Kodėl būtent masažas? Gintarė pasakoja, kad dar vaikystėje ji turėjo sveikatos problemų – iškrypusį stuburą, kurias įveikė būtent masažas, ir jai neprireikė operacijos. Supratusi, kokia galinga ir gydanti prisilietimo galia, mergina ryžosi save išmėginti kitame amplua. Būtent tai į jos gyvenimą atnešė daug pokyčių, įdomių patirčių ir kelionių aplink pasaulį.
Šiandien Gintarė gyvenimą ir verslą kuria Lietuvoje, kur, tikina, jaučiasi laiminga, atradusi harmoniją.
– Kaip nusprendėte, kad Australija yra ta vieta, kur norite keliauti?
– Mano vyro artimas draugas susapnavo, kad jam reikia važiuoti į Australiją. Per mėnesį laiko jis susitvarkė visus dokumentus ir iškeliavo. Mes tuo metu pagalvojome, jog norėtume jį aplankyti, tačiau finansine prasme tai kainavo labai daug, todėl kilo mintis ten pagyventi, juolab kad ir visos sąlygos tam buvo tinkamos – neturėjome vaikų ir įsipareigojimų, buvau pabaigusi studijas.
Išsiaiškinome, kad norėdami gyventi Australijoje, turime kelis pasirinkimus, vienas iš jų – studijuoti. Kai pamačiau, jog galiu ten mokytis masažo, apsidžiaugiau. Pati vaikystėje daug laiko praleidau su masažuotojais ir kineziterapeutais, kadangi mano stuburas buvo iškrypęs. Per šešerius metus problema buvo suvaldyta, ir nors nėra idealu, tačiau tai padarė didelę įtaką mano sveikatai.
Su vyru rinkomės tas pačias studijas ir galvojome, kad jeigu ir nedirbsime masažuotojais, turėsime reikiamų žinių, kurias galėsime panaudoti. Masažo mokymo kursai koledže buvo labai intensyvūs, turėjome labai daug praktikos. Čia sutikome žmonių, kurie jau dirbo masažuotojais, todėl buvo įdomu stebėti jų įgūdžius bei pasisemti patirties.
– Kaip Australija ir australai jus priėmė?
– Į šią šalį galima atvykti arba su turisto viza, arba studijuoti, taip pat – pas artimus giminaičius. Mes pasirinkome studijas, kadangi galvojome, jog važiuoti dirbti galime ir, tarkime, į Angliją.
Per devynis mėnesius gavome sertifikatą ir galėjome pradėti dirbti, taip pat tęsėme studijas, kad gautume diplomą. Koledže semestras kainuoja apie 2 tūkst. dolerių, o universitete – 10 tūkst. Nors uždirbti galima daug, tačiau lygiai tiek pat daug ir išleidi.
Studijuojami mes pradėjome dirbti. Iš pradžių dirbau padavėja, o vėliau, jau po tų devynių mėnesių, įsidarbinau vienoje ajurvedinėje klinikoje, kur dariau ajurvedinius masažus. Man tai labai patiko, todėl susiradau ir antrą darbą.
Viskas sekėsi labai gerai – patiko tiek mokslai, tiek darbas. Dėstytojai turėjo holistinį požiūrį į masažus, tai reiškia, kad į ateinantį žmogų tu žiūri labai plačiai – kaip jis ateina, atrodo, ką jaučia, kokia jo savijauta apskritai. Masažuotojas – tam tikra prasme lyg psichologas.
Taip dirbome šioje šalyje apie trejus metus, o vėliau nusprendėme grįžti į Lietuvą, tik prieš tai norėjome pakeliauti po pasaulį: aplankėme Japoniją, Indiją, Balį.
Į Australiją išvažiavome nežinodami, kokie planai toliau mūsų laukia. Gal ten būtų taip patikę, kad nebūtume norėję grįžti. Tačiau jau nuvažiavę supratome, kad nors viskas ten nuostabu, ypač įspūdinga gamta, visgi negyvensime visą laiką. Sidnėjus – tai niekada nemiegantis miestas, kuriame pilna žmonių, nuolat dega šviesos ir vyksta vakarėliai. Jame labai daug skirtingų tautybių žmonių, todėl apibūdinti, kokie yra australai, labai sunku. Pastebėjau, kad jie „atsipūtę“ ir tingūs.
Jų požiūris – kam daryti šiandien, jeigu gali rytoj, o dar geriau – jeigu padarys kas nors kitas. Australai labai mėgsta emigrantus, jie žavisi jų darbštumu. Niekas niekur neskuba, atrodo, kad jie neturi jokių problemų, mėgsta šnekėti ir bendrauti. Visiška norma, jeigu tave traukinyje užkalbins nepažįstamas žmogus arba parduotuvėje tu pradėsi kalbėtis ne apie prekes, o apie gyvenimą. Australai turi neblogą humoro jausmą, mėgsta vakarėlius, bet ir propaguoja sveiką gyvenimo būdą.
– Kelionės jums padarė didelę įtaką?
– Po Japonijos atvykus į Indiją ištiko tam tikra prasme kultūrinis šokas, kadangi ten viskas buvo kitaip, kaip kad aš įsivaizdavau, ką reiškia „teisingai gyventi“. Nesu princesė, tačiau ten pamačiau visko – nuo skurdo, nešvaros, benamių gyvūnų iki karvių, vaikštančių bet kur. Indijoje gyvenimas vyksta kitaip, ir tai man davė daug patirties apie knygą nespręsti iš jos viršelio.
Indijoje gyvenimas vyksta kitaip, ir tai man davė daug patirties apie knygą nespręsti iš jos viršelio.
Vakarų pasaulyje viskas turi savo vietas – kalėjimas, prieglaudos, senelių, laidojimo namai, o Indijoje viskas vyksta vienu metu – čia žaidžia vaikai, už kelių metrų negyvas šuo, kažkas neša negyvėlį, už kilometro degina žmones, kitur vyksta vestuvės. Viskas yra kartu, visi gyvenimo ciklai vyksta persipynę vienas su kitu.
Kiekvienoje situacijoje išmokau atrasti gėrį, toleruoti kitus. Apskritai kelionės davė labai daug geros gyvenimiškos patirties. Esu dėkinga kiekvienai šaliai ir kiekvienam sutiktam žmogui. Į Lietuvą grįžau su kitomis spalvomis, kitokiu požiūriu.
– Ar po tiek laiko reikėjo adaptuotis mūsų šalyje?
– Maniau bus sunkiau, jausiu atotrūkį su šeima, nors su artimais žmonėmis palaikėme glaudžius ryšius. Atrodė, kad visi gyvena savo gyvenimus, tačiau įsiliejome labai greitai. Viskuo labai žavėjausi Lietuvoje, atrodė, lyg pirmą kartą būčiau pamačiusi savo šalį (juokiasi). Pastebiu, kad vis daugiau žmonių iš svečių šalių ten pabuvę grįžta atgalios.
Tik kartais nustebina kai kurių žmonių požiūris. Pavyzdžiui, nuėjau į banką, nes reikėjo atsidaryti sąskaitą. Darbuotojai paaiškinau, kad turiu tik australišką, ji, supratusi, kad grįžau iš Australijos, negalėjo suvaldyti nuostabos – kodėl mes grįžome, juk ten geriau.
Bet dažnai žmonės nesupranta, kad ir kur būtum, niekas neatneša ant padėklo to, apie ką svajoji. Nėra taip, kad gerai tik kitur – kad kitose šalyse lyja pinigais, o tau nereikia nieko daryti, tiesiog guli bambą išvertęs.
– Kai grįžote, menotyrą nustūmėte į šoną?
– Dar studijuodama supratau, kad menotyra ne man, nors meną tikrai labai mėgstu. Nesu komandos žaidėja, todėl man dirbti vienai labai patinka. Dar studijuodama ir mokydamasi masažo Australijoje supratau, kad grįžusi norėčiau užsiimti būtent jais.
Tiesa, Lietuvoje masažas yra suvokiamas kaip prabangos dalykas, procedūra. Aš darau gydomuosius, reabilitacinius masažus, po traumų, sporto, kai kamuoja lėtiniai skausmai, dirbu su nėščiomis moterims ar jau pagimdžiusiomis. Masažas gali padėti daugeliu atveju, tačiau nėra vaistas nuo visų ligų. Vien masažas jūsų neišgelbės, kadangi gera savijauta priklauso nuo daugelio dalykų.
Masažas gali padėti daugeliu atveju, tačiau nėra vaistas nuo visų ligų, kadangi gera savijauta priklauso nuo daugelio dalykų.
– Kaip dažnai reikėtų masažuotis, kad būtų pasiektas rezultatas?
– Tai yra labai individualu, rezultatas pasiekiamas abipusiu susitarimu, kadangi dirbti turi ne tik masažuotojas, bet ir pats žmogus – atlikti „namų darbas“: joga, sportas, baseinas ir pan. Aš visada prašau savo klientų, kad jie taip pat prisidėtų prie geresnės savijautos, kadangi jų indėlis yra lygiai toks pats svarbus.
Visada reikalingas bendravimas tarp masažuotojo ir kliento, kadangi reikia išsiaiškinti, kokia problema kamuoja. Na, o jeigu kalbėtume apie asmeninį, artimesnį bendravimą masažo metu, jis reikalingas tiek, kiek to reikia pačiam klientui – visada leidžiu išsikalbėti. Lietuviai tikrai santūresni nei australai (šypsosi).
Esu džiugiai nustebinta, kad vis daugiau vyresnių žmonių užsiima fizine veikla, treniruojasi, tačiau nemažai ir tokių, kurie neturi ir neranda laiko sportui, o tai labai jaučiasi. Australai šiuo atveju yra fiziškai aktyvesni, ten gajus grožio kultas. Sunkiausias, tačiau svarbiausias dalykas – tai balansas, nes dažnai norime visko arba nieko.
– Trys priežastys, kodėl reikia masažo?
– Psichologine, emocine ir fizine prasme masažas tikrai gelbsti ir padeda. Mes gyvename vis greitėjančiame tempe, o masažo valanda, kaip teigiama, prilygsta 8 valandoms miego, be to, padeda atsipalaiduoti, nusiraminti. Masažas man labai padėjo ir tikiu, kad gali padėti kitiems.
– Ar jūsų gyvenimą pakeitė profesijos pokyčiai, aplankytos šalys? Kuo šiandien gyvenate?
– Anksčiau rūkiau, dabar jau neberūkau trejus metus. Pavyko mesti labai greitai ir paprastai. Viena pažįstama man dar prieš išvažiuojant papasakojo, kad metė rūkyti su ta mintimi, kad jai 21-eri, o po septynerių metų ji norėtų pastoti, todėl per tuos metus plaučiai jau būtų pilnai išsivalę. Tuo metu supratau, kad niekada apie tai nebuvau pagalvojusi. Tu suvoki, kad rūkymas kenkia, tačiau atrodė, kad kenki daugiausiai sau. Tai mane paveikė labai stipriai.
Mėsos nevalgau jau daugiau kaip 4,5 metų, atsisakiau kavos, sportuoju, ryte mėgstu anksti keltis – 5 valandą. Šiuo metu bėgioju, lankau jogą, taip pat planuoju sugrįžti į baseiną.
Visgi, nelaikau savęs didele sveikuole, pavyzdžiui, mėgstu saldumynus ir traškučius, tačiau gyvenu kur kas kokybiškiau nei anksčiau. Toks dabar yra mano gyvenimas, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Šią akimirką aš jaučiuosi laiminga ir dėkinga už tai, ką turiu. Nors nesu tikinti, tačiau kiekvieną naktį atsigulusi į lovą padėkoju už tai, ką turiu. O ateityje – ir namai, vaikai bei profesinis tobulėjimas.
