Svajingos pakopos
Kareivio tarnyba sovietų armijoje būdavo skirstoma į atskirus etapus. Pradžioje mėnesį trukdavo karantinas, kurio metu seržantai stengdavosi visiškai nužmoginti šauktinį, paversti neprotaujančia ameba.
Jaunasis tėvynės gynėjas prisiekdavo su ginklu rankose iškilmingoje rikiuotėje socialistinei tėvynei, negailėdamas savo sveikatos ir gyvybės ginti jos interesus. Dažnai tai būdavo pirmas ir paskutinis kartas, kai tekdavo laikyti tikrą automatą. Vėliau, priklausomai nuo karinio dalinio paskirties, tekdavo laikyti rankose tik statybinio (Karališkojo dalinio) nepamainomą atributą – kastuvą.
Po priesaikos metams kareivėlis tapdavo „duchu“ (dvasia), kuriam būdavo skiriami sunkiausi darbai ir vyresnių tarnybos draugų patyčios. Praėjus šiam laikui, šauktinis po žeminančių procedūrų būdavo įšventinamas į „čerpakus“ (samtis), jų padėtis hierarchiniu atžvilgiu pagerėdavo.
Dažnai tai būdavo pirmas ir paskutinis kartas, kai tekdavo laikyti tikrą automatą.
Ilgai kentėjęs patyčias naujasis „čerpakas“ pats stengdavosi atsigroti ant jaunesnių kareivių ir kuo labiau jis buvo „duchinamas“, tuo aršesnis darydavosi.
Net keista atrodė, kad ilgai kentėjęs žmogus gali būti toks žiaurus. Pratarnavus dar 6 mėnesius, ateidavo palaiminga „dieduškos“ (senelis) stadija. Atsirasdavo įvairių lengvatų, seržantai ir karininkai atlaidžiau žiūrėdavo į karinės drausmės pažeidimus.
Gynybos ministrui paskelbus eilinį pavasario ir rudens įsakymą apie atitarnavusių kareivėlių demobilizaciją, laikotarpiu nuo įsakymo dienos iki išvykimo namo laimingasis tapdavo „dembeliu“. O tam reikėdavo pasiruošti.
Nepamainomi atributai
Kareiviai stengdavosi susiveikti naujesnę uniformą, įvairių pasižymėjimo tarnyboje ženkliukų, antsiuvų. Labai paklausūs būdavo desantininkų ženklai, rodantys atliktų parašiutu šuolių skaičių. Kai kas ir juosteles antpečiams, rodančias karinį laipsnį, įsigydavo, nes norėdavo į savo gimtą kaimą ar kišlaką (kaimas Vidurinėje Azijoje) grįžti seržantu ar viršila.
Svajodavo, kad bent mėnesį visos mergos bus jo.
Pagal armijos „paniatijas“ (papročius) gėda būdavo ant antpečių nešioti vieną juostelę, net ir priežodis buvo „Lutče doč prostitutka, čem syn jefreitor“ (geriau dukra prostitutė, nei sūnus jefreitorius). Grįžtantysis prieš pat namus siūdavosi aukštesnio karinio laipsnio antpečius, kabindavosi pasižymėjimo ženklus ir svajodavo, kad bent mėnesį visos mergos bus jo.
Kai kuriuos nekantrius kareiviukus už karinio laipsnio pasisavinimą ir uniformos nešiojimo taisyklių pažeidimus sustabdydavo karinis patrulis ir, prieš puldamas į artimųjų glėbį, nelaimėlis dar kokią savaitę praleisdavo daboklėje. Žinoma, visi papuošalai būdavo atimami ir namo grįždavo ne erelis, o jau apipešiotas žvirblis.
Dembeliai į darbą neidavo, jiems valgyti iš valgyklos į kareivines atnešdavo duchai. Būdavo susigalvojama ir atrakcijų, vadinamų „dembelskij poezd“ (dembelių traukinys). Dembelis guli ant lovos, du jauni kareiviukai ją siūbuoja geležinkelio vagono ritmu, išleisdami garvežio ūkavimus bei medžio šakomis vėdindavo tariamą vagoną-plackartą.
Lietuvaičių nuotraukos
Porą mėnesių iki tarnybos pabaigos pradėdavo masiškai dingti lietuvių, latvių, estų kareivių draugių nuotraukos. Paštininkas būdavo patikimas, todėl nelabai tikėtina, kad plėšytų laiškus. Bet tarp uzbekų ar kazachų egzistavo nebylus susitarimas – viena kokiu nors būdu gauta nuotrauka – rublis.
Jos tikriausiai net ir nesvajojo apie tokį pasisekimą tarp jaunų vyrų.
Mums įmigus, nuotraukos dingdavo iš po pagalvių ir atsidurdavo šventiškuose, aksomu aptrauktuose albumuose, skirsnyje „Etix ja jebal“ (netikslus pažodinis vertimas – „Aš jas pamylėjau“).
Negavus autentiškų nuotraukų, būdavo klijuojamos iš latviškų žurnalų iškirptos estrados ar cirko artistės. Ypač populiarios tuo metu buvo dar santykinai jaunų Alos Pugačiovos ir Laimos Vaikulės nuotraukos. Jos tikriausiai net ir nesvajojo apie tokį pasisekimą tarp jaunų vyrų.
Tokių albumų į plačiąsias buvusios SSRS šalis iškeliavo šimtai, nesibodėdavo juos gabentis ir rusai nuo Uralo ar kokio Surguto. Kartais su rusais susiklostydavo draugiški santykiai ir jie tarnybos draugus pakviesdavo į savo vestuves. Į egzotines keliones lietuviai pasiimdavo ir savo išrinktąsias.
Tokių albumų į plačiąsias buvusios SSRS šalis iškeliavo šimtai.
Juos pasitikdavo su duona ir druska bei garbingiausioje vietoje atskleistu albumu. Lietuvės merginos būdavo ištiktos šoko – asmeninės kažkada siųstos nuotraukos būdavo dembeliškų albumų „vinis“. Nebūtas meilės istorijas jau buvo aptarę aulų ar atokių Rusijos kaimų vyrija.
Be abejo, rusai ar Vidurinės Azijos šalių atstovai grįždavo į gimtąsias vietas šventiškai pasipuošę – išblizgintomis uniformomis, nuvalytais batais ir patobulintais lytiniais organais seksui – į apyvarpes buvo įkalti šratai. Apie tai aptarta ankstesniuose pasakojimuose.
Šventinė rikiuotė
Traukinys iš Skrundos, o iš ten per Rygą į SSRS platybes, išriedėdavo apie 9 val. ryto. Prieš tai būdavo šventinė rikiuotė su orkestru, kur pagarbą išeinantiems dembeliams atiduodavo likę kariai.
Karinio dalinio vadas bei karininkai paspausdavo ranką ir palinkėdavo sėkmės kelionėje bei civiliniame gyvenime. Įstrigo į atmintį gražus dalinio vado poelgis.
Tarnybai įpusėjus nusipirkau radijo imtuvą „Rossija-303“, kuris gaudė trumpąsias bangas. Su kitais lietuviais galėdavome paklausyti užsienio radijo stočių, o tai kareiviams buvo griežtai draudžiama.
Praėjus gal porai savaičių, patikrinimo metu, radijo imtuvą dalinio vadas iš manęs atėmė (matyt, kažkas ir artimesnių draugų paskundė), tačiau jokios nuobaudos neskyrė. Prieš išvykstant namo pasikvietė į savo kabinetą ir ištraukęs iš seifo grąžino mano radijukę bei palinkėjo sėkmės.
Kai kas džentelmeniškai prisižadėdavo pas ją sugrįžti, tačiau mergina tik liūdnai šyptelėdavo.
Skrundos geležinkelio stotyje kareivukus palydėdavo latvė mergina, vardu Sondra. Kai kas džentelmeniškai prisižadėdavo pas ją sugrįžti, tačiau mergina tik liūdnai šyptelėdavo ir mesdavo frazę: „Visi jūs žadate“. Kur čia grįši, kai dembelio laukia namai.
