Mini geležinkelis į dirbtuves
59 metų Gintaras Knieža, pagal išsilavinimą teatro režisierius, jau 23 metus iš Vilniaus pabėgęs į Krūminius. Prieš 6 metus čia atsirado ir kalnų slidinėjimo trasos, yra nutiestas ir mini geležinkelis į molio minkymo dirbtuves. Pavėsinės stalą Gintaras pavertė pusiau krosnimi, kur galima ir kojas pašildyti, ir kiaušinienę išsikepti.
Pats užauginęs 6 vaikus jis labiausiai laukia daugiavaikių šeimų, todėl sugalvojo įvairių „zbitkų“: nuo puodų žiedimo iki lėkimo triračiais nuo kalnų viršūnių ar net plaukimo irklentėmis.
„Dzūkai pati nepraktiškiausia gentis šalyje“, – šypteli Gintaras, kuris vieną kitą papildomą eurą užsidirba kepdamas senovines plytas čia pats sodyboje įrengtuose pečiuose. Jas padeda kepti ir raumenis užsiauginę paaugliai. Jiems tai ir pramoga, ir papildomas euras.
G.Knieža puikiai išnaudoja Varėnos krašto gamtos anomalijas – žiemos čia būna šalčiausios, vasaros karščiausios, todėl slidinėti galima vos ne iki kovo vidurio, o po to atsigaivinti vėsiame Versekos vandenyje vos ne iki Vėlinių.
Pajamos ir iš blynų
9 kilometrai už Gintaro valdų, Pamerkiuose ant Merkio kranto, plyti „Grikucio“ sodyba. Joje šeimininkaujanti matematikė Laima Mačionienė iškeptų grikinių blynų gali skaičiuoti tūkstančiais. Juos jau 12 metų kepa ir III-iojo amžiaus universiteto studentai ir šimtai moksleivių iš Kazlų Rūdos, Marijampolės ar Kauno. Pati su vyru Kostu sumūrijusi krosnį neatsidžiaugia ir šiluma, ir skanėstais.
„Jau 12 metų vedu pažintines kulinarines neformalaus švietimo pamokas. Uždarbis iš jų patenkina nedidelius poreikius“, – sako Laima, paklausta apie moralinį ar materialinį atlygį.
Sodyboje gyvenimas sukasi ištisus metus, vasarą čia apsistoja baidarininkai, o paskui atvykėlius slampinėja antis-bėgikė Kreksė.
Netoli nuo Laimos nuklydo 28 metų sūnus Antanas. 13 hektarų teritorijoje proprosenelių žemėje 100 metrų atstumu vieną nuo kito nutupdęs 6 namelius.
„Varena TreeHouse“ nameliuose nėra televizoriaus, bet yra sūkurinės vonios. Pavieniai romantikai į Mielupių kaimą grįžta ne kartą, jų pėdomis seka ir vaikai. Seka ne atsitiktinė – čia kaip niekur kitur daug gandrų lizdų.
Nameliuose nėra televizoriaus, bet yra sūkurinės vonios.
Į labiau sofistikuotą veiklą nėrė Eglė Makselytė, Varėnos rajone, Kazimieravo kaime kurianti apželdinimo projektus. Diplomuota statybų inžinierė Vilniuje 20 metų buvo įnėrusi į logistikos verslą ir palaipsniui suprato, kad yra pavargusi nuo itin aktyvios veiklos ar miesto triukšmo, todėl grįžo į Varėnos rajoną.
„Kažkada sakiau, kad niekad negrįšiu į Varėną ir, matyt, buvau neteisi“, – sako Eglė.
Šiame gyvenimo etape Eglei padeda vaikystėje baigta menų mokykla bei kraštovaizdžio dizaino ir gamtos terapijos studijos. Eglės rengtus apželdinimo projektus įgyvendina žinomi sportininkai ar menininkai, kurie būna įsikūrę atokiuose Dzūkijos kampeliuose.
Svarbiausia išlaikyti vietos autentiškumą, stengtis išsaugoti senus medžius ar sodus.
„Svarbiausia išlaikyti vietos autentiškumą, stengtis išsaugoti senus medžius ar sodus“, – sako Eglė.
Vietoj sielių – baidarės
Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Jonas Satkūnas sako, kad vilniečių noras pabėgti į gamtą – jau brandžios visuomenės požymis.
„Padavimuose dzūkų verslai buvo grybai ir uogos, gal dar ir posmai apie „kurcinio ašarą“. Tai lyg dzūkų sakramentas, – šypteli dr. Jonas Satkūnas.
– Pastaraisiais dešimtmečiais dzūkai įdarbino Ūlą – tik vietoje sielių leidžiamos baidarės.“
Dr. J.Satkūnas siūlo į Dzūkiją žiūrėti kitaip. „Tai lyg dvasinė erdvė, kur vieciniai dzūkeliai gyvena minimalistinį, asketišką gyvenimą, o „invaziniai“ atėjūnai miestiečiai svaigsta nuo gamtos, kūrybos, rašymo“, – sako jis.
„Man, kaip tam tikros gamtininkų generacijos atstovui, Dzūkija buvo ir liks sakralinė – buvo būtina išplaukti į skaidriąsias upes, mėnesienos metu per Čepkelius pereiti slidėmis – kas dabar jau yra draudžiama, nakvoti Jogailos bokšte, dalyvauti žygeivių sambūriuose prie Ūlos ar Grūdos“, – poetiškais prisiminimais dalijasi dr. J.Satkūnas.
Pasak mokslininko, Dzūkija teikia gamtos pažinimo džiaugsmą, pavyzdžiui, įsivaizduojamą buvimą smėlio dykumoje, kaip tai buvo poledynmečiu, kai formavosi kontinentinės kopos. Keičiantis klimatui dykuma tapo kvepiančiu šilu.
Dzūkija teikia gamtos pažinimo džiaugsmą.
„Nereiktų pamiršti, kad Dzūkija yra viena iš šalčio polių Lietuvoje, čia slypi amžinojo įšalo reliktai. Žiemos šalčių ar vasaros karščių paslaptis – negiliai po žeme esantys geležies klodai“, – sako mokslininkas, kurio teigimu, būtent temperatūrų anomalijas ir galima išnaudoti įsukant gamtos verslą – o tai ir žygiai paūliais ar dūminių pirčių renesansas.
„Merkys – srauni ir popiktė upė, reikėtų ten pavasarį paleisti pramoginius pontoninio tipo laivus“, – dar vieną galimybę vardijo Keleivinių laivų asociacijos prezidentas Mindaugas Žiedelis.
