Sekite 15min Google
Kuršių mariose į valias galima žūklauti ešerius, lydekas ar karšius. Žiemą šimtai lengvai „paplūdusių“ žmonių ant Kuršių marių ledo statosi palapines, kūrena mini krosneles ir traukia ešerius.
Jei šios žuvys pabodo, o norisi ko nors prašmatnesnio net už lašišą, Drevernoje galima rasti alpinį šalvį. Jo pagauti neįmanoma, o paragauti – taip. Prieš porą metų iš Norvegijos buvo atgabentas mailius, o jo auginimu įmantriose talpose rūpinasi žuvininkas Jonas Lelys.
Kiek kitaip į žuvinį turizmą žiūri 30 km nuo Vilniaus esančio „Arvydų žuvininkystės ūkio“ įkūrėjas Adomas Banikonis.
„Kiekvieną savaitgalio dieną matau 20–30 jaunų žmonių, besivaikančių karšius ar švenčiančių gimtadienius. Tai ir darželinukai su tėvais, ir moksleiviai, ir diplomuoti IT ar finansų specialistai. Visi sprunka iš Vilniaus ir ieško atgaivos“, – sako Adomas.
Jis neabejoja, kad bus išugdyta žuviniam turizmui „pamišusi“ karta. Adomas ypatingai didžiuojasi vos ne Arvyduose gimusiu Ąžuolu, kurio mama gimdymo išvakarėse pagavo 6 kilogramų karpį, o kitą dieną gimė ir sūnus.
„Dabar Ąžuolas kiekvieną gimtadienį švenčia Arvyduose tvirtai žinodamas, kad būtent čia jo ištakos ar gimtosios vietos“, – didžiuojasi Adomas.
„Arvydų žuvininkystės ūkio“ požiūris į žuvinį turizmą neapsiriboja vien meškere ir laimikiu. Čia vis labiau įsitvirtina principas „pagavai – paleisk“, kuriuo siekiama, kad žvejyba būtų ne žuvies pasiėmimas, o patirtis, emocija ir pagarba gamtai.
„Žmogus atvažiuoja ne tik pagauti žuvį, bet ir pabūti prie vandens, pabėgti nuo miesto ritmo, pabendrauti su šeima ar draugais“, – teigia Adomas.
Tam kuriama ir visa infrastruktūra. Ūkyje įrengiamos pavėsinės, pirtys, kubilai, planuojami nauji poilsio nameliai. Taip čia skatinama praleisti ne kelias valandas, o visą dieną ar savaitgalį. „Arvydų žuvininkystės ūkis“ pamažu tampa vieta, kur susitinka šeimos su vaikais, organizuojami bernvakariai ar vaikų stovyklos“, – sako Adomas.
Jo teigimu, vaikai Arvyduose turėtų pamiršti mobiliuosius telefonus, o į atmintį jiems turėtų įsirėžti pirma pagauta žuvis. „Žuvinis turizmas – tai ne vien žuvis, o bendrystė“, – apibendrina Adomas.
Siekiama, kad žvejyba būtų ne žuvies pasiėmimas, o patirtis, emocija ir pagarba gamtai.
O štai bene 5 metus žuvies patiekalus prabangiuose Norvegijos ir Islandijos restoranuose gaminantis vilnietis Karolis Butkevičius sako, kad žuvinis turizmas Lietuvoje absoliučiai nežinomas.
„Imkite pavyzdį iš Islandijos ar Norvegijos. Ten žvejyba – atgaivos forma“, – sako Karolis.
Pozityviai į žuvinį turizmą žiūri ir „Kelionių laiko“ vietinio turizmo padalinio vadovė Eglė Blažaitytė.
„Susipažinti kad ir su šalvio Drevernoje auginimu – įdomu, o degustacijos ar žuvies įsigijimas – tobula. Sąlyginai tai galima pavadinti žuvinio turizmo išvykomis“, – sako Eglė, kurios teigimu, lietuvių patyriminio keliavimo principai aiškūs – pasiklausyti, pasižiūrėti, paragauti, įsigyti, o gal dar ir blizgę užmesti“.
„Žuvinis turizmas Lietuvoje būtų unikalus. Analogai šalyje tam – pieno ar sūrio keliai“, – minėjo Eglė.
Dar kitą požiūrį į žuvinį turizmą turi kelionių aplikacijos „Hoperfy“ įkūrėjas Tadas Kertenis.
„Žuvinis turizmas – gal kiek ekskliuzyvinis pasiturinčios vyriškos auditorijos hobis. Gerai, kad dreverniškiai ar „Arvydų žuvininkystės ūkio“ kūrėjai bando „prižeminti“ prie platesnės auditorijos“, – sako Tadas.
Tado spėjimus įrodo ir skaičiai – į Drevernos apžvalgos bokštą, iš kurio matosi neaprėpiami žvejybos plotai, kasmet turistų gausėja penktadaliu; buvo surengta šimtai degustacinių vakarienių.
„Idealiu atveju didmiesčių gyventojai į Dreverną turėtų keliauti šeimomis, – pataria Tadas. – Laimikius galėtų apdoroti virtuvės šefai, o žuvis ant stalo atsidurtų po 15–20 minučių. Kažkas panašaus yra tarp Trakų ir Vievio, smagu, kad tai bandoma daryti Drevernoje.“
