„Iš lietuvių žinau Arvydą Sabonį“, – pasakė operatorius, sužinojęs, kad esu iš Lietuvos.
„O gal žinote Joną Valančiūną?“ – paklausiau.
„Ne, žinau tik Arvydą“, – kiek suglumęs šypsodamasis atsakė laisvą minutę suradęs vyras.
Ką jis veikė Raino ir Andreso namuose? Kartu su komanda atvyko filmuoti, kaip vaikinai ruošiasi ir organizuoja didžiausią kasmetinį rajono festivalį. Ši medžiaga bus panaudota dokumentiniame seriale, kuriame pasakojama šių dviejų vaikinukų istorija bei gyvenimas kartu. Serialą rodys per televiziją.
Kaip aš vėliau išsiaiškinau, apie šiuos vyrukus jau ne kartą yra rašyta vietiniuose Talino laikraščiuose, portaluose.
Iš viso Raino ir Andreso namuose praleidau tris dienas. Per jas spėjau susipažinti su gausia Raino šeima, jo draugais iš to paties rajono, pamačiau, kaip gyvena tipinė estiška šeima.
Įdomi istorija – toje pačioje gatvėje įsikūrusi Raino draugė Birgita tuo metu taip pat savo namuose buvo priglaudusi keliautoją Michaelą iš San Diego kelioms dienoms. Amerikiečiui ten taip patiko, kad panoro pasilikti dar keletui dienų ir padėti suorganizuoti festivalį.
Aš nusprendžiau nepasilikti, nes turėjau bilietą atgal, tačiau spėjau prisidėti prie festivalio rengimo – tryniau silkę, smulkinau šokoladą bei į kiemą nunešiau kavos aparatą.
Iš tikrųjų per visą savo vizitą Taline daug laiko su Rainu ir Andresu nepraleidau – jie amžinai atrodė pavargę, susirūpinę, todėl aš ir pats per daug į akis nelindau.
Visgi pas juos atvykau per patį darbų įkarštį – lyg jiems dar trūko rūpesčių. Ir nors jie ragino jaustis lyg namie bei suteikė visišką laisvę, stengiausi būti savo vietoje ir jiems nemaišyti.
Taip gana įdomiai jau antrąkart užsienyje paminėjau savo gimtadienį. Dabar tikiuosi dviejų dalykų – sulaukti Raino ir Andreso dokumentinio serialo ir rugsėjį išvysti save per Estijos nacionalinę televiziją.
