Sibire esantis Ričardas Grigas: „Ištverti stingdantį šaltį padeda šilti žmonės“

Kaišiadorietis fotografas Ričardas Grigas gruodžio pabaigoje atvyko į Sibirą, norėdamas surinkti duomenų apie Kaišiadorių ir kitų Lietuvos vietovių gyventojų tremties vietas. Tai jį nuvedė į Krasnojarsko sritį. Rusijos gilumoje menininką pasitiko ne tik atšiaurios oro sąlygos, dėl kurių ne kartą teko keisti kelionės planus.

Jekaterina – barmenė prieš kryžkelės esančiame bare / Ričardo Grigo nuotr.

Čia jo laukė svetingi tautiečiai, kuriems svečiai iš Lietuvos prilygsta didžiausiai dovanai. „Kelionėje sugrioviau visus mitus apie lietuvius ir kitų tautybių žmones“, – teigė R.Grigas.

„Pasaulis kišenėje“ skaitytojai jau turėjo progos išvysti pirmuosius Sibire esančio lietuvio įspūdžius iš Krivliako kaimelio, kuriame kaišiadoriškis sutiko Šv. Kalėdas.

Toliau kelionę jis tęsė Atamanovo kaime ir Jeniseiske. Pateikiame jo paties pasakojimą.

Ričardo Grigo nuotr./Vyrų vienuolynas

Iš Atamanovo kaimo keliavau 375 km žemyn Jenisiejaus upe iki Jeniseisko. Miestelis pasitiko paminklu Leninui, vyrų vienuolynu, cerkvėmis ir 30 laipsnių šalčiu. Šiemet Jeniseiskas minės garbingą – 400 metų jubiliejų. Tam ruošiamasi – pastatų restauracija vyksta dideliu tempu.

Pasitikęs rusas nuvedė mane į jo pasiūlytą viešbutį, kuriame nakvynė parai kainuoja 10 eurų.

Sumokėjau į priekį už penkias paras, tikėdamasis per tą laiką rasti transportą, vežantį į Jarcevą (Jarcevas – miestas 63 km į šiaurės rytus nuo Smolensko, Smolensko sritis).

Tačiau oro sąlygos taip pablogėjo, kad rasto sraipgtasparnio pilotas negalėjo garantuoti, kad nuvykus ten, parskraidins mane atgal reikiamu momentu. Teko keisti planus.

Gautas lietuvio Petro Vaišvilos telefono numeris buvo lemtingas – nuo jo prasidėjo tolimesnis bendradarbiavimas su šiuo per daugybę metų žemaitiškos tarmės nepamiršusiu žmogumi.

Ričardo Grigo nuotr./Petro Vaišvilos darbo automobilis

Ričardo Grigo nuotr./Petras Vaišvila su darbo automobiliu

Jau po 5 minučių pažinties jaučiausi savas, o išsiskiriant neapleido jausmas, kad esame seni pažįstami.

„Turiu patirties, aš žmones matau iš karto“, – sakė P.Vaišvila, mums susitikus.

Ričardo Grigo nuotr./Vladas Gustas su anūku Maksimu

Jis, kaip ir mano minėtas Vladas Gustas, į Sibirą atvažiavo norėdamas užsidirbti. Įsimylėjo, sukūrė šeimą ir liko.

Ričardo Grigo nuotr./Rima Onaitienė – Lietuvos karininko žmona, dabar – našlė

Ričardo Grigo nuotr./Rima Onaitienė – Lietuvos karininko našlė.

Čia sutikau ir daugiau lietuvių, pavyzdžiui, Rimą Onaitienę. Buvusi lietuvio karininko žmona dabar yra našlė ir pasakojo dažnai važiuojanti į Lietuvą, Klaipėdą. Tačiau ten esą nei karto nėra girdėjusi piktų užuominų dėl savo tautybės.

Man asmeniškai šios pažintys padėjo viduje sugriauti mitus apie lietuvius. Nuoširdumas ir nesavanaudiška žmonių pagalba Sibire įrodė, kad tai nepriklauso nuo tautybės.

Pavyzdžiui, jei Sibire, viduryje snieguoto kelio, suges jūsų automobilis, pagalbos sulauksite beveik tuoj pat – sustos pirma iš paskos važiavusi mašina. Tokiais gelbėtojais kelionės metu teko būti ir mums.