Į miškus ir takus traukia ne tik sportiški jaunuoliai, bet ir šeimos, senjorai, miestiečiai, ieškantys judesio, tylos ir tikro ryšio su aplinka. Kas tai lemia ir kodėl lietuviai vis dažniau renkasi laisvalaikį gamtoje, bus kalbama ir 2026 m. sausio 30–31 d. „Litexpo“ vyksiančioje tarptautinėje turizmo ir laisvalaikio parodoje „Adventur“.
Žygiavimas tapo masiniu reiškiniu
Aktyvaus laisvalaikio organizatoriai pastebi, kad pastaraisiais metais žygiavimo populiarumas Lietuvoje auga itin sparčiai. Tai nebėra trumpalaikė mada – žygiavimas pamažu tampa įpročiu ir gyvenimo būdo dalimi.
„Pastaraisiais metais žygiavimo populiarumas Lietuvoje akivaizdžiai auga. Ypač ryškus lūžis įvyko pirmojo karantino metu, kai žygiai tapo viena iš nedaugelio saugių ir prasmingų laisvalaikio formų. Daugelis žmonių, kurie iš pradžių žygiavo individualiai ar mažomis grupėmis, ilgainiui tapo ištikimais žygeiviais ir šiandien drąsiai jungiasi prie masinių žygių bei bendruomenių“, – sako Deividas Urbonavičius, „TrenkTuro“ bendraįkūrėjas.
Pasak jo, žygiavimas tapo atsvara sėdimam gyvenimo būdui ir nuolatiniam skubėjimui. Žmonės ieško veiklos, kuri būtų paprasta, prieinama ir tuo pačiu suteiktų tiek fizinės, tiek emocinės naudos. Be to, skirtingai nei daugelis sporto ar aktyvaus laisvalaikio formų, žygiavimas neturi aiškių amžiaus ar fizinio pasirengimo ribų. Tai – dar viena iš priežasčių, kodėl jis taip sparčiai populiarėja.
„Žygiavimas Lietuvoje neturi vienos konkrečios auditorijos – jis atviras visiems. Žygiuoti gali ir maži vaikai, ir senjorai. Ypač džiugina šeimos, kurios nuo pat mažens pratina vaikus prie aktyvaus, sveiko laisvalaikio. Ne mažiau įkvepia ir senjorai, kurie supranta, kad judėjimas turi didžiulę reikšmę gerai savijautai ir ilgaamžiškumui“, – sako D.Urbonavičius.
Nuo pabėgimo iš miesto iki asmeninių rekordų
D.Urbonavičius pasakoja, kad žmonių motyvacija žygiuoti – labai skirtinga, tačiau ją vienija noras judėti ir patirti daugiau nei kasdienybė siūlo mieste. Žygiai tampa būdu pabėgti nuo rutinos, triukšmo ir informacinio pertekliaus.
„Vieniems žygiai – tai galimybė pabėgti į gamtą ir atsikvėpti nuo kasdienio tempo. Kiti ieško bendraminčių, bendrystės jausmo, kuris natūraliai gimsta einant kartu. Trečius motyvuoja sportiniai tikslai – noras išbandyti savo ištvermę ar pasiekti asmeninių rekordų. O dar kiti renkasi žygiavimą dėl sveikatos – tiek fizinės, tiek emocinės“, – pasakoja D.Urbonavičius.
Šis universalumas leidžia žygiavimui pritraukti labai skirtingas auditorijas ir tapti viena iš nedaugelio veiklų, kuriose kiekvienas randa savo tempą ir prasmę.
Pasak jo, populiariausi išlieka 15–25 kilometrų ilgio maršrutai – atstumas, kuris vieniems tampa rimtu iššūkiu, o kitiems – maloniu pasivaikščiojimu gamtoje. Tokia pusiausvyra leidžia išlaikyti žygio malonumą ir motyvaciją sugrįžti dar kartą.
“Tai – universalus atstumas, kuris vieniems tampa rimtu iššūkiu, o kitiems – maloniu, beveik lengvu pasivaikščiojimu gamtoje. Būtent ši riba leidžia dalyviams išbandyti savo ištvermę, tačiau kartu išsaugoti žygio malonumą ir motyvaciją sugrįžti dar kartą”, – sako jis.
Žygiai keičia ir Lietuvos regionus
Žygiavimas daro poveikį ne tik individualiai žmogaus savijautai, bet ir regioniniam turizmui. Žygių metu atrandami mažiau žinomi takai, miesteliai ir vietovės, kurios anksčiau likdavo turistų nuošalyje.
„Glaudžiai bendradarbiaujame su savivaldybėmis ir vietos bendruomenėmis, skatindami žmones pažinti ne tik didžiuosius miestus, bet ir mažiau lankomas vietas. Žygiuose atrandami gamtos stebuklai, istorijos fragmentai, o vietos verslai noriai įsitraukia – neretai žygio savaitgaliais visos apgyvendinimo vietos būna rezervuotos“, – pasakoja D.Urbonavičius.
Jo teigimu, žygiai dažnai virsta viso savaitgalio kelione, o kai kurie dalyviai net planuoja atostogas aplink žygio vietą. Be to, lietuviai vis drąsiau vyksta žygiuoti ir į užsienį – Lenkiją ar Latviją, kur pats žygis tampa pagrindiniu kelionės tikslu.
