Moldavas Calinas, pas kurį buvome apsistoję Kišiniove, griežtai atsisakė palaikyti mums kompaniją, vykstant į Padniestrę.
„Aš į tų banditų teritoriją nevažiuosiu, ten yra mūsų žemė ir jokie apsišaukėliai pasieniečiai manęs mano žemėje tikrai netikrins“, – karščiavosi jis. Tad išsiruošėme vieni.
Aš į tų banditų teritoriją nevažiuosiu, ten yra mūsų žemė ir jokie apsišaukėliai pasieniečiai manęs mano žemėje tikrai netikrins, – karščiavosi jis.
Autobuse buvome vieninteliai užsieniečiai. Padniestrės pasienietis žvilgteli į keleivių pasus, o mums liepia išlipti ir eiti patalpas.
Jose pildome įvažiavimo anketas, patikrinami mūsų pasai ir išduodami leidimai įvažiuoti be jokių nesklandumų ar kreivų žvilgsnių.
Taip ir nesužinojome, ar iš tiesų pasienyje situacija pagerėjo, ar tiesiog pasieniečiai buvo per daug užimti, nes visur buvo pilna žmonių. Užtrukome ilgai, tačiau autobusas vis tiek mūsų laukė, nors ir su susiraukusiu vairuotoju.
Pasienyje sutikome du suomius. Pasiūlėme jiems ką nors nuveikti kartu vakare, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, jie neketino Padniestrėje užsibūti iki vakaro.
Baisiausi pasaulyje nakvynės namai
Išlipome prie geležinkelio stoties, dar vakar taip šiurpiai atrodžiusios nakties tamsoje. Internetu buvome užsisakę nakvynę jaunimo viešbutyje skambiu ir saugiu pavadinimu „Tiraspol Hostel“, tad jautėmės užtikrinai.
Buvo keista, kad nebuvo nurodytas jo adresas, bet viešbučio atstovas turėjo mus pasitikti prie stoties, tad kriminalo neįžvelgėme.
Netrukus paaiškėjo, kad mus pasitinkantis nakvynės namų atstovas – amerikietis, meilės reikalais „atitekėjęs“ į Padniestrę.
Tiraspolis pasirodė tvarkingas, ramus, bet mažai pramogų siūlantis miestas.
Ėmėsi jis mus vesti į savo hostelį, pakeliui prigriebęs dar kelis lenkus ir olandus.
Kartu paslampinėjome po Tiraspolio centrą, užlipome ant aikštėje stovinčio rusų tanko.
Nors šalia stovėjo milicininkai, jie nepasitenkinimo neparodė.
Vėliau perėjome pėsčiųjų tiltu į kitą Dniestro pusę. Dniestru vasaros metu kursuoja pramoginis garlaivis, tačiau mes jau į jį nebespėjome.
Tiraspolis pasirodė tvarkingas, ramus, bet mažai pramogų siūlantis miestas.
Mes suprasdami ir kalbėdami rusiškai jautėmės gerokai drąsiau. Ilgainiui pradėjom drąsiau jaustis už patį amerikietį, nes jis rusiškai nemokėjo.
Po to sėdome į maršrutinį mikroautobusą ir juo pasiekėme atokų nuosavų namų rajoną. Išsigandę bendrakeleiviai neatsitraukė nuo amerikiečio nė per žingsnį.
Mes suprasdami ir kalbėdami rusiškai jautėmės gerokai drąsiau. Ilgainiui pradėjom drąsiau jaustis už patį amerikietį, nes jis rusiškai nemokėjo.
Tai, ką pamatėme atvykę į nakvynės vietą, šokiravo. Hostelis buvo ne oficialūs nakvynės namai, o tiesiog tragiškos būklės apšnerkšta trobelė, kurioje – visiškai antisanitarinės sąlygos.
Atrodo, tarsi joje gyveno kokie nesitvarkantys alkoholikai, o jiems numirus nuo kepenų cirozės, giminaičiai pavertė namą svečių namais, visiškai jo netvarkę. Net patalynės nepakeitę.
Už lovą amerikietis paprašė 15 eurų. Sakau, žmogau, nors lovą būtum paklojęs, nes atrodo, kad nuo tada, kai joje miegojusi babytė mirė, taip viskas ir buvo palikta.
Čia bemiegant žiurkės ausis apkramtys ir blakės kraują išsiurbs. Kadangi man labiausiai nepatiko, tai, kaip alternatyvą, gavau asmenišką pasiūlymą miegoti dar baisesnėje lovoje garaže.
Sakau, žmogau, nors lovą būtum paklojęs, nes atrodo, kai joje miegojusi babytė mirė, taip viskas ir buvo palikta.
To buvo per daug. „Ši šalis jau pati savaime yra šiurpi, o tu dar nori mane patalpinti siaubo kambary“, – nerinkdamas žodžių kalbėjau „svečių namų“ atstovui.
Amerikietis įtikinėjo, kad šitam mieste daugiau nieko nerasime ir šiaip pražūsime.
Sako, koks gi jums skirtumas, juk grįšite paryčiais girti tik pernakvoti. Tai bent argumentas! Galiausiai numetė kainą iki 10 eurų, bet mes ir už dyką ten nebūtume likę.
Sakome, nesijaudink, nepražūsime jūsų mieste, ir išėjome. Niekas nepasekė mūsų pėdomis, turbūt žmonės rado nakvynę ir džiaugėsi, kad bent kažkas jais rūpinasi ir suteikia minimalų saugumo jausmą Padniestrėje.
Venk pavojingų vietų ir būsi saugus
Gal ir mes kokioje kitoje pasaulio skylėje iš baimės būtume susitaikę su žeminančiomis gyvenimo sąlygomis, tačiau mūsų pranašumas buvo rusų kalba.
Angliškai Padniestrėje kalba mažai kas, todėl hostelio savininku prisistatęs amerikietis anglakalbiams buvo kaip saugumo salelė arba kaip seniai nematytas ir pasiilgtas giminaitis.
Mes jau buvome spėję susipažinti su miestu, pamatėme, kad niekas čia į mus nesikėsina, tai ir jautėmės drąsiau mokėdami vietinę kalbą.
Pats Tiraspolis yra visiškai saugus. Niekas į mus akimis nešaudė ir nedėbčiojo girdėdami svetimą kalbą. Man jis pasirodė net saugesnis nei panašaus dydžio Vakarų Europos miestai.
Gal dėl to, kad nesusidūrėme su vietine milicija. Nors sako, kad dabartinis prezidentas labai stengiasi, kad užsieniečiams Padniestrė pasirodytų svetinga ir saugi.
Turistams ir keliautojams siūloma vengti įtartinai atrodančių barų ar lošimo namų, nes čia mėgsta rinktis kriminalinė fauna. Nors ir šiaip Tiraspolyje naktį nelabai yra ką veikti.
Pasirodė keista, kad dauguma barų yra tušti ir užsidaro anksti. Keletas jų šiek tiek pulsavo gyvybe, tačiau atrodė kaip vietinės kriminalinės faunos pasisėdėjimo vietos, todėl mūsų netraukė.
Pasirodė keista, kad dauguma barų yra tušti ir užsidaro anksti. Keletas jų šiek tiek pulsavo gyvybe, tačiau atrodė kaip vietinės kriminalinės faunos pasisėdėjimo vietos, todėl mūsų netraukė.
Be to, nė vienas iš mūsų nėra linksmybių baruose ieškotojai. Kur kas įdomesnės mums mažiau standartinės pramogos, tokios kaip futbolas.
Tą vakarą Tiraspolyje kaip tik ir vyko Moldovos čempionato futbolo rungtynės. Taip, Padniestrė atsiskyrė nuo Moldovos, kariavo su ja, tačiau futbolą žaisti nori kartu, nes tik taip gali pretenduoti dalyvauti Europos taurėse.
Kitų galimybių žaisti Europoje Padniestrės klubai neturėtų. Taktika veiksminga, nes pajėgiausias Padniestrės klubas Tiraspolio „Šerif“ nuolat laimi Moldovos čempionatą ir žaidžia Europoje.
Jis nuolat pajėgiausias, nes buvęs Padniestrės prezidentas yra aistringas futbolo gerbėjas. „Šerif“ yra jo asmeninė komanda. Jo iniciatyva buvo pastatytas puikus Tiraspolio „Šerif“ stadionas. Ilgą laiką čia žaidė net Moldovos nacionalinė rinktinė, kol nesusitvarkė savo stadiono Kišiniove.
Vietiniai pinigai už sienos – beverčiai popierėliai
Nustebino taksi kainos. Tikėdamiesi lupikavimo važiuodami į stadioną bandėme iš anksto suderėti kainą, tačiau taksistas pamojo ranka į skaitiklį: „Kiek parodys, tiek ir mokėsite“. Už dešimties minučių kelionę sumokėjome apie pusantro euro. Važinėk ir džiaukis.
Ant Padniestrės rublių puikuojasi ne Leninas, o Tiraspolio įkūrėjas – Suvorovas.
Padniestrė turi savus pinigus – Padniestrės rublius. Už Padniestrės sienų jie yra tik beverčiai popierėliai, todėl išvažiuojant iš teritorijos geriau juos išleisti.
Buvo truputį keista, kad ant Padniestrės rublių puikuojasi ne Leninas, o Tiraspolio įkūrėjas – Suvorovas.
Po rungtynių konstatavome, kad vietinio futbolo lygis žemas, bet atrakcija visai nebloga. Išėjus iš stadiono jau buvo tamsu, bet po praleistos dienos mieste jautėmės jau visai patogiai, tad į centrą už kelis centus grįžome troleibusu. Mūsų dar laukė nakvynės paieškos.
Apie nakvynę vaiduokliškame viešbutyje, pastangas nusipirkti alkoholio draudžiamu metu, apsilankymą saugume, prašant pratęsti vizos galiojimo laiką, lietuvišką pasisveikinimą Padniestrėje ir kaip pabėgti iš šalies pražiopsojus išvykimo laiką – kitoje dalyje.
