Stebėdami gyvas „lėles“, kurios persistengia su plastinėmis operacijomis, žmonės turi dvejopą nuomonę. Vieniems tai nepriimtina, kitiems – gražu, o treti ir patys nespjauna į plastinę chirugiją ir norą tapti dar viena lėle.
Greičiausiai nesuklysime garsiausia pasaulio lėle pavadinę Valeriją Lukjanovą, kuri ji griežia pirmuoju smuiku šioje lėlių armijoje. Vos prieš porą metų jos nuotraukos ir filmukai užkariavo interneto platybes, o pati merginta tapo graibstoma ne tik vietos, bet ir pasaulinės spaudos. Vien ko verta jos fotosesija V Magazine!.. Moteris aiškina, kad prie jos tikrai neprisilietė grožio peilis (išskyrus krūtų implantus), o išvaizdą padeda susikurti geras vizažas.
Kai kurie internautai dievina Valeriją, o štai kiti kuria filmukus, kuriuose mergina parodoma prieš ir po virsmo lėle. Nesusidūrusiems su ja realybėje sunku suprasti, ar tai makiažas, ar kompiuterio programos, ar plastinės operacijos. Tokiu širšės liemeniu gali pasigirti tikrai reta moteris... Kaip teigia Valerija, ji siekia dvasinio nušvitimo, yra veganė ir mano, kad visos mergaitės turi siekti atrodyti kaip ji, nes išorinis grožis turi sutapti su mūsų vidumi.
Rodrigo Alvesas visą gyvenimą buvo nepatenkintas savo išvaizda, todėl gavęs palikimą jau žinojo, kaip jį išleis. Daugiau kaip 250 tūkst. dolerių buvo skirti jo virsmui į lėlę Keną. Šiandien vyras puikuojasi savo išvaizda dalyvaudamas įvairiose laidose ir demonstruodamas tai, ko pavyko pasiekti plastinių operacijų dėka. O jų padaryta beveik pusšimtis!
Amber Guzman istorija visai kitokia – moteris tikina, jog tapimas lėle Barbe jai išgelbėjo gyvenimą. Raumenų distrofija merginą užpuolė jai sulaukus 18 metų, todėl toks gyvenimo būdas (lėlės Barbės įvaizdis), tapo būdu kontroliuoti savo gyvenimą, kadangi ligos eigos kontroliuoti mergina negali.
Dar vienas Kenas – Justinas Jedlica, tvirtinantis, kad nori būti 100 proc. plastikinis. Dar 2012 m. jam buvo atlikta maždaug 90 operacijų, o dabar jų skaičius jau peržengė šimtą. Tačiau Justinas sako, kad tai dar ne pabaiga. Žvelgiant į jo kūną, atrodo, kad jis raumeningas? Pasirodo, visur silikono implantai. Specialistai mano, kad Keno manija operacijoms neprives prie gero. „Jis stumia save į didžiulį pavojų“, – mano jie.
Tačiau vaikinas nemąsto sustoti. Beje, V.Lukjanova ir minimas Kenas susitiko Niujorke. Tai buvo vadinama amžiaus susitikimu. Tačiau porelė ne tik nesusidraugavo, bet dargi iškart apsižodžiavo. J.Jedlica pavadino Valeriją dirbtine, o ši taip pat neliko skolinga.
Dėl to, kad atrodytų kaip lėlė Barbė, ši moteris Nannette Hammond nepagailėjo pusės milijono dolerių. Nannette yra penkių vaikų mama ir pasakoja, jog visą laiką kolekcionavo lėlės ir norėjo būti panaši į vieną iš jų. Pirmąją operaciją ji pasidarė vos 21-erių.
Geštalto psichoterapeutės Daivos Žukauskienės komentaras
Kadangi gyvos „lėlės“ gimsta viena po kitos, pasidomėjome, kokios priežastys skatina rinktis „lėlišką“ įvaizdį, plastinėmis operacijomis arba makiažu kurti akivaizdų dirbtinumą.
„Toks noras kyla iš vaikystės – ir ne tik atrodyti kaip lėlei, bet ir kad pats gyvenimas būtų kaip pasaka. Kadangi kai kuriems žmonėms realybėje tokiu „nuogu“ veidu išbūti yra gana sudėtinga, mes makiažą naudojame kaip kaukę, ir kartais tas makiažas virsta dirbtine išvaizda, imituojančia lėlės gyvenimą, primenantį pasaką. Toks žmogus mano, jog lėlės išvaizda atspindi ir pasakiško gyvenimo kokybę, pavyzdžiui, kad sutiks princą ant balto žirgo ir gyvens ilgai bei laimingai.
Kitaip tariant noras slėptis po makiažu – tai baimė susitikti pačiam save ir bijojimas būtų tikru“, – sako D.Žukauskienė.
– Jeigu makiažą galime nuplauti, tai plastinių operacijų pasekmės ne taip lengvai pašalinamos. Kodėl žmonės ryžtasi dešimtims plastinių operacijų?
– Tobula išvaizda kai kuriems žmonėms reiškia tobulą gyvenimą, jie sieja savo grožį su sėkme, laime, turtu, todėl jie ir ryžtasi operacijoms. Perfekcionizmas yra toks klastingas dalykas, kuris vis auga, todėl auga ir noras save vis labiau tobulinti.
Lėlytės barbės ir kenai yra perfekcionistai savo kūno tobulinime ir nori save sukurti iš naujo - nuo ... iki. Tai gali būti susiję su tuo, kad mes negalime priimti savęs tokiais, kokiais esame, kokiais gimėme ir kokius genus paveldėjome.
Lėliškai atrodantys žmonės bando savo kūną padaryti visiškai tobulu ir dažniausiai persistengia su plastinėmis operacijomis. Pavyzdžiui, žmonės, sergantys anoreksija, veidrodyje mato iškreiptą savo kūno vaizdą, nors į juos žvelgia skeletas. Lygiai taip pat galima teigti, kad gyvos „lėlės“ mato save netobulais ir niekaip negali sustoti save gražindami.
– Kaip manote, kokią įtaką visuomenei daro toks lėlių kultas?
– Visuomenė turi smegenis ir atsirenka, kas tinka, o kas ne. Perfekcionistai ir tobulumo siekėjai, manantys, kad sėkmė prasideda nuo gražaus kūno ir veido, pavyzdžiu laikys tuos, pasitobulinusius chirurginiu būdu, o kita visuomenės dalis manys, kad sėkmę lemia protas, o ne pripūstos lūpos ar priklijuotos blakstienos. Kiekvienas yra laisvas rinktis savo kryptį.
Tiek perdėtas savęs tobulinimas operacijomis, tiek visiškas darboholizmas gali mums pakenkti, kadangi sveikam gyvenimui reikia balanso.
Matydami grožio etalonus galime bandyti save prie jų pritempti, tačiau noras būti estetišku išorėje ir estetišku vidumi nėra blogas. Sakyčiau, kad tai siekiamybė, kai sutampa išorinis ir vidinis grožis, tačiau visa tai neturi peržengti ribų. Visi tie, kurie tas ribas peržengia, jau turi psichologinių problemų arba psichikos sutrikimų. Visiškai sveikas žmogus stengiasi išlaikyti aukso viduriuką tarp proto ir grožio, tarp emocijų ir logikos.
Jeigu svarstyklės palinksta ne į tą pusę, turime reikalą su priklausomybe. Tiek perdėtas savęs tobulinimas operacijomis, tiek visiškas darboholizmas gali mums pakenkti, kadangi sveikam gyvenimui reikia balanso. Sakyčiau, kad sveikas ir protingas žmogus tinkamai pasirinks, kiek savo tobulinti ir kokiomis priemonėmis tai daryti.
