Aistringas turistas ir kelionių tinklaraštininkas Adamas Markas jau seniai tyrinėja paslaptingas ir apleistas vietas. Neseniai interviu laikraščiui „Daily Mail“ jis pasidalijo patirtimi, kaip lankėsi Poveglia saloje.
Šiurpi istorija
Visų pirma, verta paminėti, kad sala turi gana šiurpią istoriją, dėl kurios ji ir gavo pravardę „Vaiduoklių sala“. Poveglia XVIII a. buvo naudojama kaip karantino stotis maro ligoniams. Manoma, kad ten palaidota tūkstančiai žmonių – tų, kurie neišgyveno karantino. Vėliau saloje veikė psichiatrijos ligoninė. Psichiatrijos ligoninė buvo uždaryta 1968 m., ir nuo tada sala stovi tuščia. Dėl savo istorijos sala dažnai atsiduria paranormalių reiškinių laidose.
Adamas pateko į Poveglią abejotinais būdais, nes sala oficialiai yra uždaryta lankytojams dėl pavojingos kai kurių pastatų būklės. Jis praleido ten tris valandas su savo mergina, tyrinėdamas, kaip manė, apleistą daugiabutį su laikrodžio bokštu.
„Dauguma laiptų buvo sugriuvę, o pro langus veržėsi gebenės – tarsi koks Tomb Raider žaidimas“, – prisimena Adamas.
Adamas pasakoja, kad vietovė buvo „visiškai apaugusi“ ir būtent ten jis aptiko „milžinišką kalėjimą“, kuris buvo „taip užmaskuotas gebenėmis ir vijokliais“, kad sunku buvo atpažinti.
Adamas sako, kad kai kurios originalios lovos ir dušai vis dar buvo vietoje. Viename kambaryje grindys buvo įgriuvusios, „tad visos lovos buvo susimaišiusios su nuolaužomis.“ „Tai buvo beprotiška“, – sako jis.
Tarp kitų radinių tyrinėtojas pamatė apleistą psichiatrinę ligoninę su metalinėmis lovomis, pakabintomis ant grandinių.
„Niekada anksčiau nieko panašaus nemačiau“, – dalijasi jis.
Labiausiai jį pribloškė tai, „kaip viskas buvo apaugę“.
„Aš nesupratau, kad čia taip blogai – juk buvau Černobylyje, ir ten vis dar galima matyti pastatus ir viską, bet ši vieta yra visiškai užkariauta [laukinės augmenijos]“, – priduria keliautojas.
„Vaiduokliška“ atmosfera
Adamo manymu, salos laukinė, apleista ir „vaiduokliška“ atmosfera buvo „labai šauni“. Jis teigia, kad kameromis užfiksavo keletą šiurpių momentų, kurie, jo manymu, gali būti dvasinės veiklos įrodymai.
„Pasiėmėme su savimi šiek tiek įrangos – juk tai baisiausia vieta pasaulyje, tiesa? Ir iš tikrųjų kažką užfiksavome – per Ouija radiją pasigirdo žodžiai. Filmavimo metu aiškiai girdėjosi žingsniai – jie buvo tokie aiškūs. Kamera buvo nukreipta taip, kad matėmės tik aš su drauge, stovėjome vietoje ir išgirdome žingsnius, atrodė lyg kas bėgiotų po kambarį“, – pasakoja Adamas.
Vėliau, peržiūrėdamas įrašo medžiagą iš to pastato, jis pastebėjo dar vieną detalę: įraše girdisi klyksmas, nors tuo metu, kai buvo filmuojama, keliautojai jo negirdėjo.
Nepaisant to, kad jis daug keliavo – nuo „vaiduoklių salų“ iki psichiatrinių ligoninių – jo mėgstamiausia vieta lieka Černobylis Ukrainoje, apleistas po 1986 m. branduolinės katastrofos.
„Vien dėl to, kad tai visas miestas. Tarsi gyventum apokalipsėje: keliai tiesiog apaugę medžiais, o dangoraižiai kyla iš miško. Tai keista“, – prisipažįsta jis.
