– Erika, iš Lietuvos išvykai 2011-aisiais. Ar tada galvojai, kad Australija taps tavo namais?
– Tikrai ne. Save laikiau tikra patriote ir net neplanavau gyventi toli nuo Lietuvos. Viskas įvyko gana atsitiktinai – universiteto laikų draugė vis kvietė užsukti į Sidnėjų, o aš galvojau: „Kodėl gi ne trumpam?“. Turėjau vizą vos trims mėnesiams ir buvau rami – jei nepatiks, grįšiu. Bet aš jau čia net trylika metų.
– Koks buvo pirmasis įspūdis nusileidus Australijoje?
– Šaltis! Atskridau per Jonines, o Australijoje tuo metu žiemos sezonas. Naktimis temperatūra krenta iki nulio, o namai, kuriuose apsistojau, buvo seni, be jokio šildymo. Atsimenu, draugė nuvežė namo, nuėjau į dušą: lauke plius penki, vonioje langai atidaryti – tie patys plius penki laipsniai. Tik kitą dieną, kai pamačiau Sidnėjaus operos teatrą, tą „burlaivių“ architektūrą, supratau – aš tikrai Australijoje.
– Australija dažnai gąsdina pasakojimais apie pavojingus gyvūnus. Kiek tame tiesos?
– Daug kas įsivaizduoja, kad vos išlipus iš lėktuvo aplink kojas vyniojasi gyvatės, o vorai ropinėja visur. Tačiau žmonės, gyvenantys miestuose ir nevažiuojantys į gamtą, dažniausiai tų gyvačių gyvenime nėra matę.
Žinoma, gyvenant arčiau parkų ar gamtos, pasitaiko, kad gyvatės užsuka ir į namus. Vorų taip pat būna, bet tie, kurie gyvena namuose, dažniausiai nėra pavojingi. O keliaujant su palapinėmis galioja viena taisyklė – niekada nepalikti atsegtos palapinės. Nesinori juk dalintis ja su „gyventojais“.
– Australijoje sutikot ir savo vyrą Ignacio. Kas jus labiausiai suartino?
– Susipažinome Sidnėjuje, aš jį vadinu lietuviškai – Ignu. 2019 metais susituokėme. Jis – architektas, aš – buhalterė, bet mus abu jungia begalinė aistra gamtai ir kelionėms. Po pirmosios bendros 8 mėnesių kelionės supratome, kad Sidnėjus mums per didelis, todėl persikėlėme į Brisbaną. Čia gyvenimas ramesnis, o gamta – pasiekiama ranka.
– Sakoma, kad kelionės labai greitai parodo, koks žmogus yra iš tikrųjų. Ar tam pritari?
– Labai. Manau, kad prieš susituokiant itin svarbu pakeliauti kartu. Tokiose situacijose pamatai visai kitą žmogų – atsiskleidžia ir geros, ir blogos savybės. Supranti, kaip jis reaguoja į stresą, nuovargį, netikėtas situacijas. Po vestuvių mes praktiškai visada buvome kartu – net kalbėti pradėjome savotišku mišiniu: pusiau lietuviškai, pusiau ispaniškai, pusiau angliškai.
– Jūsų medaus mėnuo truko beveik pusantrų metų. Kaip ryžotės tokiam sprendimui?
– Kai Ignacio pasipiršo, pajuokavau, kad sutiksiu tik su viena sąlyga – jei išvyksime į ilgą medaus mėnesį. Jis sutiko! Viskas prasidėjo nuo mažų vestuvių Italijoje su artimiausiais, o tada prasidėjo tikrasis nuotykis: Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikija, Uzbekija, Gruzija, Iranas. Iranas paliko tikrai didelį įspūdį. Vėliau skridome į Pietų Ameriką, o galiausiai – į Meksiką, kur dėl prasidėjusios pandemijos „užstrigome“ septyniems mėnesiams.
– Kuri kelionės akimirka tau iki šiol atrodo pati magiškiausia?
– Važiavome iš Kirgizijos į Tadžikiją Pamyro greitkeliu – vienu aukščiausių kelių pasaulyje. Viename kaime apsistojome nakvynei ir išėjome į žygį, tačiau nuklydome nuo kelio ir teko kopti į kalną. Labai pavargome.
Tačiau vaizdai, kurie atsivėrė, buvo neapsakomi. Nusileidusi į slėnį net trumpam užmigau – matyt, paveikė ir keturių kilometrų aukštis, ir nuovargis, ir oro trūkumas. Sėdėjome vidury planetos, aplink vaikštinėjo keli asiliukai, ir tada supranti, kokie esame laimingi galėdami tokį grožį pamatyti savo akimis.
– Paminėjote Iraną. Daugeliui tai atrodo pavojinga šalis, bet sakote, kad paliko tikrai didelį įspūdį. Papasakokite plačiau.
– Irane yra neįtikėtinas svetingumas. Kartą per religinę šventę negalėjome rasti autobuso. Prie mūsų priėjo jaunas vaikinas, kuris nekalbėjo angliškai, ir per Google Translate pasakė: „Vešiu jus aš“.
Mes išsigandome, bandėme slėptis tualetuose, bėgti, bet jis mus vis tiek susirado ir tiesiog gerąja prasme „pagrobė“. Nusivežė namo, mama prigamino pietų, sesė, tėtis – visi norėjo pabendrauti, sužinoti, kaip mes gyvename Australijoje. Priskynė mums pilnus krepšius granatų iš savo sodo. Tai šalis, kurioje vietiniai neturi laisvos prieigos prie pasaulio, todėl užsienietis jiems – didžiausia šventė.
– Kelionėse patiriama ir labai sunkių akimirkų. Kas buvo skaudžiausia?
– Sunkiausia patirtis buvo Peru. Važiavome senu autobusu per kalnus, keliai buvo slidūs, snigo. Pamatėme nuo kelio nuslydusį turistų automobilį. Šeima buvo sunkiai sužeista, viena moteris mirė tiesiog mūsų autobuse pakeliui į miestą. Tie vaikų riksmai „kur mama?“... Tai sukrėtė iki širdies gelmių. Tokiomis akimirkomis supranti, koks trapus gyvenimas.
– Po visų kelionių sugrįžote į Australiją. Ar šiandien ji – tavo namai?
– Taip, prireikė daug laiko, bet dabar jau juntu namų jausmą. Australija mane „veža“ savo gamta. Mes dieviname kempingus – šalis tam idealiai pritaikyta. Gali kiekvieną savaitgalį išvažiuoti su palapine į miškus ar bekelės trasas. Be to, čia nebėra tos lietuviškos rudens depresijos, kuri mane visada vargindavo. Nors pasiilgstu šeimos ir, žinoma, lietuviško kumpio. Vyras, beje, irgi jį dievina – kaskart būdamas Lietuvoje Halės turguje išragauja viską.
– Ką pasakytum žmogui, kuris svajoja apie pokyčius, bet bijo žengti pirmą žingsnį?
– Reikia tiesiog bandyti. Kaip sakoma, baimei reikia pasižiūrėti tiesiai į akis. Pabandęs dažniausiai supranti, kad nieko ten baisaus nebuvo. Aš pati po visų kelionių nepasijutau kažkokia „apšviesta“ ar pasikeitusi – likau tokia pati Erika, tik su daug daugiau prisiminimų ir dėkingumo už tai, ką teko patirti.
