„Šalia vykstantis karas, už vartų stovintis priešas verčia susimąstyti, ką veikiame šioje žemėje, kokios mūsų nuostatos, vertybės. Matome pavyzdžius, kaip Ukrainoje naikinamas paveldas, kaip taikomasi į nacionalinę savimonę.
Akivaizdu, kad kalba, literatūra, tradicijos, istorija bei proistorė, paveldas yra esminės visuomenės vertybės, kurios stiprina mūsų savivertę, ugdo patriotizmą. Aš, kaip istorikas, jaučiu pareigą rašyti ir leisti tokias knygas, kurios populiarintų istorijos žinias, – sakė istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto doc. V.Almonaitis.
– Kultūrinis pažintinis turizmas – ne vien laisvalaikio pramoga. Galima sakyti, kad istorija yra atramos taškas, ypač dabar, kai kalbama apie visuomenės atsparumo stiprinimą. Todėl svarbu, kaip tą istoriją žmonėms pateikti, kad ji jiems būtų suprantama, įdomi. Mūsų leidžiami „Keliautojo žinynai“ (o jų išleista jau daugiau kaip 20) ir turi tokį tikslą – populiarinti istoriją, žinias apie krašto paveldą.
Matome pavyzdžius, kaip Ukrainoje naikinamas paveldas, kaip taikomasi į nacionalinę savimonę.
Galima rašyti mokslines monografijas, tačiau jas skaito ribotas žmonių skaičius. Nors mano neseniai išleistą monografiją „Kryžiuočiai Kaune“ kauniečiai ir kiti labai skaito. Galiu pasidžiaugti. Dar galiu pridurti, kad mes stengiamės istoriją suglausti su paveldu. Tai neatsiejama. Žmonės labai gerai įsisavina istoriją, jeigu ją čiupinėja gyvai. O pačiupinėti galima per paveldą, per išlikusius, istoriją iliustruojančius objektus.“
Autoriai rengia savo knygų pristatymus tuose kraštuose, miesteliuose, apie kuriuos išleistos knygos. Abu pastebi, kad kai kurie žmonės savo kraštą tarsi iš naujo atranda, knygose aprašytas paveldas vietos bendruomenei tampa reikšmingesnis, svarbesnis, vietiniai pradeda kitaip į jį žiūrėti, rūpintis, tvarkyti.
Kražių kraštui autoriai priskiria istorinę LDK Kražių valsčiaus vakarinę pusę, dabartinio Kelmės rajono pietvakarinę dalį ir aprašo 27 gyvenamąsias vietoves, 3 miškų masyvus, pristato gamtos, istorijos ir kultūros paminklus: Vileikių ir Oreliškės akmenis, Šventragių ąžuolą, kalvą, vadinamą Medžiokalniu, Papilių, Plūsčių, Bumbulių, Gudelių ir keturis kitus piliakalnius, Sotkalnio ir Paalksnių pilkapynus, Kražių kolegijos pastatą ir jame veikiantį muziejų, Kražių, Pašilės, Pakražančio ir Stulgių bažnyčias bei kapines, Kražių žydų kapines ir holokausto vietas, laisvės kovotojų užkasimo vietą prie Kražių, paminklus Lietuvos partizanų atminimui Būtviluose, Tamkiuose, Legotėje ir kitur.
Kas dar įdomu – knygoje autoriai pirmą kartą publikuoja pluoštą savo pačių dar žygeiviškais studijų metais, 1986-aisiais, šiuose kraštuose bekeliaujant iš vietos gyventojų užrašytus padavimus ir pasakojimus apie Gudelių bei Šilgalio piliakalnius, kelis kitus Kražių krašto objektus.
Po Kražių skerdynių carinė valdžia bažnyčių Lietuvoje daugiau neuždarinėjo
Kuo įdomus, garsus Kražių kraštas? V.Almonaitis įsitikino, kad dažnas, paklaustas apie Kražius, žino 1893 m. Kražių skerdynes, kurios tada ir pasaulyje sukėlė didelį pasipiktinimą Rusijos administracijos vykdoma tautinės priespaudos, nepakantumo kitatikiams politika.
Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos, Kanados, Naujosios Zelandijos, Japonijos spaudoje buvo paskelbta ją smerkiančių straipsnių, įvyko mitingų ir demonstracijų, carui buvo nusiųsta protestų. Kražių skerdynes, kaip teigia leidinio autorius istorikas V.Almonaitis, išprovokavo carinės Rusijos valdžios vykdoma politika.
Po 1831 ir ypač po 1863 m. sukilimų buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje nuosekliai vykdė antikatalikišką politiką, uždarė kelis šimtus katalikų vienuolynų ir bažnyčių, o vietoje jų statė cerkves ir steigė stačiatikių vienuolynus. Caro valdininkai nusprendė panaikinti Kražių benediktinių vienuolyną ir uždaryti jo bažnyčią.
„Nors apie 300 Kražių parapijiečių 1892 m. kreipėsi į carą, vidaus reikalų ministrą, Vilniaus generalgubernatorių ir Žemaičių vyskupą su prašymais atiduoti vienuolyno bažnyčią parapijai, nes jos turima medinė yra sena, tai rezultatų nedavė.
Vienuolyno bažnyčios perdavimui kategoriškai pasipriešino 1893 m. sausį paskirtas naujas Vilniaus generalgubernatorius Piotras Orževskis. Jo pastangomis birželį caras pasirašė naują įsaką, kuriame buvo numatyta bažnyčią ne tik uždaryti, bet ją ir vienuolyno pastatus nugriauti, o jų vietoje pastatyti žemės ūkio mokyklą. Vienuolyno valdas nuspręsta perduoti stačiatikiams ir rusų kolonistams, – pasakojo V.Almonaitis.
Prasidėjus skerdynėms, manoma, susitelkė maždaug 2000 žmonių minia.
– Kražių žmonės pasiryžo apginti bažnyčią. Nuo spalio pradžios, susirinkę bažnyčioje, ją saugojo. Prie kražiškių jungėsi ir kitų parapijų tikintieji. Bažnyčioje nuolat būdavo apie 100 žmonių. Lemtingų įvykių išvakarėse buvo susirinkę 300–400 tikinčiųjų, o prasidėjus skerdynėms, manoma, susitelkė maždaug 2000 žmonių minia.“
Lapkričio 10-ąją, antrą valandą nakties į Kražius atvyko Kauno generalgubernatorius Nikolajus Klingenbergas su 70 policininkų ir žandarų. Nors žmonės juos pasitiko laikydami kryžių, caro ir carienės portretus, prašė neuždaryti bažnyčios, generalgubernatorius derėtis nenorėjo.
Policininkai, čaižydami žmones bizūnais, ėmė varyti iš bažnyčios ir šventoriaus. Tada žmonės policininkus puolė akmenimis ir spragilais. Generalgubernatorius su keliolika žandarų ir pareigūnų užsibarikadavo bažnyčioje. Auštant iš Varnių į Kražius atjojo apie 300 kazokų. Jie žmones puolė šaunamaisiais ginklais, bizūnais, siaubė miestelį.
Po šio įvykio apie 330 žmonių buvo suimti, tardyti, 71 perduotas teismui. Nors vėliau Vilniuje teisiamus Kražių įvykių dalyvius gynę garsūs Rusijos advokatai įrodė, kad N.Klingenbergo veiksmai buvo neteisėti, o teisiamieji nekalti, vis dėlto 35 kražiškiai buvo nuteisti.
Kas šiandien mena tuos įvykius? „Caro valdininkai parengė bažnyčios nugriovimo sąmatą, ji liko stovėti, nors ir gerokai suniokota, – teigė V.Almonaitis.
– 1908 m. šventovė perduota parapijai, iki 1910 m. buvo suremontuota. Svarbu paminėti, kad po Kražių skerdynių carinė valdžia Lietuvoje katalikų bažnyčių neuždarinėjo. Taigi, kražiškiai apgynė ne tik savo, bet ir kitas, tikėtina, planuotas uždaryti bažnyčias“.
Jie žmones puolė šaunamaisiais ginklais, bizūnais, siaubė miestelį.
Žymiąsias Kražių skerdynes mena miestelyje stovinti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, nors ir gerokai pakitusi nuo tų laikų, bet išlaikiusi tuos pačius altorius. Pažymint įvykių šimtmetį 1993 m. šventoriaus vartų viršuje įkomponuotas Regimanto Midvikio sukurtas bronzinis bareljefas, o nukentėjusiųjų skerdynėse pavardės iškaltos į kairę nuo vartų matomoje memorialinėje lentoje, kuri įrengta 2018 m.
Vytauto kalne – vienos iš pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje vieta
Kelionę pradėjus Kražiuose, V.Almonaitis siūlo pasižvalgyti plačiau.
„Objektas, kurį daug kas pravažiuoja – Papilių piliakalnis. Tai Kražių pilies vieta. Papiliai – nedidelis kaimelis, 3–4 km į pietryčius nuo Kražių. Kaip sako pavadinimas, kaimelis yra prie piliakalnio, žemaitiškai – prie pilės. Yra gražių piliakalnių, yra archeologine prasme svarbių, o čia viskas viename – ir istorinė, ir archeologinė, ir mitologinė vertė. Mažai tokių piliakalnių yra, – teigė istorikas.
– Objektas XIV a. šaltiniuose jau įvardijamas kaip piliakalnis. Dar vienas išskirtinis objektas yra Bumbulių piliakalnis. Pagal plotą vienas didžiausių Lietuvoje. O gal ir didžiausias. Išskirtinis piliakalnis, čia dar bus atradimų. Na, ir Gudelių kaime esantis piliakalnis, vadinamas dar ir Pilike, įdomus įrenginys: piliakalnį supa aštuoni gynybiniai grioviai ir aštuoni pylimai: trys vienoje pusėje, penki kitoje. Lietuvoje sunku rasti panašų pavyzdį.“
Pasak V.Almonaičio, dažniausiai ekskursijoje po Kražius akcentuojami trys objektai – bažnyčia, išlikęs kolegijos pastatas ir Medžiokalnis, nors jis jau už miestelio ribų.
„Mes savo knygoje išryškinome dar du labai svarbius objektus – kapines ir senąją bažnytvietę, ji įspūdinga jau vien dėl laiptų. Ją galima surasti iš Turgaus aikštės šiauriniu jos pakraščiu pasukus Vytauto gatve. Rytų pusėje gatvė kerta Kražantės upelį ir įsiremia į Kražių bažnytvietę, vadinamą Vytauto kalnu, – pasakojo V.Almonaitis.
– Tai maždaug 8 m aukščio šlaitas. Į jį kyla senoviniai, platūs netašytų akmenų laiptai. Tai kuria ypatingą aurą. O jei darysime prielaidą, kad ant šio kalno būta ikikrikščioniškų šventviečių, tada taps aišku, kodėl būtent šioje vietoje apie 1416 m. Vytautui Didžiajam paliepus, iškilo medinė Kražių bažnyčia – viena iš maždaug dešimties pirmųjų krikščionių bažnyčių Žemaitijoje.
Tai didelę istorinę vertę turintis objektas.
Medinė bažnyčia nebuvo ilgaamžė. Skaičiuojama, kad šioje vietoje bažnyčios statytos bent penketą kartų. Bet visąlaik šitoje pačioje vietoje. Tai didelę istorinę vertę turintis objektas.
Įdomu pažymėti, kad nuo 1580 m. į Kražius altaristas paskirtas lietuviškos raštijos LDK pradininkas Mikalojus Daukša. 1855 m. bažnyčia buvo suremontuota, XX a. pradžioje planuota jos vietoje statyti mūrinę. Projektas liko neįgyvendintas, nes, kaip jau pasakojau, po Kražių skerdynių, 1908 m. carinė valdžia ryžosi parapijai atiduoti uždarytą benediktinių vienuolyno bažnyčią.
Bažnyčia ant Vytauto kalno iki mūsų dienų neišliko, tačiau išliko šalia stovėjusi 1852 m. pastatyta mūrinė varpinė. Ji dabar yra restauruota. Tai išskirtinis pastatas, liudijantis šešetą amžių trukusią Vytauto kalno istoriją.“
Pasak pašnekovo, įdomių bažnyčių Kražių krašte yra ir daugiau. Pavyzdžiui, Pašilės Šv. Jurgio bažnyčia turi tokį varpą, kokio niekur kitur nėra.
„1620 m. išlietas varpas yra su lietuvišku įrašu. Kiti lietuviški užrašai ant varpų yra XIX a. pirmosios pusės. Šis varpas greičiausiai atkeliavo iš Mažosios Lietuvos, yra vienas iš seniausių varpų Lietuvoje. Varpą Pašilės bažnyčiai apie 1945–1949 m. už keliolika tūkstančių rublių nupirko kunigas Vaclovas Stirbys. Tačiau patriotiškas nuotaikas savo pamokslais skleidęs kunigas neilgai čia kunigavo.
Su partizanais palaikęs ryšį, prisidėjęs prie jų pogrindinės spaudos leidimo, slėpęs partizanus, paskui gyvenęs nelegaliai ir tapęs partizanų Žemaičių apygardos kapelionu bei štabo nariu, MGB šnipų buvo susektas ir 1950 m. suimtas ir išvežtas į lagerį“, – pasakojo V.Almonaitis.
Šis varpas greičiausiai atkeliavo iš Mažosios Lietuvos, yra vienas iš seniausių varpų Lietuvoje.
Kai Almonaičiai pradėjo rengti knygą, dar nežinojo, kad 2025-uosius Seimas paskelbs Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) metais.
„Išleidę knygą pasidžiaugėme, kad skaitytojams dabar galime pasiūlyti knygoje aprašytą ir su šiuo Baroko epochos poetu susijusį objektą. Prie Kražių kolegijos pastato (vienintelio išlikusio iš XVII a. jėzuitų pastatyto kolegijos ansamblio) yra pritvirtinta memorialinė lenta šiam lotynų kalba rašiusiam poetui, dar vadinamam Krikščionių Horacijumi, Sarmatų Horacijumi, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Lietuvos Horacijumi.
Šis poetas 1617–1618 m. Kražių kolegijoje dėstė sintaksę ir poetiką. Čia jis pradėjo eiliuoti lotynų kalba, į savo poetinius tekstus įterpdamas ir Kražių apylinkių vietovardžių“, – intrigavo čia apsilankyti J.Almonaitienė.
Vėliau M.K.Sarbievijus tęsė mokslus Vilniaus universitete, Romoje. Grįžęs iš Romos, dėstė Vilniaus universitete. Vienas iš didžiausių jo kiemų šiandien vadinamas M.K.Sarbievijaus vardu.
Kaip prisimena J. Ir V.Almonaičiai, kai jie Kražiuose keliaudami lankėsi dar 1986 m., kolegijos pastatas buvo labai apleistas (knygoje pridedama tų metų nuotrauka). Dabar pastatas sutvarkytas, restauruotas. Nuo 2008 m. jame veikia M.K.Sarbievijaus kultūros centras, puoselėjantis istorinę atmintį ir šiais metais žadantis ne vieną su šia asmenybe susijusį renginį.
Kražiuose mokėsi ir poetas, muziejininkas Dionizas Poška.
Dar svarbu paminėti, kad Kražiuose mokėsi ir poetas, muziejininkas Dionizas Poška, tautosakininkas, leksikografas Antanas Juška, jo brolis kalbininkas Jonas Juška ir kiti.
Kas Stulgių kunigą sieja su karpiais?
Dar kita įdomi, istorinę vertę turinti Šv. Mato bažnyčia stovi Stulgiuose, maždaug 5 minutės kelio nuo Kryžkalnio. Ją vietoj sudegusios medinės 1901–1910 m. statė žymus kunigas Antanas Skinderis (1869–1948).
„Tas kunigas buvo veiklus visuomenininkas: būrė parapijiečius į organizacijas, šelpė neturtinguosius, rašė ir vertė švietėjiško turinio knygas, mokė kaimo žmones verslumo ir pats inicijavo verslus. Pavyzdžiui, pastatė Stulgiuose plytinę, o netolimuose Simėnuose įsteigė žuvų auginimo ūkį. Iš to sukaupė daug pinigų bažnyčios statybai. Beje, plytos ir čerpės šiai bažnyčiai išdegtos kunigo įsteigtoje įmonėje“, – intrigavo istorikas.
„O karpius auginti kunigą išmokė kitas žmogus, kuris ir palaidotas Stulgiuose. Tai žuvininkystės pradininkas Lietuvoje, ichtiologas, entomologas Mykolas Kazimieras Girdvainis (1841–1924), – pasakojo J.Almonaitienė.
– Jis auginti karpius, galima sakyti, išmokė ir visą Lietuvą. Šis žmogus, gamtos ir žemės ūkio mokslus buvo baigęs Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje paskui iki 1918 m. suprojektavo ir padėjo įkurti apie 300 žuvininkystės ūkių Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje. Vieni žinomesnių – Trakų Vokėje, kur stovi M.K.Girdvainiui skirtas paminklinis akmuo“.
Kapas buvo apleistas, be užrašo, pažymėtas tik kryžiumi.
M.K.Girdvainio kapą Stulgių kapinėse J. ir V.Almonaičiai su žygeiviais buvo atradę dar studijų metais, 1986 m. kelionių metu. Kapas buvo apleistas, be užrašo, pažymėtas tik kryžiumi. Kaip prisimena V.Almonaitis, tada tose apylinkėse dar gyveno žmonių, kurie prisiminė M.K.Girdvainį, buvo dalyvavę jo laidotuvėse. Tada žygeiviams jie ir parodė dvarininko kapą.
Po šios kelionės V.Almonaitis kreipėsi į Mokslinę metodinę kultūros paminklų apsaugos tarybą su prašymu įtraukti jį į valstybės saugomų istorijos paminklų sąrašą. Istorikas turi išsaugojęs Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos laišką, kuriame jam pranešama, kad taryba kreipsis į Kultūros ministerijos kolegiją 1987 m. pirmame ketvirtyje su tokiu prašymu.
Dabartiniame Kultūros vertybių registre randame, kad šio ichtiologo, bitininko kapas, kaip nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas įrašytas 1993 m.
Po Kražių kraštą verta pasidairyti ir gamtos įdomybių. Vienas iš tokių – trečias pagal dydį Lietuvoje akmuo – Kriaučiaus akmuo Vileikių kaime. Kriaučiaus akmeniu vadintas todėl, kad seniau jis gulėjo siuvėjo (kriaučiaus), gyvenusio netoliese, tėvų žemėje. Kaip ir kiti rieduliai, ledynmečiu atneštas iš Fenoskandijos. Už jį didesnis tik Barstyčių akmuo ir Puntukas.
„Riedulys ilgai tūnojo žemėje tik šiek tiek nugarą iškišęs. Sakoma, kad trukdė arti, tad buvo nuspręsta jį ištraukti. Pradžioje net 14 traktorių to nepajėgė. Ir tik gavus galingesnės technikos iš „Mažeikių naftos“ 1989 m. jį pavyko ištraukti į paviršių. Tad anksčiau trečiuoju pagal dydį Lietuvoje laikytas Mokas turėjo užleisti vietą Kriaučiaus akmeniui“, – sakė V.Almonaitis, kviesdamas į Kražių kraštą visas aprašytas įdomybes atrasti savo akimis.
Trečiuoju pagal dydį Lietuvoje laikytas Mokas turėjo užleisti vietą Kriaučiaus akmeniui.
Belieka pridurti, kad leidinys išsamiai aktualizuoja Kražių krašte esantį paveldą, išryškina ypatingą jo kultūrinę vertę. Taip pat prisideda prie visuomenės istorinės savimonės ir pilietiškumo ugdymo, atkreipia dėmesį į vertingus, geresnio tvarkymo ir platesnio pristatymo vertus kultūros paminklus.
Na, o ieškantiems egzotikos, autoriai siūlo aplankyti Žirklių muziejų Griniuose, budistinę stupą ant Stūpkalnio. Na, ir šiais laikais jau egzotiškai atrodo senojo Žemaičių plento tiltas per Ančią, statytas 1935 m. Šis technikos paminklas stovi slėnyje tarp keturių kaimų – Vaidatonių, Košių I-ųjų, Pavėrių ir Kirklių.
