Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
Tolumoje pradeda kilti tamsūs dūmų stulpai. Milžiniški kaminai lėtai veržiasi į dangų. Išlipęs į krantą pajuntu degančio molio kvapą ir karštį, kuris tarsi prispaudžia prie žemės. Vos išsitraukiu kamerą – žmonės atsisuka. Akimirka tylos. Ir tada – šypsenos. Mane pasitinka be įtarumo, net su smalsumu. Vienas vyras mosteli prieiti arčiau, kitas pats pradeda rodyti savo darbą. Tas paprastumas nuginkluoja.
Plytų gamyba – miestų pradžia
Viskas prasideda nuo žemės. Nusekusiose upių vagose žmonės rankomis kasa molį. Be technikos, be apsaugų. Tik kastuvas ir kūnas. Stebiu juos ir galvoju – tai darbas, kuris atrodo kaip iš praeities, bet iš tikrųjų yra dabartis. Įdomu tai, kad Bangladeše kasmet pagaminama apie 20 milijardų plytų, o plytų pramonė sudaro reikšmingą statybų sektoriaus dalį. Dauguma jų – rankų darbo.
Molio transportavimas vyksta mažomis valtimis. Upės čia – tikros arterijos. Kai valtys pasiekia krantą, prasideda sunkiausia dalis. Vyrai ant galvų kelia dubenis su moliu – dažnai po 30–40 kilogramų. Pabandau pakelti vieną – kūnas iš karto priešinasi. Jie tuo metu juda be sustojimo. Vienas darbininkas per dieną gali pernešti net iki 2–3 tonų molio.
Formuojamos plytos, džiūstančios saulėje, atrodo ramiai, beveik estetiškai. Bet už to slypi ilgos valandos darbo. Prie milžiniškų pečių karštis tampa beveik nepakeliamas. Temperatūra čia siekia apie 900–1000 laipsnių, o dauguma krosnių veikia ištisus mėnesius be pertraukos. Įdomus faktas – plytų pramonė yra ir viena didžiausių oro taršos priežasčių šalyje, sukurianti iki 15 proc. viso smogo kai kuriuose regionuose.
Bandau padėti krauti plytas – po kelių minučių suprantu, kad tai visai kitas fizinio pajėgumo lygis. Darbininkai šypsosi, tarsi sakytų – „viskas gerai, mes pripratę“.
Mediena ir lentpjūvės – balansas tarp gyvybės ir pavojaus
Plaukiant toliau upe, atsiveria lentpjūvės. Milžiniški rastai plukdomi vandeniu, kai kurie tiesiog paleidžiami srovei. Vyrai ant jų balansuoja basomis. Vaizdas atrodo lyg iš filmo, bet čia – kasdienybė.
Bangladeše mediena vis dar plačiai naudojama kaip kuras ir statybinė medžiaga, o didelė dalis darbo vyksta rankomis. Įdomu tai, kad dėl spartaus miškų naudojimo šalis per pastaruosius dešimtmečius neteko didelės dalies natūralių miškų.
Vyrai ant jų balansuoja basomis.
Bandau prieiti arčiau – paviršius slidus, nestabilus. Net stovėti sunku. Jie tuo metu juda užtikrintai. Vienas net pakviečia filmuoti arčiau, tarsi parodyti: „Žiūrėk, mes taip gyvenam“.
Akmens skaldymas – keliai, pastatyti rankomis
Toliau – akmens skaldymo vietos. Čia visur dulkės. Jau po kelių minučių darosi sunku kvėpuoti. Žmonės rankomis skaldo didžiulius akmenis. Be apsauginių akinių, be pirštinių.
Įdomu tai, kad ši skalda vėliau naudojama keliams, tiltams, pastatams – tai vienas pagrindinių infrastruktūros elementų. Tačiau darbininkai dažnai dirba be jokios medicininės apsaugos, o ilgalaikis dulkių įkvėpimas gali sukelti rimtas plaučių ligas.
Bandau pabūti ilgiau – kūnas greitai pavargsta. Jie dirba visą dieną.
Smėlio gavyba – žmogus prieš upę
Upėse vykstantis darbas palieka stipriausią įspūdį. Vyrai semia smėlį kibirais tiesiai iš dugno. Kai kurie stovi iki krūtinės vandenyje.
Vienas kibiras gali sverti daugiau nei 20 kg. Per dieną jų ištraukiama šimtai. Įdomu tai, kad Bangladešas yra tarp šalių, kur smėlio paklausa sparčiai auga dėl intensyvios urbanizacijos – miestai plečiasi, o smėlis tampa aukso vertės resursu.
Pabandau pats – po kelių kartų rankos pavargsta. Jie dirba valandų valandas. Krante smėlis kraunamas į krepšius, nešamas ant pečių. Vaizdas primena kitą laikmetį.
Vienas kibiras gali sverti daugiau nei 20 kg.
Ir čia ateina sunkiausia dalis – ne filmuoti, o stebėti. Yra momentų, kai norisi nuleisti kamerą. Bet kartu suprantu – jei to neparodysiu, tai liks nematoma.
Laivų remontas – plieno pasaulis
Dirbtuvėse, susijusiose su Bangladešo laivų ardymo pramone, atmosfera visiškai kitokia. Metalas, kibirkštys, triukšmas. Bangladešas yra viena didžiausių laivų perdirbimo vietų pasaulyje – čia išardoma iki 30 proc. visų pasaulio laivų.
Darbas pavojingas. Vienas vyras parodo randus ant rankos – be didelių emocijų. Tiesiog faktas. Už tai – keli eurai per dieną.
Latekso rinkimas – tylus darbas
Sausumoje – latekso rinkimas. Iš medžių teka baltas skystis, kuris vėliau virsta guma. Šis procesas reikalauja tikslumo – įpjovimas turi būti tinkamo gylio, kitaip medis gali būti pažeistas.
Tai – rankų darbas už maždaug 1 eurą per dieną.
Įdomu tai, kad natūralus kaučiukas vis dar yra svarbi pasaulinės pramonės dalis, naudojama tūkstančiuose produktų. Tačiau čia, laukuose, tai – rankų darbas už maždaug 1 eurą per dieną.
Ryžiai – šalies širdis
Ryžių laukai – įspūdingi. Ryžiai čia yra visko pagrindas. Bangladešas kasmet užaugina apie 40 milijonų tonų ryžių ir yra tarp didžiausių augintojų pasaulyje.
Įdomu tai, kad ryžiai sudaro apie 75 proc. visų dirbamų žemės plotų, o žemės ūkyje dirba beveik pusė šalies gyventojų. Tai milžiniškas rankų darbas – nuo sodinimo vandenyje iki pjovimo.
Arbatos plantacijos – grožis su kaina
Sreemangal regione – žaluma, kalvos, ramybė. Bet tai tik paviršius. Arbatos plantacijose dirba ištisos šeimos. Įdomu tai, kad ši industrija čia atsirado dar kolonijiniais laikais ir daug kur struktūra beveik nepasikeitė.
Iki 30 proc. vaikų kai kuriose vietose padeda dirbti. Moterys visą dieną skina lapelius, dažnai be pertraukų. Atlygis – minimalus.
Stovėdamas tarp jų jaučiu dvigubą jausmą – vaizdas gražus, bet realybė sunki.
Tekstilė – pasaulio spinta
Mažame kaime – siuvimas. Bangladešas yra vienas didžiausių tekstilės eksportuotojų pasaulyje. Apie 80 proc. viso eksporto sudaro drabužiai.
Įdomu tai, kad šioje industrijoje dirba daugiau nei 4 milijonai žmonių, dauguma jų – moterys. Darbo dienos ilgos, dažnai – 10–12 valandų.
Ir tada supranti – kiekvienas drabužis turi savo istoriją.
Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
