Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
Žiūrėdamas į juos vis galvoju apie vieną dalyką. Daugeliui čia gyvenančių vaikų gyvenimas beveik nulemtas nuo gimimo. Šis berniukas, kuris šiandien gena kupranugarius, tikriausiai po dešimties metų darys tą patį. O po dvidešimties – taip pat. Jo pasaulis telpa tarp kelių šulinių, ganyklų ir dykumos horizonto. Daugelis jų niekada neskris lėktuvu, nepamatys universiteto ar didmiesčio.
Kuo giliau keliauju į Čadą, tuo labiau atrodo, kad palieku XXI amžių. Čia gyvenimas teka pagal taisykles, kurios beveik nepasikeitė šimtmečius.
Tačiau romantikos šiame krašte mažiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kuo giliau keliauju į Čadą, tuo labiau atrodo, kad palieku XXI amžių.
Sachara yra didžiausia karštoji dykuma pasaulyje. Jos plotas siekia apie 9 milijonus kvadratinių kilometrų – beveik tiek, kiek visos Jungtinės Amerikos Valstijos.
Ir vis dėlto įdomiausia tai, kad prieš tūkstančius metų čia buvo visai kitoks pasaulis. Sacharoje tekėjo upės, tyvuliavo ežerai, gyveno drambliai, žirafos ir begemotai. Iki šiol ant uolų galima rasti piešinių, kuriuose vaizduojami gyvūnai, kurie dabartinėje Sacharoje atrodytų lyg iš fantastinio filmo.
Šiandien visa tai sunku net įsivaizduoti.
Aplink matau tik akmenis, smėlį ir kaitrą. Atrodo, kad gyvybė čia neturėtų egzistuoti. Tačiau žmonės prisitaikė.
Per sausras vietiniai su kupranugariais, ožkomis ir avimis kartais keliauja dešimtis kilometrų vien tam, kad pasiektų vandenį. Dalis gyvulių tokių kelionių neatlaiko. Nusilpę jie tiesiog lieka dykumoje. O visa ši milžiniška teritorija atgyja vos kelioms savaitėms per metus, kai ateina lietus.
Ir būtent vanduo yra priežastis, kodėl šiandien važiuoju prie vieno svarbiausių objektų regione.
Po kelių valandų kelio horizonte pasirodo šulinys.
Atrodo, kad gyvybė čia neturėtų egzistuoti.
Iš pirmo žvilgsnio jis neatrodo ypatingas. Tačiau dešimčių kilometrų spinduliu tai vienintelis vandens šaltinis. Čia susirenka šimtai gyvulių ir žmonių. Girdisi kupranugarių riaumojimas, ožkų bliovimas, žmonių šūksniai ir girgždančios virvės.
Vanduo čia vertingesnis už pinigus.
Labiausiai mane nustebina tai, kaip vanduo išgaunamas. Gyvuliai suka ratus aplink šulinį ir traukia sunkias talpas iš gilios požeminės angos. Šis metodas naudojamas šimtmečius ir kai kuriose Sacharos vietose beveik nepasikeitė iki šiol.
Stebėdamas šį procesą suprantu vieną paprastą tiesą: jei šulinys išdžiūtų, visas gyvenimas aplink jį išnyktų.
Netoliese atrandu mažą kaimelį.
Namai čia statomi iš molio, purvo ir šiaudų. Kai kurių sienos supintos vien iš sausų žolių. Mediena tokia reta, kad net paprasta lazda laikoma vertingu daiktu.
Vietiniai pasakoja apie lietų.
Mums lietus dažnai sugadina planus. Čia jis švenčiamas.
Kai po ilgos sausros horizonte pasirodo debesys, žmonės išeina iš namų ir laukia pirmųjų lašų. Vaikai šokinėja balose, o suaugusieji žiūri į dangų taip, tarsi stebėtų stebuklą.
Tačiau lietus turi ir kitą pusę.
Po liūčių atsiranda stovintis vanduo, o kartu su juo – milijonai uodų. Maliarija šiose vietose yra viena didžiausių grėsmių. Kai kuriuose regionuose ji kasmet nusineša daugiau gyvybių nei sausra.
Maliarija čia tokia įprasta, kad apie ją kalbama beveik taip pat, kaip mes kalbame apie gripą. Tik skirtumas tas, kad ši liga dažnai baigiasi mirtimi.
Vyresni vyrai turi kelias žmonas, dešimtis vaikų ir dar daugiau anūkų.
Daugelis kaimų sudaryti iš didelių giminių. Kartais visas kaimas iš esmės yra viena šeima. Vyresni vyrai turi kelias žmonas, dešimtis vaikų ir dar daugiau anūkų. Per kelias kartas taip susiformuoja visa bendruomenė.
Toliau keliaudamas dykumoje pamatau tai, dėl ko čia atvykau.
Karavaną.
Ilga kupranugarių eilė lėtai juda per smėlį. Ant jų sukrauta visa žmonių manta – maistas, vanduo, audiniai, palapinės. Viskas, ko reikia išgyventi.
Žiūrėdamas į juos jaučiuosi taip, lyg būčiau patekęs į kitą epochą.
Sunku patikėti, bet tokie karavanai vis dar egzistuoja XXI amžiuje.
Šimtus metų jie jungė kaimus, šulinius ir prekybos vietas. Kai kuriose Sacharos dalyse jie vis dar atlieka tą pačią funkciją. Ir žiūrėdamas į juos jaučiuosi taip, lyg būčiau patekęs į kitą epochą.
Bet tuomet horizonte pasirodo dar vienas vaizdas.
Milžiniškas sunkvežimis.
Paskui antras.
Dar vienas.
Šie monstrai juda iš Libijos į Čadą ir atgal. Jie atrodo kaip šiuolaikiniai karavanai. Sukrauti taip aukštai, kad atrodo, jog tuoj apsivers.
Ant jų vežama viskas: maistas, kuras, motociklai, generatoriai, statybinės medžiagos ir net baldai.
Dauguma vairuotojų važiuoja naktimis. Dieną temperatūra gali pakilti iki tokio lygio, kad metalinės detalės tampa beveik nepaliečiamos rankomis.
Jei sunkvežimis sugenda, prasideda tikras išbandymas.
Pagalba gali būti už šimtų kilometrų. Vanduo ribotas. Ryšio dažnai nėra. Tokiose vietose net menkas gedimas gali virsti išgyvenimo kova.
Artėjant vakarui horizonte pradeda ryškėti Ennedi plokščiakalnio uolos.
Ši vieta dažnai vadinama viena gražiausių Sacharos dalių. Milžiniškos akmeninės arkos, kanjonai ir fantastinės formos uolos atrodo lyg kitos planetos kraštovaizdis.
Saulė leidžiasi.
Iš visų pusių į stovyklas grįžta gyvulių bandos. Vaikai skuba surinkti ožkas, vyrai tikrina kupranugarius, moterys kuria ugnį vakarienei.
Atrodo, kad visa dykuma trumpam atgyja. Bet vos tik sutemsta, prasideda visai kitas pasaulis. Dieną dykuma atrodo tuščia. Naktį ji tampa pilna gyvybės.
Išlenda skorpionai, nuodingi vorai, gyvatės. Visa tai, kas dieną slapstėsi nuo kaitros. Todėl palapinę užsegu taip, lyg nuo jos priklausytų mano gyvenimas. Ir, tiesą sakant, kartais taip ir yra.
Sėdėdamas prie laužo žiūriu į žvaigždėtą dangų. Čia nėra miestų šviesų, nėra triukšmo, nėra civilizacijos. Tik dykuma.
Tačiau būtent todėl tokios vietos ir traukia.
Jos primena, koks didelis ir įvairus yra mūsų pasaulis. Primena, kad už asfaltuotų kelių, oro uostų ir dangoraižių vis dar egzistuoja žmonės, gyvenantys taip, kaip jų protėviai gyveno prieš šimtus metų.
Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
