos
2022 12 03, 11:02

Pranciškaus Skorinos pėdsakais: kokias vietas Vilniuje galima sieti su LDK leidybos pradininku?

Prieš 500 metų Vilniuje įkurtoje spaustuvėje iš Polocko kilęs rusėnas Pranciškus Skorina (1470–1552 m.) išspausdino pirmąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje knygą. „Mažosios kelionių knygelės“ pasirodymas 1522 m. buvo reikšmingas įvykis kultūros istorijoje. Iki tol vien tik ranka rašytos knygos buvo įperkamos labai mažam gyventojų sluoksniui. Tad P.Skorina, galima sakyti, spausdintą žodį priartino prie visuomenės.
Pranciškaus Skorinos pėdsakų Vilniuje beieškant
Pranciškaus Skorinos pėdsakų Vilniuje beieškant / Vida Press / Artbelarus.by / R. Guigos nuotr.

Šiemet minint šios knygelės pasirodymo, o kartu ir spausdinto žodžio Lietuvoje 500-ąsias metines, kalbiname profesorių, habil. dr., kalbininką, senųjų raštų tyrinėtoją, Lietuvių kalbos instituto vyriausiąjį mokslo darbuotoją Sergejų Temčiną.

Ramūno Guigos nuotr. / Sergejus Temčinas
Ramūno Guigos nuotr. / Sergejus Temčinas

– Ar praėjus 500 metų Vilniuje galima apčiuopti P.Skorinos veiklos pėdsakų? Kokias vietas galima sieti su P.Skorina?

– Pajusti P.Skorinos buvimą mes galime bet kur senamiestyje – tiesiog jo dvasia yra šitame mieste. Jei norime rasti tam tikras konkrečias vietas, mes rasime. Mes tiksliai žinome, kad jis kurį laiką buvo Vilniaus katalikų vyskupo Jono iš Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių asmeninis sekretorius ir gydytojas, tad Vyskupų rūmuose jis turėjo lankytis vykdydamas savo darbo pareigas.

Mes žinome, kur yra stovėję Vilniaus vyskupo rūmai: šalia išlikusios katedros varpinės. Tik dabar ši vieta tuščia. Taip pat žinome, kad jis palaikė glaudžius ryšius su Vilniaus taryba, dirbusia dabartinės rotušės vietoje. Tad P.Skorina ir čia lankėsi, tik pastatas, kurį matome dabar, yra daug vėlesnių laikų. Skorinos žmonos Margaritos namas stovėjo Rotušės aikštėje, tikriausiai rytinėje pusėje, bet jo tiksli vieta nežinoma.

Su P.Skorina susijusias vietas mes galime įvardyti, bet jei norime apčiuopti ir prisiliesti prie konkrečių pastatų, kur jis lankėsi, tai tokių arba nežinome, arba nerasime. Reikia įsivaizduoti laiko tėkmę: per pusę tūkstančio metų miestas gerokai pasikeitė. Vyko karai, okupacijos iš šiaurės, rytų, 1530-ų metų gaisras gerokai apgadino tuometinį miestą. Daugelio pastatų nėra išlikę arba išlikę labai pakeistu pavidalu. Vilnius per 500 metų labai pasikeitė.

VIDEO: Pranciškus Skorina. Spausdinto žodžio gimimas

– Tai gal bent žinoma, kokią bažnyčią jis galėjo lankyti?

Vilnius formavosi iš dviejų dalių: buvo rusėniškoji, stačiatikiškoji dalis (dabar tai Subačiaus gatvės teritorija ir visa ta senamiesčio pusė), ir lietuviškoji, katalikiškoji dalis (pagrindinis, centrinis senamiestis, Trakų gatvė). Pagrindinė senamiesčio gatvė miestą dalino į šias dvi puses. Kurias bažnyčias galėjo lankyti P.Skorina, mes galime tik spėlioti, dokumentų apie tai nėra išlikusių. Bet mes tiksliai žinome, kad jis gimęs stačiatikių šeimoje Polocko mieste, tačiau vėliau perėjo į katalikybę ir prisiėmė katalikišką Pranciškaus vardą.

Netgi leisdamas savo kirilines knygas, rašydamas liturginius kūrinius, skirtus stačiatikių auditorijai, jis savo akrostichuose kirilinėmis raidėmis rašė lotyniškąją savo vardo formą (akrostichas – eilučių pirmosios raidės, kurias skaitant iš viršaus į apačią susidaro žodis ar frazė).

Rusėniškai užrašė: „Kūrė Skorinos sūnus Pranciškus“. Tai yra svarbiausias ir autentiškiausias jo katalikiškumo įrodymas. Nors P.Skorina buvo katalikas, tačiau jo leidiniai buvo skirti stačiatikiams. Kaip katalikas jis turėjo lankytis katalikų bažnyčiose. Net neabejoju, kad lankėsi Katedroje. Tik ta katedra atrodė visiškai kitaip.

– O kaip jis susidomėjo leidyba? Tikriausiai ne Vilniuje?

– Vilniuje leidyba susidomėti nebuvo įmanoma, nes jos ten dar nebuvo. Jo didžiausias nuopelnas ir yra tas, kad jis šią pažangią knygų spausdinimo technologiją atnešė į Lietuvą. Jis buvo pirmasis LDK žmogus, rimtai susidomėjęs knygų leidyba, knygų spausdinimu ir pats pradėjęs leisti knygas.

P.Skorina 1504–1506 m. studijavo Krokuvos universitete, kur įgijo laisvųjų menų bakalauro laipsnį, 1512 m. gavo medicinos daktaro laipsnį Paduvos universitete. Knygų leidyba užsiėmė Prahoje, kur jis nuo 1517 iki 1519 m. gyveno, sudarė ir išleido knygų seriją, dabar vadinamą Rusėniškąja Biblija. Seriją sudarė 23 Senojo Testamento rusėnams skirtos knygos kirilinėmis raidėmis. Leidinių pagrindą sudaro tradicinis Biblijos tekstas bažnytine slavų kalba, taip pat 1506 m. Venecijoje čekų kalba išleista Biblija.

Jis buvo pirmasis LDK žmogus, rimtai susidomėjęs knygų leidyba, knygų spausdinimu ir pats pradėjęs leisti knygas.

Knygų leidyba brangiai kainavo. Tam P.Skorina asmeninių pinigų neturėjo. Ant kai kurių Prahoje leistų knygų egzempliorių ranka prirašyta, kad jie išspausdinti Vilniaus miesto tarėjo Bogdano Onkovo lėšomis. Vilniaus magistrato nariai finansavo P.Skorinos knygų leidybą Prahoje. Ar tikėjosi pelno, ar buvo susitarta kitaip, mes nežinome.

Vėliau P.Skorina persikėlė į Vilnių. Šis miestas jam buvo pažįstamas, čia jis lankėsi anksčiau, čia gyveno jo brolis pirklys Jonas Skorina. Vilniuje P.Skorina vedė Vilniaus miesto tarėjo Jurgio Odvierniko našlę Margaritą. Iš vardo galime spręsti, kad ji buvo katalikė. Ji turėjo savo namą, tik mes nežinome, kur jis stovėjo.

Apsigyvenęs Vilniuje vyriausiojo burmistro Jokūbo Babičiaus namuose įsteigė pirmąją spaustuvę LDK ir 1522 m. išleido pirmąją Lietuvoje spausdintą knygą, kuri vadinasi „Mažoji kelionių knygelė“. Tai stačiatikiams skirtas liturginių tekstų rinkinys, jį sudaro Psalmynas su liturginių tekstų priedais. 1525 m. jis išleido antrąją ir paskutinę knygą „Apaštalų darbai ir laiškai“. Platesne prasme ji kartais taip pat priskiriama Rusėniškajai Biblijai, nes tai irgi Šventasis raštas.

Deja, mes nežinome, kur galėjo stovėti J.Babičiaus namas. Vilniuje turime Skorinai skirtą memorialinę lentą, pakabintą kitoje vėlesniais laikais veikusioje kirilinėje spaustuvėje, kuri priklausė Mamoničiams. Tai buvo labai garsi knygų leidėjų dinastija.

Artbelarus.by nuotr. / Vilniuje 1522 m. P.Skorinos išleista pirmoji Lietuvoje spausdinta knyga – „Mažoji kelionių knygelė“ – buvo reikšmingas kultūrinis įvykis
Artbelarus.by nuotr. / Vilniuje 1522 m. P.Skorinos išleista pirmoji Lietuvoje spausdinta knyga – „Mažoji kelionių knygelė“ – buvo reikšmingas kultūrinis įvykis

Yra žinoma, kad kai kuriose jų leistose knygose buvo naudojami kai kurie puošybos elementai iš P.Skorinos knygų. Bet tai nereiškia, kad P.Skorinos spaustuvė veikė tame pačiame name. Ta lenta yra Didžiojoje gatvėje, žiūrint į Rotušę, namas iš dešinės. Vieta parinkta simboliškai, nes apčiuopiamų, tikrai su P.Skorina susijusių vietų, nežinoma.

P.Skorinos leidiniai skirti plačiajai visuomenei šviesti ir paprastiems žmonėms pamokyti. Jie buvo nebrangūs ir patogūs (mažo formato), skoningai apipavidalinti, pasižymintys gera spaudos technika, aukšta poligrafine kultūra, puošniais antraštiniais lapais, su puikiomis graviūromis.

P.Skorinos leidiniai skirti plačiajai visuomenei šviesti ir paprastiems žmonėms pamokyti.

Jo leidinių bažnytinė slavų kalba nėra visiškai gryna: ji atmiešta visuomenei labiau suprantamais rusėnų kalbos elementais. P.Skorinos parengti Biblijos tekstai lydimi autoriniais švietėjiško pobūdžio kūriniais (pratarmėmis, pabaigos žodžiais). Tai palengvina Šventojo Rašto suvokimą. Leidinių paraštėse rusėniškai surašyti mažiau suprantamų bažnytinės slavų kalbos žodžių paaiškinimai.

P.Skorinos leidybinę programą galima apibūdinti taip: kuo platesnių visuomenės sluoksnių švietimas per Šventąjį raštą. Jo leidiniai pradėjo knygų spausdinimo istoriją LDK ir visose rytų slavų žemėse.

Kalbant apie Prahoje leistas knygas, matosi, kad P.Skorinos leistų leidinių meninis lygis itin aukštas, jos buvo labai gražiai apipavidalintos, o meniškomis, estetiškomis graviūromis pranoksta to meto čekiškas knygas. Jis labai išmaniai, grakščiai, derindamas skirtingus šriftus formuoja puslapį, be to, buvo įvaldęs dvispalvę spaudą, kuri technologiškai buvo gana sudėtinga. Akivaizdu, kad iliustracijas kūrė medžio raižytojai.

S.Temčino archyvo nuotr. / Prahoje 1517–1519 m. leistų P.Skorinos leidinių meninis lygis itin aukštas, jos buvo labai gražiai apipavidalintos, o meniškomis, estetiškomis graviūromis pranoksta kitas to meto čekiškas knygas
S.Temčino archyvo nuotr. / Prahoje 1517–1519 m. leistų P.Skorinos leidinių meninis lygis itin aukštas, jos buvo labai gražiai apipavidalintos, o meniškomis, estetiškomis graviūromis pranoksta kitas to meto čekiškas knygas

Čekijos specialistai tyrinėja graviūras, lygina jas tarpusavyje, bando spėti, kuri kurio meistro. Bet kas buvo graviūrų dailininkai ir meistrai, nežinome, tais laikais autorystė nebuvo nurodoma.

Vilniuje leisti P.Skorinos leidiniai apipavidalinti daug menkiau, yra vos penkios graviūros, kai Prahoje leistose knygose yra keliasdešimt. Trys iš penkių raižinių į Vilnių yra atkeliavę iš Niurnbergo spaustuvių. Tai rodo, kad Vilniuje jis nerado raižytojų, kurie galėjo ir mokėjo tokį darbą atlikti. O jei jų ir buvo, gal P.Skorina jų neįpirko. Jis nebuvo turtingas žmogus.

Vilniuje leisti P.Skorinos leidiniai apipavidalinti daug menkiau, yra vos penkios graviūros.

Žinome, kad stodamas mokytis į Krokuvos universitetą sumokėjo du grašius vietoj aštuonių metinio įnašo. Vėliau, kai Paduvos universitete jam reikėjo laikyti viešąjį daktaro egzaminą, paprašė leisti laikyti nemokamai dėl to, kad jis neturtingas.

Knygų tiražo mes nežinome, jis nebuvo skelbiamas. Knygos istorikai spėja, kad galėtų būti iki tūkstančio egzempliorių. Iki mūsų dienų yra išlikę iki 15–20 vienetų. Lietuvoje mes turime du leidinius. Vilniaus universiteto bibliotekoje yra saugomas P.Skorinos Vilniuje 1525 m. išleistos knygos „Apaštalų darbai ir laiškai“ gerai išlikęs vienas egzempliorius. Ir Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje Senojo Testamento „Skaičių knygos“ vienas egzempliorius, tik išlikęs ne visas, o tik jo dalis.

Dar kas įdomu, skirtingai nei rytų slavų viduramžių knygų perrašinėtojai, kurie atgailaudami dėl neišprusimo ir galimų klaidų, perrašytų rankraščių pabaigoje būsimų skaitytojų nuolankiai prašydavo atleidimo, P.Skorina savo leidiniuose nurodydavo savo išsilavinimą ir mokslinį laipsnį. Be to, jis du kartus išspausdino savo portretą (tai epochai unikalus reiškinys).

Gyvendamas ir dirbdamas Vidurio ir Rytų Europoje, jis išdidžiai minėjo savo rusėnišką kilmę ir gimtąjį miestą Polocką. Vakarietiškas išsilavinimas, humanistinės ir švietėjiškos pažiūros, virškonfesinės nuostatos, prozinė ir poetinė kūryba, atkakli leidybinė veikla, leidinių estetika, savigarbos jausmas ir patriotizmas daro P.Skoriną bene ryškiausiu LDK rusėniškosios kultūros kūrėju.

Spausdintos knygos pasirodymas Vilniuje. Kokios tai svarbos įvykis?

Iki P.Skorinos Lietuvoje kurtos tik rankraštinės knygos. Spausdinta knyga – didžiulė technologinė revoliucija. Tai gerokai atpigino knygą, kuri seniau buvo rašoma ant specialiai išdirbtos jaučio odos, ant pergamento, buvo labai brangi. Vienai knygai surašyti reikėjo visos bandos galvijų išdirbtų jų odų.

Vėlesniais laikais, kai jau išmokta pasigaminti popieriaus, knygą parašyti buvo paprasčiau. Bet vienos knygos parašymas ranka trukdavo nuo 2 iki 4 metų. Pavyzdžiui, Lietuvoje surašytas rankraštis, pagal jo rašovą vadinamas Motiejaus Dešimtojo knyga, Vilniuje pradėta rašyti 1502 m., o baigta – 1507 m. Supraslio vienuolyne (dabartinė Rytų Lenkija, tuomet buvusios LDK žemės).

Spausdinta knyga – didžiulė technologinė revoliucija.

Tik pagalvokite, vienas žmogus vieną knygą rašė 5 metus. Žmogus turėjo įdėti daug kruopštaus darbo, o visą tą laiką kažkas jį turėjo maitinti, nupirkti popieriaus. Ši knyga dar vadinama „Supraslio Biblijos sąvadu“ arba „Motiejaus Dešimtojo Biblijos sąvadu“. Šis rankraštis saugomas Peterburge, Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje.

Kiek tokia knyga galėjo kainuoti? Įsivaizduokite, kiek būtų penkerių metų žmogaus atlyginimas ir dar popierius. Tiek maždaug kainuodavo knygos. Fotografuotas šio rankraščio leidimas buvo išleistas Peterburge. Lietuvoje mes turime tik keletą egzempliorių.

Artbelarus.by nuotr. / P.Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“ buvo skirta plačiajai visuomenei šviesti ir paprastiems žmonėms pamokyti
Artbelarus.by nuotr. / P.Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“ buvo skirta plačiajai visuomenei šviesti ir paprastiems žmonėms pamokyti

Grįžtant prie istorijos, kai vokietis Johanas Gutenbergas išrado spausdinimo stakles ir 1455 m. išspausdino pirmąją knygą (Bibliją), jo technologija Vakarų Europoje iškart buvo susidomėta. Tie žmonės, kurie dirbo su juo, pradėjo reikšti pretenzijas, pajuto, kad iš to galima užsidirbti. J.Gutenbergas kurį laiką net buvo nustumtas į šalį. Pradėtas pardavinėti kultūrinis reiškinys – spausdinta knyga. Tai buvo didelė naujovė.

Sumanęs spausdinti knygas Lietuvoje, P.Skorina pats turėjo išmanyti šią technologiją, nes Lietuvoje nebuvo kito žmogaus, kuris mokėtų pagaminti stakles, išmanytų spausdinimo amatą, meną. Ir netgi jo pagalbininkai nebuvo taip karštai užsidegę šia nauja technologija. Kai P.Skorina Vilniuje išleido dvi knygas, turėjo praeiti apie pusę amžiaus, kol pasirodė trečia spausdinta knyga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tai buvo Mamoničių spaustuvėje bažnytine slavų kalba leista 1575 m. Evangelija.

Skirtingai nei LDK, Vakarų Europoje šia technologija buvo susidomėta iškart, žmonės greit perprato ir ekonominius, ir kultūrinius pranašumus. Kodėl taip ilgai po P.Skorinos niekas knygų nespausdino? Paaiškinimų galima rasti: gal todėl, kad Vilniuje 1530 m. siautė didelis gaisras, sunaikinęs du trečdalius miesto, gal dėl kitų priežasčių. Galima įtarti, kad P.Skorina ruošėsi knygas leisti toliau.

P.Skorinos dėka tokioje nevisai pritaikytoje kultūrinėje erdvėje buvo išleistos dvi knygos ir pakeista kultūrinė aplinka.

1530 m. iš Vilniaus išvykęs keletą mėnesių gyveno Karaliaučiuje, dirbo Rytų Prūsijos hercogo mediku. Grįžo atgal kartu vykti prikalbinęs du žmones – gydytoją ir spaustuvininką. Matyt, turėjo planų užsiimti leidyba. Deja, tikrosios priežastys, kodėl daugiau knygų neišleido, yra mįslė.

Nors mes nesame knygų leidybos pirmūnai, bet toli gražu nesame vieni iš paskutiniųjų, įvaldę šį amatą. Yra daug kitų šalių, į kurias knygų leidyba atėjo daug vėliau, negu į Lietuvą. Galime džiaugtis, kad P.Skorinos dėka tokioje nevisai pritaikytoje kultūrinėje erdvėje buvo išleistos dvi knygos ir pakeista kultūrinė aplinka.

P.Skorinos leidiniai buvo plačiai paplitę ir skaitomi ne tik stačiatikių bei unitų, bet taip pat ir katalikų ir protestantų Čekijoje, LDK, Lenkijoje, Vokietijoje, Prūsijoje, Rusijoje, Graikijoje ir kitur.

Yra žinoma, kad kai kurie P.Skorinos leidiniai buvo perrašomi Ukrainos teritorijoje, kuri po Liublino unijos iš LDK perėjo į Lenkijos karalystės sudėtį. Ten yra išlikę keli tokie nuorašai. Jo giedamieji kūriniai, kuriuos jis yra surašęs ir savo akrostichu paženklinęs, buvo perrašomi ranka ir Graikijos teritorijoje esančiame Atono kalne, kur yra daug stačiatikių vienuolynų. Taip pat yra ir Serbijoje iš Vilniuje išleistos „Mažosios kelionių knygelės“ perrašytų rankraščių. Jo vardinį akrostichą matome ir serbiškuose XVI–XVII a. rankraščiuose.

Spausdintas knygas jau galėjo įpirkti daug platesnis skaitytojų ratas, nei ranka rašytas. Galima sakyti, kad P.Skorinos nuopelnas ne tik tas, kad jis iš Centrinės Europos į Lietuvą atnešė naują technologiją, bet ir formavo naują skaitytojų ratą, ugdė skaitytojus. Knyga net ir mūsų laikais svarbus informacijos šaltinis.

– Paaiškinkite, prašau, apie rusėnų kalbą, kirilinį raidyną, sąsajas su graikiškomis raidėmis.

Kai kalbame apie raštą, turime galvoje raides. Kalba yra tai, kas skamba. O raidės – tai, ką mes matome. Žmonės, rašydami rusėniškai, naudojo kirilinį raidyną. Buitiškai šitas raidynas mūsų kraštuose dažnai vadinamas tiesiog rusiškomis raidėmis, nors tai istoriškai neteisinga todėl, kad kirilinės raidės buvo sukurtos Rytų Bulgarijoje IX a. pab. – X a. pr. (graikiškas raštas buvo pritaikytas senajai bulgarų kalbai). Taip gimė kirilinis raidynas.

Iki tol slavai Kirilo ir Metodijaus laikais rašė visai kitomis raidėmis, kurios vadinamos glagolica. Į ją dauguma graikiškų raidžių buvo perimta (su įmantriomis modifikacijomis, prirašant mažus rutuliukus prie raidžių linijų pabaigos) papildant naujai sukurtomis raidėmis, nes graikų raidyne nebuvo raidžių, kuriomis būtų galima perteikti specifinius slaviškus garsus.

Kirilinis raidynas – senosios Bulgarijos kultūrinis produktas.

Vėliau atsirado kirilica, perėmusi graikiškų raidžių formą. Todėl iki šiol kai kurios raidės graikų ir stačiatikių slavų vienodai rašomos ir turi tą pačią reikšmę. Jei kirilines raides sulyginsite su graikišku raidynu, ypač dauguma didžiųjų raidžių tiksliai atitinka graikišką raštą. Stačiatikiai slavai iki šiol rašo graikiškomis pagal savo kilmę raidėmis, bet įdeda specifinių, kurių graikiškame raidyne nėra (tam, kad būtų galima užrašyti slavišką skambesį).

Kirilinis raidynas – senosios Bulgarijos kultūrinis produktas, vėliau paplitęs Kijevo Rusioje, Serbijoje, Juodkalnijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje. Yra nemažai kultūrinių tradicijų, kur kirilinis raidynas iki šiol naudojamas oficialiai. Istorinė šio raidyno teritorija – stačiatikių slavų šalys. Ukrainiečiai, baltarusiai, rusai juo naudojasi iki šiol, taip pat Balkanų šalys – Bulgarija, Makedonija, Serbija, Juodkalnija, iš dalies Bosnija ir Hercegovina.

Galima sakyti, kad rusėnų kalba yra senosios rusų kalbos variantas. Senoji rusų kalba, tai sąlyginis pavadinimas. Galima sakyti senoji ukrainiečių kalba. Ta kalba formavosi apie Kijevo Rusios centrą Kijevą, kuris yra dabartinės Ukrainos sostinė. Baltarusių protėviai taip pat naudojosi šia kalba. Ji buvo bendra visoms trims slavų tautoms.

Paskui, kai rytų slavų žemės pateko į LDK ir iš dalies į Lenkijos karalystę, atsirado tų žmonių glaudūs santykiai su Vidurio Europos katalikiška tradicija. Patys rusėnai gyveno dviejų katalikiškų valstybių – LDK ir Lenkijos karalystės teritorijoje. Ir ta senoji rusų kalba, kuri buvo vartojama šioje teritorijoje, buvo stipriai veikiama lenkų ir iš dalies čekų kalbų.

Taigi, rusėnų kalba yra senosios rusų ar ukrainiečių kalbos atmaina, labai paveikta lenkų ir čekų kalbų. Ta kalba funkcionavo kaip pagrindinė, oficiali LDK kalba nuo pat valstybės formavimosi iki XVI a. vidurio. Visi oficialūs dokumentai, raštai buvo rašomi rusėnų kalba, kiriliniu raidynu.

Tik nuo XVI a. vidurio oficialūs dokumentai pradėti rašyti lenkiškai. Lenkų kalba pagrindine buvo iki visuotino lietuvių kalbos įsigalėjimo ir įvalstybinimo XX a. pradžioje. Lenkų kalba kaip pagrindinė buvo išlikusi net Rusijos imperijos laikais, ypač tarp miestiečių. Kaimiškos teritorijos išliko lietuviškos, o tai vėliau ir leido atgimti lietuvių kalbai, nuo XVI a. vidurio pradėti leisti lietuviškas knygas.

Apskritai, lietuviai kūrė kūrinius įvairiomis kalbomis.

Kadangi LDK formavosi ir plito į rytų slavų žemes, kurios anksčiau priklausė Kijevo Rusiai, tai iš tų žemių buvo perimta ir kalba, naudota visų rytų slavų. Nuo pat pradžių iki XVI a. vidurio ji buvo pagrindinė oficialioji LDK kalba. Būtent ta kalba parašytas rankraštinis pirmasis Lietuvos statutas, antrasis Lietuvos statutas taip pat, LDK metrikos tomai. Rusėnų kalba ne tik rusėnai rašydavo, ja rašydavo ir lietuviai. Lietuviai rašydavo taip pat lotynų ir lenkų kalba. Apskritai, lietuviai kūrė kūrinius įvairiomis kalbomis.

Raidės ir kalba du skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, lietuvišką sakinį galima užrašyti lotyniškomis raidėmis, galima kirilinėmis, arabiškomis, indišku raidynu. Bet kuriuo raidynu užrašius, jis vis tiek bus lietuviškas sakinys. Kai Rusijos imperijos laikais draudė lietuviškąjį raštą, lietuvių kalba nebuvo uždrausta, bet lietuviškos raidės buvo uždraustos. Leista buvo rašyti kirilinėmis, buitiškai vadintomis rusiškomis raidėmis (iš tiesų bulgariškomis).

Pastaruoju metu vartojančių šį raidyną ratas mažėja. Moldova neseniai dar rašė kirilinėmis raidėmis, prieš kelis dešimtmečius perėjo į lotynišką raidyną. Rumunai į lotynišką raidyną perėjo keliais amžiais anksčiau. Kirilica sovietiniais laikais buvo paplitusi ir Vidurinės Azijos respublikose.

Svarbu pažymėti, kad P.Skorinos leidiniai rašyti ne rusėniškai, o tradicine bažnytine slavų kalba, kurioje aiškiai jaučiama rusėnų kalbos įtaka. Pratarmėse ir pabaigos žodžiuose rusėnų kalbos įtaka didesnė, tačiau ji čia anaiptol neužgožia bažnytinio slaviško pagrindo.

Ramūno Guigos nuotr. / Sergejus Temčinas
Ramūno Guigos nuotr. / Sergejus Temčinas

P.Skorina mokėjo abi LDK „kirilines“ kalbas. Bažnytine slavų kalba jis sukūrė originalių akatistų, tačiau akrostichai juose įrašyti rusėniškai. Dviejų kirilinės raštijos kalbų naudojimas aiškintinas sąmoninga autoriaus nuostata, kad bažnytinė slavų kalba (nors ir su rusėniškomis priemaišomis) skirta bažnytiniams, o rusėnų kalba – pasaulietiškiems tekstams. Pastaraisiais jis laikė atkostichus, skirtingai nei buvo įprasta stačiatikių tradicijoje.

– Kas dar žinoma apie P.Skorinos gyvenimą?

Ne taip ir mažai: jis savo knygose yra parašęs, kad kilęs iš šlovingojo Polocko miesto. Iš dokumentų žinome, kad jo tėvas buvo pirklys, vyresnysis jo brolis Jonas taip pat buvo pirklys, prekiavęs Lenkijos teritorijoje, o vienu metu buvo ir Vilniaus pilietis. Žinome, kad su žmona Margarita turėjo du vaikus: vyresnysis Semionas vėliau gyveno Čekijoje.

P.Skorina nuo 1533 m. iš LDK grįžo į Prahą ir ten dirbo Čekijos ir Vengrijos karaliaus Ferdinando I Habsburgo sodininku. Tai buvo gana prestižinis darbas, reikalavęs botanikos žinių. Jis buvo to sodo vienas pirmųjų prižiūrėtojų. Čekijos sodininkystės specialistai vertina jo, kaip karališkojo sodininko, darbą. Prahoje yra išlikęs ir tas sodininko namelis, kur jis gyveno. Apskritai Prahoje su P.Skorina susijusių vietų gal net daugiau, nei Vilniuje.

Taip pat žinome, kad darbas Prahoje jam nelabai sekėsi, jis buvo apskųstas karaliui dėl aplaidaus darbo – kad medžiai per lėtai auga, dar neduoda vaisių. Nors žinoma, kad žmogus negali to pagreitinti, sodininkas buvo iškviestas į Vieną pas karalių pasiaiškinti. Karalius jį išteisino, bet atleido iš darbo. Jis liko gyventi Prahoje. Apie tolimesnį jo gyvenimą nežinoma.

Darbas Prahoje jam nelabai sekėsi, jis buvo apskųstas karaliui dėl aplaidaus darbo.

Jo sūnus Semionas vėliau gyveno Čekijos pietuose, ten ir mirė. Jaunėlis sūnus Pranciškus, kaip liudija dokumentai, sudegė per Prahoje siautusį gaisrą. Taip pat žinoma, kad P.Skorina buvo apkaltintas negrąžinęs savo brolio skolų jo kreditoriams. Dėl to Poznanėje kelis mėnesius kalėjo.

Valdovas Žygimantas Senasis pareikalavo jį išleisti iš kalėjimo. Taip pat parašė įsaką, kad nesvarbu kuriame mieste jis gyventų, neturėtų paklusti vietinei valdžiai. P.Skorina tiesiogiai buvo pavaldus Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Kur jis palaidotas, nežinoma. Sprendžiant iš to, kad jo sūnus liko gyventi Čekijoje, galbūt ir P.Skorina palaidotas Prahoje, bet kur jo kapas, nežinoma.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Iliuzionistas Rokas Bernatonis priima iššūkį: degalų taupymo magija
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką