Atgal į gamtą
Net rudenį Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai fiksuoja šimtus lankytojų, ieškančių istorinio paveldo ir gamtos stebuklų. Viena iš parko darbuotojų Aušra Brazdeikytė pastebi, kad daugelis atvykėlių veržiasi į ežero salas, o aktyvusis sezonas, kai Platelių ežeras apvažiuojamas dviračiais, tęsiasi beveik iki Kalėdų.
Dažnas klausimas – kur paragauti Platelius garsinančios seliavos? Deja, šviežia žuvis čia – retenybė. Vietoj to lankytojams siūloma patiems išbandyti laimę su meškerėmis.
Pasak parko vyresniojo specialisto-ekologo Sauliaus Sidabro, seliava – kaip ir ežerinis sykas – reliktinė žuvis, išlikusi nuo ledynmečio laikų. Senieji plateliškiai mena laikus, kai jų būdavo gausu ir jas gaudydavo tinklais. Dabar, anot ekologo, jų nedaug, jos smulkios, o tam įtakos turi ir klimato atšilimas.
„Seliavos mėgsta skaidrų, švarų, vėsų vandenį, o neršia lapkritį. Prisiekę žvejai žino – norint jų pagauti, reikia laukti, kol vanduo atšals. Geriausia – žiemą, nuo ledo. Kol vanduo šiltas, seliavos plaukioja pavieniui, o kai atšąla – susitelkia į būrelius“, – sako S.Sidabras.
Plateliškiai pataria – jei norite paragauti seliavos, kreipkitės į vietinius žvejus mėgėjus.
Puošmena – vabzdys
Vilniečiai kaip pamišę ieško ir niūraspalvių auksavabalių – retų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų vabzdžių, randamų tik kai kuriuose Žemaitijos nacionalinio parko miškuose bei Plungės dvaro apylinkėse.
Šių vabalų gyvenimas glaudžiai susijęs su senais lapuočiais medžiais, ypač ąžuolais. Didžiausia grėsmė – senų medžių nykimas. Norint išsaugoti šią rūšį, būtina saugoti radavietes ir jų aplinką.
Parko direkcija dalyvauja tarptautiniuose projektuose, kurių tikslas – sukurti lyg ekologinį tinklą, jungiantį šios rūšies populiacijas Lietuvoje, Latvijoje, Šiaurės Lenkijoje ir Pietų Estijoje.
Ekologas Algimantas Krajinas pasakoja, kad per dvejus metus, naudojant specialius atraktantus, buvo sugauti vos penki vabalai.
Šių vabalų gyvenimas glaudžiai susijęs su senais lapuočiais medžiais, ypač ąžuolais.
„Jie aktyviausi per karštas dienas. Kad pradėtų skraidyti, penkias dienas oro temperatūra turi būti apie 25 laipsnius. Skraido netoli – retas nukeliauja toliau nei 500 metrų. Suaugusio vabalo gyvenimo trukmė – apie mėnesį, todėl jie tokie reti ir turi būti saugomi“, – perspėja A.Krajinas.
Magiją perkėlė iš Preilos
Pašnekesiai apie vabalus, žuvis ir paukščius neretai užsitęsia iki išnaktų Roko ir Akvilės Spalinskų šeimos restorane „Bistro Prance“. Čia skamba prancūziška muzika, kvepia kruasanais ir koldūnais, o hipsteriško kirpimo svečiai nuodugniai tyrinėja gamtos lobius.
Šią vasarą duris atvėręs restoranas, kviečiantis šūkiu „Pas mus – kaip į namus“, tapo tikru atradimu ir plateliškiams, ir atvykėliams iš didmiesčių. Rokas ir Akvilė pasakoja, kad idėja gimė spontaniškai – persikėlus iš Preilos, buvo pasiūlyta atidaryti restoraną. Akvilė – maitinimo srities profesionalė, o jos mama – virtuvės šefė. „Maistą gaminame vietoje – patys triūsiame“, – pasakoja Rokas.
Rokas – scenos žmogus: aktorius, renginių vedėjas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas, Andželikos Cholinos šokio teatro artistas, vaidinantis Kauno muzikiniame teatre, keliaujantis su muzikiniais projektais. Tačiau jį galima sutikti ir restorane – besidarbuojantį virtuvėje ar aptarnaujantį svečius.
Čia skamba prancūziška muzika, kvepia kruasanais ir koldūnais.
„Prancūziškas dvelksmas ne atsitiktinis. Platelių dvaras kadaise priklausė prancūzų grafų Šuazel-Gufje (Choiseul-Gouffier) giminei. Legenda pasakoja, kad grafas įsimylėjo vietinę merginą Pranutę, kuri jam kepdavo kruasanus. Todėl ir restorano pavadinimas – atliepiantis istoriją ir menantis legendą“, – pasakoja Spalinskai.
Ne sezono metu dirbama tik savaitgaliais, tačiau siūlomi ir jaučio žandai, midijos, vilkešeris.
„Bandysime vilioti savaitgaliautojus. Žinoma, gaminame ir žemaitiškus patiekalus. Mūsų idėja – bistro su prancūziška aplinka, pritaikyta lietuviškam skoniui. Pas mus galima ir pernakvoti. Kadangi nestokojame fantazijos, restorane vyksta ir koncertai. Taip prisidedame prie Platelių istorijos kūrimo“, – dalijasi šeimininkai.
Mišios po žygių
Grįždami į Vilnių su bendraminčių būriu laidėme smagias replikas – iš mūsų reikėtų bent porai naktų atimti mobiliuosius telefonus, nuvaryti į 15 kilometrų žygį pėsčiomis aplink Platelių ežerą, apnakvindinti menkai šildomoje patalpoje, o rytą leisti paskambinti medinės Beržoro bažnyčios varpais.
Būtent lietuviško ritinio komanda „Plateliai“ yra daugkartiniai Lietuvos čempionai.
Dundant į Vilnių ir truktelėjus nealkoholinio vyno, fantazijos buvo dar svaigesnės – praverstų ir poros valandų ritinio treniruotės Platelių stadione. Būtent lietuviško ritinio komanda „Plateliai“ yra daugkartiniai Lietuvos čempionai. O mums, atvykėliams iš Vilniaus, ritinys atrodo egzotiškai – lyg žemaitiškai besiplūsdami drūti vyrai žaistų kažkokį beisbolą, tik su daugiau garso, širdies ir žemaitiško užsispyrimo.
Sutarėme vieningai – žemaičiai turi kažkokios nenusakomos galios išvalyti užterštus didmiesčių gyventojų failus.
