Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vietname lietuvį šokiravo šunienos ruošimas: vargšai gyvūnai ten turi iškęsti siaubingus dalykus

Daugybę pasaulio vietų aplankęs Justinas Navikas šį kartą su „15min“ skaitytojais dalijasi savo egzotiškais kelionės nuotykiais tolimajame Vietname.
Justino Naviko kelionė Vietname
Justino Naviko kelionė Vietname / Asmeninio achyvo nuotr.

Keliautojas Justinas Navikas yra romano apie lietuvio dramatišką likimą Sibiro taigoje – „Išeiti į horizontą“ – autorius. Neseniai pasirodė ir jo naujasis romanas „Išeiti į Afriką“.

Tas pats, bet skirtingas. Vietnamiečių užsienio kalbų įgūdžiai nėra išpuoselėti, bet savo šalį jie dažnai pristato angliškai: same, same but different. Ir tikrai, keliaujant iš šiaurinio Hanojaus į tropikuose amžinai besišildantį Hošiminą (Saigoną), patiri neįtikėtinus gamtinius ir kultūrinius skirtumus. O Vietnamas ir jo žmonės – lyg ir tie patys.

Asmeninio archyvo nuotr. / Vietnamo pakrantė
Asmeninio archyvo nuotr. / Vietnamo pakrantė

Viename iš savo kelionių viražų po Malaiziją ir Singapūrą, pasisotinęs civilizacijos pasiekimais, panorau atsidurti ten, kur vyrauja kasdieninio gyvenimo autentika.

Hanojaus vidurnaktis, užsipildęs judesiu, bruzdesiu pasirodė kaip nerealus sapnas. Po Malaizijos 34 laipsnių karščio, čia buvo tik 11 laipsnių šilumos. Bet naktinio Hanojaus gatvėmis nuolat motoroleriais vežė po 1 kubinį metrą gėlių. Į naktinį gėlių turgų, paaiškino taksi vairuotojas, pas mus vyks Tet – pagrindinė metų šventė, Mėnulio Naujieji Metai.

Kitos dienos ankstų rytą iš viešbučio išsiruošiau apžiūrėti miesto. Nors tai buvo ketvirtas mano vizitas Vietname, bet Hanojuje – pirmas, ir jis pasitiko visai kitokiais garsais, kvapais ir vaizdais nei mano lankyti Saigonas, Da Nangas ar Vung Tau.

Asmeninio archyvo nuotr. / Vietnamo gatvės maistas
Asmeninio archyvo nuotr. / Vietnamo gatvės maistas

Miestas atrodė užtvindytas, tiesiog paskandintas raudonais, oranžiniais, aukso spalvos papuošalais, gėlėmis, popieriniais žibintais. Kiekvienoje gatvėje girdėjosi skardus gaidžių giedojimas. Tačiau labiausiai gatvės triukšmą stelbė šunų lojimas, pereinantis į aimanas ir cypimus.

Galvojau, kokiu būdu net šunys iš anksto žino apie artėjantį Tet. Buvau pasiskaitęs internete, kad vietnamiečiai Mėnulio Naujųjų Metų šventei ruošiasi savaitę prieš ir švenčia savaitę po. Tad vakare visai maloniai įsiliejau į gatvinius pasisėdėjimus skanaujant vietinį maistą ir ryžių salyklo alų, kol, vis prisėdant už mažyčių staliukų siaurų gatvelių labirintuose, atslinko gili naktis.

Labiausiai gatvės triukšmą stelbė šunų lojimas, pereinantis į aimanas ir cypimus.

Keliavau savo viešbučio link jau tuščiomis ir tamsiomis gatvelėmis. Tiesa, dar šiokie tokie naktinio gyvenimo likučiai pasitikdavo tamsiuose skersgatviuose. Viename jų sustabdęs taksi vairuotojas gana ilgai savo išmaniajame vartė nuotraukas ir aiškino, kad jis gali mane pavėžėti. Nuotraukose – gausybė merginų, o taksistas vis kartojo: bum, bum.

Asmeninio archyvo nuotr. / Hanojus
Asmeninio archyvo nuotr. / Hanojus

Aš jau buvau apsunkęs nuo alaus ir gana keisto skonio bei kvapo maisto, tai vairuotojas metė paskutinį kozirį: kokain! Pasakiau jam, kad nežinau, kaip vartoti, ir lydimas šūksniu, kad būsiu pamokytas, pagreitinau žingsnį savo kryptimi.

Kitas rytas pasitiko šventinės kulminacijos artėjimu. Vasario 9 diena Vietname atitiko mūsų santūriai sutinkamą sausio 31-ąją. Jeigu sudėtume visą mūsų Kalėdų, Naujųjų Metų jaudulį, šventinį džiugesį, euforiją į vieną jausmą, tai ta dvasia vis vien nenustelbtų tos vietnamiečių Mėnulio metų šventės.

Asmeninio archyvo nuotr. / Hanojus pasitinka Drakoną
Asmeninio archyvo nuotr. / Hanojus pasitinka Drakoną

Vaikštinėdamas spalvingomis gatvėmis sulaukiau skambučio iš savo draugų vietnamiečių, kurie kvietė papietauti kinų restorane. Hanojaus verslininkas Kien manęs paklausė, ar aš valgyčiau šunų mėsos.

Atsakiau, kad tokiu atveju prieš tai turėčiau išgerti nemažai stipraus alkoholio, o dabar negeriu, tai šunų nevalgysiu. Bet Pekino antis, ožkienos troškinys, gausybė šviežių ir troškintų daržovių, padažų ir dar nepaaiškinamų priedų pamažu nustūmė mintis apie šunieną. Bet, matyt, ne visiškai.

Tai daroma, kad nuo išsiskyrusio adrenalino mėsa taptų minkšta ir skani.

Smalsumas paskatino paklausti, kaip tokie „delikatesai“ paruošiami. Kien gana smulkiai paaiškino. Esą šuns mėsos patiekalai yra tradicinė Mėnulio metų šventės ritualų dalis. Paruošimas panašus kaip ožkienos, bet yra vienas skirtumas.

Dvi dienas prieš papjaunant, šuo yra skaudžiai mušamas, talžomas ar net plikinamas verdančiu vandeniu. Tai daroma, kad nuo išsiskyrusio adrenalino mėsa taptų minkšta ir skani. Čia aš jau neišlaikiau ir emocingai pareiškiau, kad toks elgesys su bejėgiais gyvūnais netoleruotinas. Ir tuoj sulaukiu vietnamiečių replikos.

„Jūs, europiečiai, gal šunų ir gailitės, bet luošinate ir žudote žmones tūkstančiais. Tai mes šunis bent naudojame maistui. O jūs tų nužudytų žmonių turbūt nevalgote?“

Prisiminęs, kad mes, europiečiai, nesustabdome karo, nors galime tai padaryti, kuriam laikui patyliu. Tačiau netrukus vėl tenkinu savo smalsumą.

Papasakojau savo draugams apie mano pasisėdėjimus gatvėse. Sakiau, kad jų kulinarinė skonių įvairovė labai plati. Vakar valgiau kažką susuktą į žalius lapus, kas buvo piršto ilgio ir dydžio – net nežinau, kas ten buvo, lyg mėsa, bet labai keista, net rankų ilgai negalėjau atsiplauti nuo kvapo.

Asmeninio archyvo nuotr. / Vietnamiečių vaišės. Hanojus reitinguojamas pirmoje vietoje pagal maisto kokybę ir kiekius
Asmeninio archyvo nuotr. / Vietnamiečių vaišės. Hanojus reitinguojamas pirmoje vietoje pagal maisto kokybę ir kiekius

O prašiau man patiekti kažką vietinio vietnamietiško. Kien ir jo draugas, kompanionas kiek ilgiau pažvelgė į mane, tada į mano sąmonę grįžo jų pasakojimas, kaip ruošiama šuniena ir aš kurį laiką negalėjau nuvyti minties nuo adrenalino skonio... Gerai, kad supratingi Vietnamo draugai nesiėmė aiškinti, kas ten galėjo būti. Bet tyla dažnai pasako daugiau...

Po restorano ištaigingų pietų atsisveikinau su vietiniais draugais ir kelias valandas klajojau spalvose skęstančiose gatvėse. Kai prisėsdavau lauko kavinėse, valgių jau neužsakinėjau, bet mėgavausi ryžių alumi. Alink save nemačiau nei vieno baltojo turisto. Gal todėl susilaukdavau daug dėmesio. Eiliniai gatvelės žmonės vaišino alumi, vieni siūlė paragauti kažkokio gero maisto.

Gerai, kad supratingi Vietnamo draugai nesiėmė aiškinti, kas ten galėjo būti.

Kadangi Kien pasakojimas apie tradicinius patiekalus dar teberuseno galvoje, mandagiai atsisakiau. Bet gal „mandagiai“ atrodė tik man. Nes kitą dieną atsisėdus lėktuve šalia vietnamietės merginos, ji man ištiesė banknotą pinigų, sakydama, kad per Tet šventę yra tradicija nepažįstamiems žmonėms dovanoti daiktus, valgį arba pinigus. Ir paprastai vaišių neatsisakoma, paaiškino man, paklausus, kaip turiu pasielgti.

Galop vėsiajame 8 milijonų gyventojų Hanojuje atėjo laikas švenčių kulminacijai. Vietnamiečiai yra paskaičiavę, kad pagrindinėje sostinės aikštėje ir aplink miesto centre tyvuliuojantį ežerą Naujų Mėnulio Metų pasitikti ateina trečdalis miesto žmonių ir kone visi atvykę iš kitur.

Pasijutau tame milijoniniame šventiniame sambrūzdyje – nepadauginsiu – ne menkame šoke. Visi žmonės spindėjo laime, gėrė sultis, vitaminų kokteilius, valgė ledus ir nesimatė jokio alkoholio. Tik keletas vakariečių vaikščiojo su alaus skardinėmis. 12 valandą virš ežero šovusius fejerverkus pasitiko minios ovacijos ir įžengėme į Naujuosius Drakono metus.

Maždaug po 20 minučių milijoninė minia be grūsčių ir stumdymųsi lėtomis voromis patraukė miestu į savo gatves. Tyliai, be šurmulio grįžę į namus prisijungė prie likusių namiškių pasėdėti atviruose kiemeliuose susikaupus šalia išpuošto Budos altorėlio.

Asmeninio archyvo nuotr. / Hanojus pasitinka Drakoną
Asmeninio archyvo nuotr. / Hanojus pasitinka Drakoną

Mačiau ir sustingusių liūdesyje veidų, matyt, mąstė apie išėjusius ir negalinčius prisijungti prie pagrindinės šių metų šventės. Tokia tos nakties rimtis perėjo į visišką tylą ir tuščias gatves rytdieną. Kai važiavau taksi ryte į oro uostą skrydžiui į Saigoną, matydamas visiškai tuščias gatves, kur paprastai būna nenusakomas šurmulys ir visą parą nenutrūkstantis eismo srautas, pagalvojau – kaip mažai mes pažįstame kitokį pasaulį, kitokią kultūrą nei pratę matyti aplink save.

Kaip mažai mes pažįstame kitokį pasaulį, kitokią kultūrą.

Nejaučia susimąsčiau apie vietnamiečių ir lietuvių mentaliteto skirtumus. Didžiausią įspūdį paliko Vietnamo visuomenės savireguliacija. Ten tvyro tokia neapčiuopiama, bet rezultatuose matoma, kolektyvinė pajauta.

Asmeninio archyvo nuotr. / Hanojus
Asmeninio archyvo nuotr. / Hanojus

Kai važiavau autobuse per visą Kvinjoną, o tai pusės milijono gyventojų miestas, nepamačiau nė vieno šviesoforo. Nors gatvės buvo užpildytos visų rūšių transportu, eismas pats susitvarko ir nesustoja.

Panaši dvasia yra darbuose ir pramogose. Prie jūros atvyksta pailsėti ne pavieniai žmonės ar poros, bet visomis šeimomis, kuriose – dėdės, tetos, pusbroliai. Išsitiesia tokia giminė ant žolės prie jūros patiesalą, susideda čia pat gaminamus valgius ir puotauja, šnekučiuojasi, juokauja pusę ar visą dieną. Visur juntama bendrystė.

Net restoranuose padavėjai vieni kitiems padeda be žodžių, matydami, kad kažką gali nunešti, kas netilpo ant padėklo kolegai. Jeigu klientui paklausus jis kažko neturi, padavėjas pasileis bėgte per kitas vietas ir tau atneš, bet neigiamo atsakymo labai vengia.

Asmeninio archyvo nuotr. / Vietnamo paplūdimys
Asmeninio archyvo nuotr. / Vietnamo paplūdimys

Lietuviai yra visiška priešingybė. Visur juntamas individualizmas, jeigu gatvėje yra 20 privačių namų, tai visi skirtingi, padavėjai dirba tik su savais klientais ir sako ne, jeigu ko neturi. Gal lietuvių tik moterys yra vieningesnės. Nes keliaudamas po pasaulį niekur nemačiau tiek daug, beveik masino dėvėjimo aptemtų kelnių. Taigi mados klyksmai lietuvių priimami masiškai.

Lietuviai dažnai nebūna patenkinti gyvenimo sąlygomis ir pasiekimais savo gebėjimų diapazone, dėl to jie dažnai linkę kaltinti valdžią.

Taip pat Vietname nemačiau kažkuo nepatenkintų žmonių, nors buvo nemažai atvejų, kai bendravau neformaliai draugiškai, ne kaip klientas. Lietuviai dažnai nebūna patenkinti gyvenimo sąlygomis ir pasiekimais savo gebėjimų diapazone, dėl to jie dažnai linkę kaltinti valdžią, nors patys ją išrenka.

Vietnamas per 10 mano lankymosi čia metų patyrė transformaciją nuo skurdžios besivystančios šalies iki – išdrįsiu pasiremti savo, ekonomisto, įžvalgomis – Azijos ekonomikos tigro.

Asmeninio archyvo nuotr. / Vietnamo pakrantė
Asmeninio archyvo nuotr. / Vietnamo pakrantė

Netgi marketingas šalyje tapo subtiliai veiksmingas. Pavyzdys – visi Vietnamo elektriniai automobiliai yra nudažyti vienoda jūros spalva. Pažvelgi į gatvę ir matai – eismo lavinoje daug vietinių automobilių, vieniems tai kelia pasididžiavimą, kiti taip pat galvoja įsigyti tokią mašinytę – stulbinamai tikslus rinkodaros sprendimas.

Asmeninio archyvo nuotr. / Naujasis Justino Naviko romanas „Išeiti į Afriką“
Asmeninio archyvo nuotr. / Naujasis Justino Naviko romanas „Išeiti į Afriką“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius