Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 13d. 11:00

Augalus ir vabzdžius Simonas paverčia papuošalais: ši technika leidžia įamžinti laikiną gamtos grožį

Simonas Balkaitis ir jo juvelyrikos dirbiniai
Asmeninio archyvo nuotr. / Simonas Balkaitis ir jo juvelyrikos dirbiniai

Pažiūrėjęs į 25-erių Simono Balkaičio juvelyrikos dirbinius, pamanytum: kaip kruopščiai atkartotas vienas ar kitas gamtos kūrinys. Tačiau iš tiesų čia slypi dar didesnis žavesys – Simonas nelieja kopijos, jis iš miško parsineštą augalą, negyvą vabzdį ar net ant palangės užsiaugintus vyšninius pomidoriukus paverčia papuošalu – naudodamas tam tikrą techniką padengia juos metalu.

Simonas yra baigęs chemijos mokslų bakalaurą Vilniuje, magistrą – Rygoje, ten dirbęs ir chemiku, o šiuo metu studijuoja pedagogiką Kaune ir dalį etato dėsto Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijoje.

Paklaustas apie menus, pašnekovas sako: „Esu savamokslis. Kūryba visąlaik daugiau ar mažiau išlįsdavo mano gyvenime. Kažkada piešiau, esu mėginęs gaminti ir stalines steam-punk stiliaus lempas, nes labai patinka industrinis dizainas, studijuodamas magistrą Rygoje susidomėjau juvelyrika.

Asmeninio archyvo nuotr./Simono Balkaičio pagamintas stalinis šviestuvas
Asmeninio archyvo nuotr./Simono Balkaičio pagamintas stalinis šviestuvas

Iš esmės būdamas ketvirtame bakalauro kurse ėmiau atsižvelgti į daugiau savo asmenybės pusių ir mėginti plėsti savo gebėjimų ir užsiėmimų ratą. Taigi jau trejus metus esu pasinėręs į netradicinę juvelyriką, dar namuose gaminu bean to bar šokoladą iš kakavos pupelių, iš šokolado – tinginius ir triufelius.“

Pirmąjį savo papuošalą Simonas pagamino studijuodamas Rygoje. „Pamačiau vieną daiktą – kerpę ar šakelę, nebepamenu, kuris irgi buvo pagamintas panašia technika – padengtas metalu ir tapęs papuošalu. Tai mane labai sudomino, – pasakoja pašnekovas.

Eini gamtoje, pamatai ką nors gražaus ir imi skabyti nuo krūmų, medžių, viską tempti namo.

– Tiesa, iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė kur kas paprasčiau, tačiau realybė visai kitokia: teko ir daug eksperimentuoti, ir praktikos įgyti. O ilgainiui pagauna azartas – kai šį tą jau išmoksti, reikia ir dar ką nors išmokti. Ir nejučia pakliūni į tokį liūną, tada eini gamtoje, pamatai ką nors gražaus ir imi skabyti nuo krūmų, medžių, viską tempti namo.“

Kaip vyksta šis papuošalų gamybos procesas, kokius metalus ir akmenis naudoja savo papuošalams, kodėl dažniausiu jų motyvu tampa vienas ar kitas gamtos stebuklas, jau keletą šimtų tokių juvelyrikos dirbinių sukūręs Simonas pasidalijo su 15min GYVENIMU.

– Papasakokite, kaip vyksta pats procesas? Atrodytų, paėmei daiktą, pamerkei į tam tikrą mišinį, palikai sustingti ir turi papuošalą. Bet tikiu, kad viskas yra gerokai sudėtingiau.

– Iš tiesų viskas vyksta kitaip. Imkime varį. Jis lydosi prie maždaug 1000 laipsnių. Tokioje temperatūroje bet koks organiškas dalykas kaip lapas ar drugelis, tikriausiai net dalis akmenų imtų degti. Ir sudegtų greičiau, nei pavyktų ką nors iš jų padaryti.

Visas procesas iš tiesų vyksta kambario temperatūroje, tam nereikia jokios kaitros, ir tai vyksta tam tikruose tirpaluose. Mokykloje gal ir jums teko girdėti žodį elektrolizė. Paprastai aiškinant – tai kambario temperatūroje vykdomas procesas, kai turi tam tikrą vandeninį tirpalą, du elektrodus ir elektros srovės šaltinį – elementariausias galėtų būti baterija.

Asmeninio archyvo nuotr./Simono juvelyrikos dirbinys: sidabruotos lapų segės su mineralais
Asmeninio archyvo nuotr./Simono juvelyrikos dirbinys: sidabruotos lapų segės su mineralais

Prie baterijos prijungęs tuos du elektrodus ir panardinęs į tą tirpalą gali padaryti, kad vienas elektrodas „ištirptų“ (jo masė mažėtų), o ant kito jos daugėtų. Kitaip tariant – per tirpalą metalą nuo vieno elektrodo perneši ant kito. Taigi, jei vienas elektrodas yra tas, kuris ištirpsta, o kitas – lapas ar laumžirgis, taip ir išeina, kad ant to daikto atomas po atomo nusėda metalas.

– Žiūrėdama jūsų darbų nuotraukas pastebėjau, kad vyrauja gamtos motyvai. Kodėl būtent jie?

– Įsivaizduokite, sužydi kokia nors gėlytė. Žydėdama ji būna labai graži, labai įdomios formos, lapeliai turi savo tekstūrą ir pan. Tačiau per porą dienų ji peržydi, nudžiūva, nubyra ir sunyksta. Praeina tas „galiojimo laikas“, ir to grožio nebelieka. Tarp mano dirbinių išties nemaža dalis gamtiškų, nes labai įdomu metalu padengti tikrą augalą ir taip sugebėti įamžinti jo laikiną grožį.

– Čia iš tos serijos: „Sustok, akimirka žavinga!“

– Būtent. Šiuo metu ant stalo turiu laumžirgį, tik jis dar nebaigtas, todėl negaliu atsiųsti jo nuotraukos.

– Suprantu, kad į jūsų akiratį papuola ne tik įvairiausi augalai, bet ir vabzdžiai. O pastaruosius iš miško parsinešate jau negyvus?

– Taip, kartais metalu dengiu ir vabzdžius ar kitus judančius padarėlius, bet, aišku, tik tuos, kurie yra savaime mirę. Pavyzdžiui, drugeliai, kurių galima rasti lauke.

Asmeninio archyvo nuotr./Simono juvelyrikos dirbinys: sidabruotas skorpionas iš Kinijos
Asmeninio archyvo nuotr./Simono juvelyrikos dirbinys: sidabruotas skorpionas iš Kinijos

– Ar visą reikiamą žaliavą randate lauke, gamtoje, o gal yra ir kitų šaltinių?

– Daug randu gamtoje pats arba prirenka ir tėvai – jau yra pagavę šį kablį: išeina kur nors prie jūros, į mišką ir pradeda viską rinkti, nešasi namo (juokiasi).

Dar vienas šaltinis yra senos entimologinės kolekcijos, kurios atkeliauja iš kitų žmonių. Jose vabzdžiai laikui bėgant pradeda irti. Kai atrandu žmones, turinčius tokių kolekcijų ir galbūt nebenorinčius jų laikyti, mielai pasisiūlau priglausti. Bet kuriuo atveju tie vabzdžiai ten sudūlėtų, tad geriau padengiu juos metalu – galės gyventi šimtmečius (šypsosi).

O kartais ir pats ką nors užsiauginu. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą dengiau balkone užsiaugintus vyšninius pomidoriukus. Pamenu, sėdėjau ir rūšiavau: šitą valgysiu, šitą dengsiu (juokiasi). Galiausiai metalu padengti vyšniniai pomidoriukai tapo auskarėliais.

Asmeninio archyvo nuotr./Simono juvelyrikos dirbinys: variniai apdirbti pomidoriukai
Asmeninio archyvo nuotr./Simono juvelyrikos dirbinys: variniai apdirbti pomidoriukai

– Kokį metalą naudojate savo dirbiniams?

– Dažniausiai naudoju varį, bet dengiu ir sidabru, auksu bei nikeliu.

– Kodėl būtent varį?

– Nors varis irgi yra vienas spalvotųjų metalų, įprastinėje juvelyrikoje jis nėra populiarus, nes jį sunku apdirbti. Todėl papuošalai būna žalvariniai arba bronziniai – tiek žalvaris, tiek bronza yra vario lydiniai su cinku arba alavu. Tie lydiniai yra daug populiaresni, nes juos gali patogiau formuoti, jų lydimosi temperatūra kitokia ir t. t.

Kitas niuansas, naudojant varį labai įdomiai vyksta procesas – galima išgauti įvairias spalvas, taip pat jis yra labai tvirtas, kietas metalas, kuris atitinkamai sutvirtina ir patį daiktą.

Jeigu palygintume: gali būti 99,9 proc. grynumo varis ir sidabras, pastarasis bus ganėtinai minkštas metalas, lankstus, kalus, o varis – kietas ir tvirtas. Todėl sidabro papuošalai dažniausiai būna 925 prabos, nes, jei koks žiedas būtų gryno sidabro, jis būtų per minkštas nešioti.

Toks papuošalas yra ilgaamžis, o jei dar kokybiškai pagamintas ir niekas nemėgins jo plaktuku niokoti, išlydyti, galės būti šimtus metų.

O su kai kuriais vario papuošalais, priklauso ir nuo formos, galima pamėginti ir vinį į sieną įkalti, nes jie išties būna labai tvirti. Toks papuošalas yra ilgaamžis, o jei dar kokybiškai pagamintas ir niekas nemėgins jo plaktuku niokoti, išlydyti ar kaip nors kitaip brutaliai su juo nesielgs, galės būti šimtus metų.

– Kai kurie jūsų dirbiniai puošti akmenimis. Kokius naudojate ir iš kur jų gaunate?

– Akmenis naudoju įvairiausius, kurie tik patraukia mano dėmesį ir pasirodo įdomūs: labradoritą, mėnulio akmenį, piritą, lazuritą, peridotą, epidotą, chalkopiritą, fluoritą, ametistą ir paties iš Suomijos parsigabentą įspūdingą spektrolitą.

Dažniausiai jie būna grubūs, neapdirbti, rečiau apdirbti. O spektrolitą pats apdirbu, formuoju, poliruoju, pjaustau.

– Kaip tokius papuošalus prižiūrėti?

– Varis, kaip ir sidabras, sensta. Tada vario dirbinius galima padaryti pasendintus, juos papoliruoti ir išeina tokie gražūs kontrastai, kurie papuošalui suteikia įdomumo. Visus tuos pasendinimus galima nuvalyti kad ir acto rūgštimi arba specialia šluoste, kuria valome akinius. Jos dažnai tinka ir juvelyrikai, nes labai gerai nuvalo pasendinimą.

– Kai ėmėtės gaminti tokius papuošalus, iš kur sėmėtės žinių?

– Šis procesas yra labai chemiškas – išties paties darbo bent 90 proc. sudaro cheminiai procesai, tad chemijos žinios man čia tikrai nepakenkė. Šiek tiek viso to žinojau.

Tačiau, kad padarytum kokybiškai, neužtenka tik žinoti teoriją, tad teko daug eksperimentuoti pačiam, informacijos ieškoti internete.

Tiesa, tokio pobūdžio juvelyrika yra gana jaunas dalykas. Pats procesas daiktus dengti metalu žinomas apie šimtmetį, jis įprastai naudojamas mašinų dalims padengti, kai ką nors chromuoja, cinkuoja ir pan.

Visus tuos pasendinimus galima nuvalyti acto rūgštimi arba specialia šluoste, kuria valome akinius.

Bet juvelyrikoje ir dar tokiems gležniems daiktams, kur paimsi kokią kerpę ar laumžirgio sparną, per stipriai paspausi pirštu ir sutrupės, šis procesas pasaulyje taikomas dar tik kokį dešimtmetį, Lietuvoje tai nėra populiaru. Tačiau yra žmonių, kurie tuo jau senokai užsiima, forumų, panaršai ten, skaitai, domiesi ir renki tas žinias.

– Kokių turite su juvelyrika susijusių planų artimiausiai ateičiai?

– Esu numatęs porą mugių, kuriose norėčiau sudalyvauti, nes labai džiugina gyvas kontaktas su žmogumi. Su savo papuošalais esu buvęs mugėse Suomijoje ir Latvijoje, o pernai dalyvavau „Amber Trip“ parodoje Vilniuje. Deja, šiemet dėl gyvenimo permainų nebuvo galimybės joje sudalyvauti.

– Ačiū už pokalbį. Linkiu sėkmės ir ūpo toliau kurti ir įamžinti tą laikiną gamtos grožį!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Video

27:32
22:52
09:12

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką